   Meg Meeker
   10 laimingų mamų įpročių
   Kaip susigrąžinti entuziazmą, gyvenimo tikslą ir sveiką požiūrį

Mano mylimai mamai Merei: tu davei man daugiau nei aš nusipelniau.

Mano antrajai mamai Martei: ačiū, kad visuomet buvai greta manęs.

Įžanga

   Per dvidešimt penkerių metų vaikų gydytojos ir dvidešimt šešerių metų savo vaikų auginimo praktiką man teko bendrauti su daugybe mamų. Manau, kad sugebėjau suprasti kai kurias pamatines mūsų gyvenimo tiesas. Na, bent jau keletą, mano manymu, teisingų dalykų. Pirma – esame iš tokių, kurios bet kokia kaina stengiasi tobulai padaryti viską, ko imasi. Norime įtikti savo draugams ir vyrams, siekiame būti tobulos mamos savo vaikams. Mylime stipriai, dirbame sunkiai. Tačiau viskas ne taip paprasta. Per paskutinius penkiasdešimt metų mums atsivėrė neapsakomai daug galimybių. Galime būti kuo panorėjusios, o už sunkų darbą (paprastai) būname įvertintos. Tai neblogai. Tačiau gyvenime turėdamos tiek daug galimybių rinktis, patekome į sumaištį, o yra ir tokių, kurias neretai užvaldo įvairios įkyrios mintys.
   Nerimaujame, ar pakankamai gerai rūpinamės savo vaikais, ar išnaudojame visas kitas gyvenimo teikiamas galimybes. Svarstome, kad gal reikėtų ieškotis darbo ne tik namuose (suprantama, kai kurioms šis klausimas net nekyla, nes jos tiesiog privalo dirbti). Kitos bando suprasti, ar dirba per daug, ar per mažai. O kur dar visi kiti dalykai: jaudinamės, ar užtektinai duodame savo vaikams, ar juos mėgsta draugai, ar jų neskriaudžia mokykloje ar darželyje. Tačiau daugiausia nerimaujame dėl to, ko dar nepadarėme savo vaikų labui, kad jų gyvenimas pagerėtų. Taip elgiamės, nes nuoširdžiai norime būti puikios mamos. Norime tobulai auklėti vaikus ir puikiai susitvarkyti su savo darbais.
   Šis siekis būti puikia mama įkyriai užvaldė daugelio iš mūsų mintis, sekindamas protą, jėgas ir eikvodamas mūsų laiką. Supraskite mane teisingai – noras būti tobula mama – kilnus tikslas, ir aš, kaip vaikų gydytoja, džiaugiuosi tomis moterimis, kurios to trokšta. Tačiau kalbu visai ne apie tai. Turiu omeny aklai mus užvaldžiusį įsitikinimą, kad privalome tobulai auklėti vaikus. Daugelį iš mūsų šis noras žlugdo.
   Per dvidešimt penkerius metus mačiau, kaip mūsų susirūpinimą, į kurią mokyklą užrašyti savo dukrą, keičia susirūpinimas, kokius muzikantus samdyti jos išleistuvių vakarėliui. Mačiau dviejuose darbuose plušančias mamas, kad Siuzė galėtų lankyti pianino, o Maikas – gitaros pamokas. Teko matyti mamas, besibarančias su mokytojais dėl to, kad jų vaiko darbas buvo įvertintas C pažymiu [1 - Pagal amerikietišką vertinimo sistemą 7 atitinkantis pažymys (vert. past.).], nors kiek anksčiau tiesiog būtume leidusios vaikui perrašyti savo darbą, kad gautų geresnį pažymį, arba būtume paprašiusios daugiau pasimokyti prieš kitą kontrolinį darbą.
   Esame pavargusios. Niekuomet nesijaučiame patenkintos atliktu darbu, kad ir ko besiimtume – ne todėl, kad esame nevykėlės, o tik dėl to, jog stengiamės nuveikti per daug ir per gerai. Tapome varžovėmis. Per pastaruosius dvidešimt penkerius metus išmokome konkuruoti su kitomis mamomis ir su savimi. Tik, deja, nė viena iš mūsų nesijaučia laiminti.
   Trumpai tariant, pernelyg karščiuojamės. Neįsižeiskite dėl šio pasakymo, juk visos esame tokios pat. Dirbančios ir būnančios namuose, įsivaikinusios ar auginančios savo vaikus, turtingos ar nepasiturinčios, jaunos ir vyresnės mamos – visos patiriame tą patį. Mūsų patirtis panaši, todėl gerai, kad aplinkui yra daug tokių kaip mes.
   Gera žinoti ir dar kai ką. Savo gyvenime pakeitusios vos kelis paprastus dalykus, pasuksime atgal nuo bedugnės krašto (arba vėl tvirtai atsistosime ant uolos, jei jau visiškai praradome pusiausvyrą), o mūsų gyvenimas taps šiek tiek smagesnis ir sveikesnis. Mes galime vėl išmokti džiaugtis motinyste: pasėdėti, pasijuokti su savo vaikais ir nustoti blaškytis tarsi netekusios nuovokos. Galime pamilti gyvenimą ir žavėtis savo nuostabiomis atžalomis. Tolesniuose šios knygos skyriuose perskaitę pasakojimus apie tikras mamas, kurių gyvenimo istorijos puikiai atspindi mūsų visų padėtį, pamatysite, kad daugelio jų gyvenimas pasikeitė į teigiamą pusę. Jos eina teisinga linkme auklėdamos savo vaikus. Ne, jos netapo geresnėmis mamomis, tačiau joms labiau patinka būti mamomis. Ši knyga – ne apie tai, kaip tapti geresne mama, nes apie tai prirašyta daugybė knygų. Tai knyga jums – tik jums, kad galėtumėte tapti laimingesne mama.
   Kad bent kiek išsilaisvintume iš mus apėmusios beprotybės, reikės pakeisti kai kuriuos įpročius. Tai – sunku, tačiau įmanoma – juk esame mamos ir ką jau ką – o su sunkiais darbais susidorojame puikiai. Ir jei neprarasime kantrybės bandydamos įtalpinti šešių kilogramų arbūzą į dvidešimties centimetrų plyšį, sėkmingai įveiksime bet kokią užduotį, kurios tik imsimės. Bet kokią.
   Tolesniuose šios knygos skyriuose sužinosite, kokie dešimt įpročių gali padėti mūsų gyvenimui sugrąžinti džiaugsmą, tvarką ir ramybę. Trumpai išvardykime juos – tai savo vertės būnant mama įsisąmoninimas, svarbiausių draugų išsaugojimas, tikėjimo puoselėjimas ir praktikavimas, konkurencijos atsisakymas, sveikesnis požiūris į pinigus, būtinybė pabūti vienumoje, paprastesni būdai gauti ir duoti meilę, mokymasis gyventi paprastai, išsilaisvinimas nuo baimės ir pasiryžimas neprarasti vilties. Kai kurie įpročiai iš pradžių gali pasirodyti keisti, pavyzdžiui, išsilaisvinimas nuo baimės, kiti – pernelyg paprasti, tačiau perskaitykite ir apie juos, nes dažniausiai paprasčiausi dalykai lemia didžiausius pokyčius. Kai kurių dalykų galėsite imtis iš karto, o kitų gali tekti palūkėti, kol ūgtelės jūsų vaikai. Tačiau galiu jus patikinti, kad tie dalykai išties veiksmingi. Mačiau, kaip to išmoko kitos mamos – pastebėjau, kad jų elgesyje ir veiduose atsirado daugiau ramybės. Manau, kad jie veiksmingi todėl, kad, ugdydamos šiuos įpročius savyje, padedame atsiskleisti tikrajai mūsų – mamų – esybei. O kalbant apie vidinio „aš“ puoselėjimą, turime pripažinti, kad esame nuklydusios toli nuo teisingo kelio. Mums atrodo, kad turime rūpintis paviršutiniškais dalykais ir pernelyg daug laiko, pinigų ir jėgų iššvaistome nereikšmingiems. Mums reikalinga vienatvė, o ne dar viena dieta. Svarbiau susitvarkyti savo dvasinį gyvenimą, negu rasti dar vieną būrelį, į kurį galėtume užrašyti savo vaikus. Mums reikalinga viltis, o ne papildomas užsiėmimas, dėl kurio taptume dar nervingesnės. Turime išleisti mažiau, kad sugebėtume atsikratyti didžiulės priklausomybės nuo pinigų. Iš gyvenimo galima gauti kur kas daugiau.
   Šią knygą rašiau apimta dėkingumo, nes noriu tarti jums „ačiū“. Be galo vertinu jūsų atliekamą sunkų darbą ir meilę, kurią atiduodate savo vaikams, nes jau daug metų rūpinimasis vaikais yra mano gyvenimo aistra: kai viską darau teisingai, vaikai pasveiksta, ir aš be galo džiaugiuosi. Tikiuosi, kad tolesniuose šios knygos puslapiuose rasite raktą į džiaugsmingesnį ir laimingesnį gyvenimą. Tad pradėkime.

Pirmas įprotis
Įsisąmoninkite savo – mamos – vertę

Mamos, savikritika ir mūsų savivertė

   Jei kiekviena mama išmoktų įsisąmoninti tikrąją savo – moters ir mamos – vertę, jos gyvenimas pasikeistų neatpažįstamai. Kasryt nubudusios džiugiai lauktume ateinančios dienos ir nesijaustume taip, lyg naktį mus būtų partrenkęs pralekiantis sunkvežimis. Kitaip bendrautume su savo vaikais, mažiau niurzgėtume dėl erzinančių vyro įpročių, kalbėtume švelniau ir aiškiau. Santykiai su aplinkiniais mums teiktų daugiau džiaugsmo, išmoktume nereaguoti į užgaulias pastabas, o išeidamos iš darbo džiaugtumės nuveiktais darbais. O nuostabiausia, kad atsikratytume įkyrių minčių apie savo svorį (ar galite tuo patikėti?), fizinę išvaizdą ar nepakankamai gražius namus. Mūsų gyvenime neliktų tuščių užgaidų, nes giliai širdyje žinotume, ko mums išties reikia, ir dar svarbiau – ko išvis nereikia. Pasijustume neįtikėtinai laisvos.
   Skubu nudžiuginti, kad taip gali jaustis bet kuri mama, įsisąmoninusi vos kelis dalykus. Jie labai paprasti, iš pagrindų keičiantys gyvenimą ir visiškai nebūdingi amerikietiškai kultūrai, nes yra nesuderinami su milžiniško „prekių krepšelio“ (šią frazę neseniai išgirdau iš vieno garsaus rašytojo), kuris brukamas mums – mamoms – principais. Ką privalome įsisąmoninti, norėdamos pakeisti savo gyvenimą? Pirmiausia, turime aiškiai suvokti savo vertę, ir antra – mylėti save tokias, kokios esame. Kodėl? Nes tikrąją mūsų – mamų – vertę apibrėžia trys dalykai: esame mylimos, reikalingos ir į šį pasaulį ateiname vardan aukštesnio tikslo.
   Skamba neblogai, tačiau jei šių potyrių reguliariai neišgyvename, realiame gyvenime pamirštame, kad tai ir yra mūsų savivertės pagrindas. Sunku prisiminti, kad šie dalykai yra mūsų savasties esmė. Kasdieniame gyvenime jų nebesugebame pastebėti, nes mums nuolat leidžiama suprasti, kad mūsų vertę lemia kiti dalykai: kaip atrodome, ar mūsų vaikai laimingi su mumis, kokio dydžio mūsų banko sąskaita. Tačiau negalime pamiršti, kur glūdi mūsų tikroji vertė, nes privalome ją įsisąmoninti, jei norime išties pasijusti laimingos. Šiame skyriuje sužinosite apie mamas, kurios išmoko pajusti savo vertę, taip pat rasite konkrečių patarimų, kaip to pasiekti realiame gyvenime, pavyzdžiui, susidaryti vertingiausių savo savybių sąrašą, nesistengti padaryti įspūdžio aplinkiniams, ir apibrėžti svarbiausius gyvenimo tikslus.

Aukštesnis pašaukimas

   Jaučiatės mylima? Galbūt ir taip – retkarčiais, tačiau dažniausiai to nejuntate. Esate mama, ir jūsų dienos – tai nesibaigiantys darbai ir vaikų verkšlenimas. Tikėtina, kad ir jūs esate viena iš mūsų – pervargusių moterų, kurios dešimtą valandą vakaro griūva ant sofos su karamelizuotų migdolinių ledų porcija, bandydamos nusiraminti bent jau tiek, kad naktį pavyktų užmigti. Jei jūsų vaikai jau įžengė į paauglystę, galite rimtai suabejoti, ar jie išties jus myli. Nesutarimai tarp jūsų ir vaikų paauglystės metais gali itin paaštrėti, o pykčiai juk skaudina. Mūsų paauglių vaikų šiurkštus elgesys žeidžia mums širdis. Būna dienų, kurioms besibaigiant imate galvoti, kad jie apskritai jūsų negali pakęsti.
   Ar esate reikalinga? Jei turite mažų vaikų, aiškiai matote, kad jūsų reikia. Mažyliams esame reikalingos, kad juos vežiotume, maitintume, auklėtume, užtikrintume fizinį ir emocinį stabilumą. Žinome, kad mūsų reikia, tačiau dažnai susierziname pajutusios, kad mūsų vietoje galėtų būti bet kas. Tai, ką mes darome, kartais atrodo taip banalu – juk skalbimą, grindų šlavimą ar vystyklų keitimą sunku būtų pavadinti romantišku užsiėmimu. Bet juk taip ir nėra. Kalbant apie savivertę, esminis klausimas yra toks: ar tai, ką darome vardan savo mažų vaikų, nenuvertina mūsų? Jokiu būdu ne.
   Tačiau yra ir dar kai kas. Kūdikiams, mažiems vaikams ir paaugliams mama reikalinga dėl daugybės priežasčių. Jiems reikia, kad juos išklausytume, auklėtume ir guostume. Norite tikėkite, norite ne, tačiau jie turi matyti mus darančias paprastus, nuobodžius darbus – nors mums jie ir atrodo beverčiai, matydami juos, vaikai supranta, kad rūpinantis jais nebūna nesvarbių darbų. Mūsų vaikai mus nepaprastai vertina todėl, kad esame jiems reikalingos – kad galėtume dėl jų atlikti ir didelius, ir mažus darbus.
   Be to, esu įsitikinusi, kad kiekviena mama gyvena vardan aukštesnio tikslo. Kiekviena mama apdovanota skirtingais gebėjimais, ir juos turėtų panaudoti, kad pasaulis taptų geresnis. Mamos tokiais gebėjimais pasinaudoja auklėdamos vaikus. Daugelis juos panaudoja tik šioje srityje, tačiau yra ir tokių, kurios randa kitokių užsiėmimų. Kiekvienos mamos reikėtų paklausti: ar jaučiatės atėjusi į šį pasaulį, kad atliktumėte ypatingą misiją? Jei būsite pakankamai atviros, ko gero, atsakysite, kad taip nėra. Juk būna, kad jus užplūsta nerimas ir imate abejoti, ar tą dieną apskritai pavyko nuveikti kažką svarbaus. Vaikai atsibudo nepatenkinti, o gulti nuėjo įpykę ant jūsų. Radusi minutėlę laisvo laiko išėjote pasivaikščioti su drauge, tačiau šį pasivaikščiojimą teko skubiai nutraukti. Jūsų vyras pareiškė niekada nesulaukiantis jūsų dėmesio, ir juk kartais taip ir būna. Viskas, ką per dieną padarote ar ko nepadarote, persmelkta nuovargio. Kur bepažvelgtumėte, atrodo, kad stengiatės per mažai. Esate nepakankamai gera draugė, žmona ar mama. Tokia savijauta nepraeina be pasekmių, ir jei nebandysite savęs apgauti, ko gero, pripažintumėte, kad abejojate, ar apskritai esate ko nors verta. Turiu jums nuostabių naujienų – esate verta kur kas daugiau nei galite įsivaizduoti. Visai nesvarbu, ar jaučiatės nevykėlė, ar nuostabi mama. Nesvarbu, ar esate darboholikė, kuri graužiasi todėl, kad niekada nemato savo vaikų, ar namie dienas leidžianti mama, kuri jaučiasi nevertinama ir pavargusi nuo rutinos, – taip galvodamos skausmingai klystate. Taip, bandant suvokti savo – mamos ir moters – vertę gali apimti prieštaringi jausmai, nes gyvenate jums nelabai draugiškame pasaulyje – iš jūsų tikimasi, kad vienu metu sugebėsite pasirūpinti pernelyg daugeliu dalykų, o kadangi jums to padaryti nepavyksta, dirbate greičiau ir ilgiau ir vis tiek jaučiatės didesne ar mažesne nevykėle. Visa tai yra didžiulis nesusipratimas ir melas – jūs nesate nevykėlė. Bet juk taip jaučiatės… Tą tvirtinu nė kiek neabejodama, nes, dirbdama vaikų gydytoja, esu atsakinga už jūsų priežiūrą ir jūsų vaikų sveikatą. O matydama jūsų vaikus, matau, kad jie myli savo mamą. Stebiu, kaip jūsų vaikai žvelgia į jus, glaustosi aplinkui ir laikosi jums už rankos. Geriau nei bet kas matau, kad esate jiems reikalinga, mylima ir brangi.

Esate branginama labiau nei manote

Žinau, kad taip yra, nes per dvidešimt penkerius vaikų gydytojos darbo metus turėjau galimybę matyti jūsų vaikų žvilgsnius. Matau jumyse tai, ką mato ir jie. Girdėjau, kaip džiugiai skamba jų balsas išgirdus jūsų pagyrimą. Teko klausytis, kaip vaikai jus vadina savo idealu, kol laukėte gretimame kambaryje. Girdėjau juos verkiančius, kai jums skauda, juokiantis iš jūsų pokštų, mačiau ir trypiančius kojomis dėl jūsų užsispyrimo (be kita ko, jie tai vertina). Iš jų veidų ir laikysenos aiškiai mačiau, kaip esate branginama. Jums įžengus į kambarį, jūsų sūnus akimirksniu pasikeičia – atsipalaiduoja, nes jums būnant šalia, gyvenimas vėl tampa saugus. Jei neseniai jį apibarėte, jis tyrinės jūsų veidą, bandydamas suprasti, ar vis dar tebepykstate, nes jam svarbu, kaip jaučiatės, ar rūpite jam. Jūsų nuotaika keičia ir jo pasaulį. Jei esate gerai nusiteikusi, jis ramus ir gražiai žaidžia su savo mašinėlėmis. Jei pykstate ant jo, jis nori susitaikyti (nors gal kartais ir neparodo), nes jūs esate jo mažo pasaulio centras. Jam reikia, kad jūs vėl draugautumėte su juo. Jūs ir niekas kitas. Nes vos tik vėl meiliai pažvelgiate į jį, jis gali grįžti atgal prie savo darbų, o gyvenimas vėl nušvinta ryškiomis spalvomis. Jis sugeba susikaupti mokykloje, paruošti namų darbus ir pasiaukojamai kovoti krepšinio treniruotėje. Štai kokią galią turite, ir šio vaiko – jūsų vaiko – gyvenime ši galia reiškia, kad būdama tokia, esate ne mažiau svarbi už patį gyvenimą. Esate mylima.
Noriu, kad būdama mama jaustumėtės gerai, nes būtent taip ir turėtumėte jaustis. Tai dar vienas dalykas, kurį supratau, stebėdama jus daugelį metų. Turite mėgautis savo atliekamu darbu, nes, jei esate kaip ir daugelis kitų Amerikos mamų, pernelyg kritiškai vertinate tai, ką darote. Taip sakau todėl, kad matau jūsų tvirtą ryžtą būti puikia mama. Siekiate viską daryti kuo geriau, todėl kasdien vertinate savo pasiekimus, tačiau turėtumėte žinoti, kad į save žvelgiate kur kas griežčiau negu jūsų vaikai – jiems tiesiog reikia jūsų. Vaikams nesvarbu, ar esate plona ar stora, jiems nerūpi, ar šokoladinius keksiukus kepate pati, perkate paruoštą tešlą ar jau iškeptus gaminius. Jie tiesiog nori juos valgyti kartu su jumis. Labai svarbu suprasti, kad esate svarbi savo vaikams, nes kuo geriau jausitės jūs, tuo bus geresni jūsų santykiai su vaikais ir visi tapsite laimingesni. Skamba visai nesudėtingai, tačiau suvokti savo vertę ir sugebėti jaustis patenkintoms, kad esame tokios mamos (gal net ir tą pasakyti garsiai), yra vienas iš didžiausių mums – mamoms – kylančių sunkumų.

(Gerai) pasverkite kuklumo svarbą

   Kitaip nei įsitikinusios daugelis mamų, būti kukliam visai nereiškia nuvertinti savęs. Kaip tik atvirkščiai – didesne saviverte pasižyminčios mamos būna kuklesnės.
   Kuklumas – tai nuoširdžiai pripažinta vieno žmogaus vertė palyginti su kito žmogaus verte. Tačiau juk visų mūsų vertė yra vienoda. Vos tik įsisąmoniname, kad mūsų vertė tokia pati kaip ir kito žmogaus, nutinka du dalykai: labiau pradedame vertinti ir kitus, ir save pačius. Mums atrodo, kad kuklumas – tai įsitikinimas, kad esame daug arba šiek tiek prastesni už kitus. Iš tikrųjų yra visai kitaip. Tai – realus požiūris į mūsų pačių silpnąsias ir į stipriąsias savybes ir gebėjimas patikėti, kad mes, kaip ir kitos mamos su savo silpnosiomis ir stipriosiomis savybėmis, esame nepaprastai vertingos. Išmokstame mylėti kitus, nes galime susitaikyti su visai netobulomis savo asmenybėmis ir jas pamilti.
   Kuklumas suteikia nepaprastą laisvę. Laikydamos save prastesnėmis, neigdamos savo stipriąsias savybes ir gebėjimus arba apsimesdamos kukliomis, nuvertiname visas mamas. Daugelis mūsų taip elgiasi nesąmoningai. Štai kokį pokalbį neseniai teko girdėti. Daugelis mamų, ko gero, atpažintų save.
   Vienoje didelėje moterų klausimams skirtoje konferencijoje Mičigane mano draugė Džilė skaitydama pranešimą kalbėjo apie tai, kaip moterys dažnai suvokia save. Nors neminėjo konkrečiai mamų, jos aptarti dalykai puikiai tiko ir mums. Po kurio laiko pasakiusi, kad ieško dviejų savanorių, iš gausybės pakeltų rankų pasirinko Eleną ir Laurą. Jos teigė į konferenciją atvykusios kartu ir yra ilgametės draugės. Pakvietusi užlipti ant scenos Džilė jas pasodino į dvi priešais pastatytas kėdes. Tuomet uždavė paprastą klausimą – paprašė, kad Elena visiems dalyviams apibūdintų savo draugę Laurą.
   Elena mielai sutiko ir ėmė vardyti, kad jos draugė yra miela, moka išklausyti, su ja lengva bendrauti, smagu leisti laiką, be to, ji gera mama. Džilė klausinėjo toliau:
   – Ar, jūsų nuomone, Laura graži?
   – Be abejo, – atsakė Elena. – Ji žavinga, na, bent jau man, nes negaliu vertinti visiškai objektyviai.
   – Kaip manote, ar ji jums labiau patiktų, jei numestų svorio, turėtų gražesnius namus ar vėl grįžtų į mokyklą? – toliau klausinėjo mano draugė.
   Įsmeigusi žvilgsnį į Džilę Elena ryžtingai tarė:
   – Aišku, kad ne. Ji nuostabi tokia, kokia dabar yra.
   Nekeisdama pokalbio temos Džilė klausinėjo toliau:
   – Jei gerai suprantu, Laurą mylite tokią, kokia ji yra? O gal manote, kad jai reikėtų truputį pasistengti, kad taptų dar geresnė?
   Čia Elena neteko kantrybės:
   – Jau sakiau, kad ne. Ji man labai patinka ir tokia. Žinoma, kad mums visiems reikia vienur ar kitur pasistengti, bet tai neturi nieko bendra su mūsų draugyste. Man ji patinka, ir aš ją myliu tokią, kokia yra.
   Džilė padėkojo Elenai ir atsigręžusi į Laurą uždavė panašius klausimus apie Eleną, o jos atsakymai buvo maždaug tokie patys kaip ir jos draugės. Laura turėjo galimybę pirmoji išgirsti, kaip ją giria ir gina jos draugė, tačiau dėl to jos atsakymai nebuvo mažiau nuoširdūs. Laura aiškiai pasakė, kad Elenai nieko nereikia savyje keisti − kad ir ką ji nuspręstų daryti kitaip, tai nepakeistų Lauros jausmų.
   Nieko netarusi Džilė atsisuko į konferencijos dalyvius. Elena ir Laura atsistojo ketindamos grįžti į savo vietas, tačiau Džilė tarė:
   – Dar palūkėkite, neikite, mes dar nebaigėme.
   Džilė pažvelgė į Eleną.
   − Ką tik girdėjote, ką jūsų draugė kalbėjo apie jus. Ji teigė nemananti, jog jums reikėtų keistis – numesti svorio, pasidaryti naują šukuoseną, nusipirkti naują namą arba grįžti į darbą, kad jos nuomonė apie jus pagerėtų. Jai atrodo, kad ir dabar esate tobula. Dabar paprašysiu jus papasakoti apie save. Ar galite save apibūdinti tais pačiais žodžiais?
   Salėje įsivyravo tyla. Elena žiūrėjo į Džilę ir galvojo, ką atsakyti.
   – Ne… nežinau, − prakalbo ji.
   – Tai gal manote, kad jūsų draugė klysta? – toliau klausinėjo ji. – Jei taip, pasakykite, kur ji buvo neteisi.
   Ėmusi vėl kažką neaiškiai murmėti Elena žvilgterėjo į priešais sėdinčią savo draugę Laurą. Atrodė, kad jos abi jaučiasi nejaukiai. Elena skaisčiai išraudo. Atsigręžusi į Laurą Džilė paklausė to paties:
   – O jūs ką manote? Girdėjote tuos pačius žodžius, kuriais jūsų draugė Elena apibūdino jus kaip mielą, linksmą ir smagią. Tiesą sakant, ji net pasakė, kad jūs jai esate toks brangus žmogus, jog ji myli jus kaip savo šeimos narį. Ar jaučiatės verta tokios meilės?
   Visi dalyviai spoksojo į Laurą, kuri akivaizdžiai norėjo atrėžti „ne“, tačiau to nepadarė. Manau, ji tylėjo vien dėl to, kad žinojo, jog taip sakyti nedera. Visos moterys salėje palinko į priekį, tarsi norėdamos padėti rasti reikiamą atsakymą moteriai ant scenos.
   Elena žinojo gerąsias Lauros savybes ir kaip draugė labai ją vertino. Suprato jos vertę, nors pati Laura to ir nepripažino. Būdama Lauros draugė Elena galėjo nesivaržydama teigti, kad mėgsta Laurą, ir girti ją taip, kaip ji pati nebūtų galėjusi daryti. Kai kas gal ir sakytų, kad Laura yra pernelyg kukli, tačiau aš manau, kad kaltas ne vien kuklumas. Mano įsitikinimu, Laura, kaip ir tūkstančiai kitų moterų, ir ypač mamų, iš tikrųjų nesugebėjo įžvelgti savo gerumo. Jos draugai, net ir jos vaikai matė, kokia ji gera, o ji pati – ne. O jei ir matė, tai negalėjo to prisipažinti sau pačiai, nes tiek emocinių jėgų buvo atiduota lyginantis su kitomis mamomis, kad vos tik ji pasijusdavo ką nors daranti gerai, užsidegimas iš karto dingdavo pagalvojus, jog kuriai nors kitai mamai sekasi geriau nei jai.
   Įsivaizduokite, kad esate toje pačioje konferencijoje. Sėdite priešais savo geriausią draugę, kuri pasakoja, ką apie jus mano. Jus apibūdina tokiais žodžiais kaip „maloni“, „kantri“, „graži“ ir „nuostabi mama“. Jei renginio vedėjas jūsų paprašytų garsiai tais pačiais žodžiais sąmoningai apibūdinti save, ar galėtumėte tą padaryti?
   Daugelis iš mūsų netartume nė žodžio arba mažų mažiausiai nukabinę galvas kažką neaiškiai murmėtume sau po nosimis. Garsiai sakyti apie save gerus dalykus nėra paprasta. O gal tiesiog apsimetame kukliais? Manau, kad ne. Galvoju, kad gana dažnai apie save pačias išties galime pasakyti nedaug gero ir štai kodėl. Pirmiausia esame pernelyg savikritiškos, nes iškeliame sau nepagrįstus reikalavimus. Įsikalame į galvą, kad privalome būti puikios guodėjos, slaugytojos, psichologės, šeimininkės, darbuotojos, knygelių skaitytojos, sporto sirgalės, planuotojos ir mokytojų pagalbininkės. Kad ir kaip puikiai mums sektųsi vienoje srityje, visuomet jaučiame, kad nesiseka kažkur kitur. Antra, nuolat ieškome savo vertės patvirtinimo netinkamose vietose. Stebime, kaip mums sekasi susidoroti su vienomis ar kitomis pareigomis, nors turėtume suvokti, kad esame svarbios vien todėl, jog esame savo vaikų mamos ir dėl to būname mylimos ir reikalingos.

Pagalvokite apie gilesnę savo gyvenimo prasmę

   Kiekviena iš mūsų ateina į pasaulį vardan kokio nors tikslo. Pirma ir svarbiausia mūsų užduotis – būti išties geromis mamomis. Negimėme tam, kad būtume lieknos, turtingos, sumanios ar daug vairuojančios mamos, perkančios vaikams madingus drabužius ar ieškančios jiems gerų universitetų. Gimėme tam, kad gyvenime po savęs paliktume pėdsaką. Dažniausiai tas pėdsakas lieka mūsų vaikų ir kitų žmonių gyvenimuose. Kartais jį paliekame pasitarnavę kitiems žmonėms, o kartais – tiesiog su jais būdami. Esame gyvos būtybės – būtybės, pašauktos motinystei. Be to, esame žmogiškos būtybės, tačiau gyvenime ištisai siekdamos veikti, pamirštame, ką reiškia žodis „būti“. Gilesnį tikslą gyvenime atrandame pajutusios, kad mūsų buvimas reikalingas kitam žmogui, su kuriuo galime dalytis įvairiais dalykais. Kartais tam prireikia pastangų, o kartais greta kito žmogaus tiesiog pakanka būti savimi.
   Be to, kad siekiame būti geromis mamomis, gyvenime turime nuveikti ir daugiau, kai tam ateis tinkamas laikas. Nenorėdama leistis į pernelyg plačius filosofinius apmąstymus, vis dėlto pasakysiu, kad esame praradusios šį buvimo savimi pojūtį, nes bijome to, kas glūdi mumyse po paviršutiniškais dalykais. Jei nekalbėtume apie energiją, kurią išeikvojame rūpindamosi kūno linijomis, dietomis, bandydamos tapti geresnės negu kitos mamos, paklauskime savęs – kas lieka? Atmetusios dietų laikymąsi, darbą, lakstymą automobiliu šen bei ten ir sporto užsiėmimus, pamatytume, kad mumyse glūdi nepažinta gelmė. Įdomu, kad savo gebėjimus galime atrasti toje srityje, kur to mažiausiai tikimės. Pavyzdžiui, viena mano pažįstama mama rengia juoko terapijos seansus smurtą patyrusioms moterims ir vaikams. Tai nėra jos profesinė veikla (ji dirba gydytojo padėjėja) ir neįeina į jos pareigas auginant vaikus. Ji nuolat man kartoja, kad „jos misija – gydyti pasitelkus juoką“. Ir jai puikiai sekasi prajuokinti žmones savo rengiamuose užsiėmimuose – jos paklausyti ateina daugybė moterų ir vaikų. Įdomu tai, kad ji savęs nelaiko juokinga ir yra įsitikinusi, kad yra labai rimtas žmogus. Savo pašaukimą – prajuokinti kitus – ji atrado pavaduodama šiuos užsi-ėmimus vedusią draugę. Ne, visai nesiekiu į mamų dienotvarkes įtraukti dar vieno punkto, kad ir taip jau turėdamos ilgą darbų sąrašą nesijaustume įpareigotos ieškoti laiko vienatvei ar imtis įgyvendinti kilnesnius tikslus. Tiesiog noriu padėti mamoms naujai pažvelgti į savo gyvenimo prioritetus. Tik tiek.
   Yra mamų, kurios turi prigimtinį gebėjimą nuraminti. Keletas mano sutiktų neįtikėtinai gerai tą darančių moterų dirba nepagydomų ligonių slaugos namuose. Dažnai šis jų atliekamas darbas irgi neturi nieko bendra su jų profesija. Kai kurios mamos savo namuose teikia pagalbą jaunoms mamos, kitos – nemokamą medicinos pagalbą. Viena mano pažįstama mama vertėjauja neseniai į JAV atvykusiems imigrantams iš Lotynų Amerikos šalių.
   Mūsų pašaukimui padeda atsiskleisti įvairūs netikėti likimo vingiai. Štai, pavyzdžiui, maždaug prieš dešimtmetį su savo drauge kalbėjome apie būtinybę mūsų rajone įsteigti pagalbos centrą nukentėjusiems paaugliams. Aš buvau pasipiktinusi, kad paauglės, kurias sutikdavau savo darbe, negali gauti reikiamos pagalbos, o ji tiesiog mėgo paaugles. Ji pati turėjo paauglę dukrą ir buvo didžiulio grožio salono savininkė. Pakalbėjusios išsiskyrėme kas sau.
   Kartą po trejų metų netikėtai sugalvojau jai paskambinti. Jai mirkstant vonioje, aš jos vėl paklausiau, ką „mes“ darysime šiuo klausimu. Atrodė, kad nuskriaustos paauglės niekam nerūpi. Po metų ji jau buvo surinkusi šešis šimtus tūkstančių dolerių paauglių pagalbos centrui įsteigti. Lig šiol per devynerius metus šiame centre buvo apsistoję daugybė vaikinų ir merginų, kur jiems buvo suteikta visapusiška reabilitacija. Elė buvo verslininkė, turinti plaukų stilistės profesiją, mylinti mama, tačiau jos pašaukimas buvo padėti paaugliams. Ji jums papasakotų, kad dirbdama su vaikais širdyje jaučia ypatingą pasitenkinimą.
   Kad pavyko atrasti gilesnį savo gyvenimo tikslą, tampa aišku tuomet, kai neskaičiuojame už atliekamą darbą gaunamų pinigų, nesiekiame padaryti įspūdžio kitiems ir galime dirbti neskaičiuodamos valandų. Gyvenime atradusios savo pašaukimą, dirbame su užsidegimu ir juntame, kad „sėdime savo rogėse“. Tikiu, kad šie gebėjimai gaunami iš aukščiau ir dalijami iš paties Dievo rankų.
   Reikia pabrėžti du labai svarbius dalykus. Pirma, mūsų unikalūs gebėjimai ir jų panaudojimas už šeimos ribų nėra svarbiau už motinystę; tai tiesiog kitokia veikla. Esame ne vien mamos, esame moterys, todėl mūsų vertę apibrėžia ir motinystė, ir kiti turimi gebėjimai. Tai du atskiri, vienodai svarbūs dalykai.
   Antra, šių savyje neatrastų talentų ieškojimas gali pasirodyti pernelyg didele našta toms mamoms, kurios vos suspėja padaryti visus dienos darbus. Kam iš viso pradėti galvoti, kur galėtume pasireikšti, kai nelieka laiko būtiniausiems darbams? Argi tai ne tuščias laiko švaistymas? Ne, nes visi mūsų gebėjimai nebūtinai turi būti panaudoti dabar pat. Svarbiausia žinoti, kad dažnai iššvaistome pernelyg daug laiko užsiimdami tais dalykais, kurie iš viso neverti dėmesio, nes išveda mus iš tikrojo kelio. Nebesugebame įžvelgti gilesnių gyvenimo tikslų – išauginti gerus vaikus ir panaudoti savo gebėjimus taip, kad aplinkinių gyvenimas taptų geresnis. Tik tuomet, kai nuspręsime, kas yra svarbiausia, vardan kokių tikslų atėjome į šį pasaulį, tuomet ir tik tuomet įsisąmoninsime tikrąją savo – mamos ir moters – vertę. Geriausia, ką galime padaryti bet kuriuo metu – tai suvokti, kad mamomis privalome būti dabar, o jei bus lemta pasinaudoti kitais savo gebėjimais, kad padėtume kitiems, tinkama galimybė atsiras, kai ateis laikas.

Ką apie savivertę sužinojau iš Džulianos

   Kaskart, kai Džuliana atvesdavo apžiūrėti savo vaikus, jos laikysenoje kažkas patraukdavo mano dėmesį. Ji gimusi Japonijoje, ištekėjusi už amerikiečio, abu jos vaikai nuostabūs: vešlūs saldymedžio atspalvio plaukai, rusvos akys ir tobula oda. Tačiau mano susižavėjimą kėlė ne jos gebėjimas gimdyti įstabiai gražius vaikus, o laikysena – ji tiesiog spinduliavo pasitikėjimu savimi. Joje nebuvo nė kruopelytės arogancijos, tačiau akivaizdžiai matėsi, kad ji nuoširdžiai myli save ir savo gyvenimą. Jos apranga nebuvo išskirtinė, ji niekada nesipuikavo būreliais, kuriuos lanko jos vaikai. Man paklausus apie vaikų mokslus ir elgesį, ji nei gyrėsi, nei atsiprašinėjo. Tačiau pasakojo, ką su jais veikia ir kaip jiems visiems gera drauge. Savo praktikoje tokius pasakojimus girdžiu retai. Paprastai mamos puola vardyti savo vaikų lankomus sporto, literatūros būrelius, dailės ar muzikos užsiėmimus, o po to visuomet sunkiai atsidūsta, tikėdamosi, kad jas užjausiu dėl sunkaus gyvenimo.
   Daug metų bandžiau suprasti, kuo gyvena Džuliana. Norėjau išsiaiškinti, kokia vidinė jėga leidžia jai jaustis tokiai ramiai ir laimingai, nors gyvena įprastinį užimto žmogaus gyvenimą. Gal ji tiesiog viena iš tų laimingų mamų, nuo prigimties pasižyminčių optimistiniu, dalykišku požiūriu į gyvenimą ir sugebančių tiesiog eiti pirmyn nekreipiant dėmesio į užklupusius sunkumus? O gal yra dar kas nors?
   Ji vienos didelės įmonės finansininkė ir dirba namie puse etato. Gal ji puikiai nusiteikusi tiesiog dėl to, kad mėgsta savo darbą? O gal dėl sėkmingos santuokos? Galbūt jos vyras − vienas iš tų vyrukų, kurie dievina savo žmoną ir vaikus, namie dirba daugiau nei kiti, o žmoną mielai išleidžia pasimatyti su draugėmis? Kažin. Tuomet toptelėjo mintis, kad galbūt jos vaikai nepaprastai mieli. Gal jie nuo pat pirmų dienų puikiai miega naktimis, nesipyksta nei su ja, nei tarpusavyje. Bet juk aš juos pažįstu ir matau, kad taip nėra. Nepavykus išsiaiškinti jos vidinės ramybės priežasčių ir suprasti, kodėl ji akivaizdžiai nepavydi kitoms moterims (mano akivaizdoje ji dažnai žerdavo pagyras savo draugėms), pasidaviau ir vieną dieną tiesiai jos paklausiau, kodėl ji atrodo tokia laiminga.
   Džulianos atsakymas mane nustebino. Kaip kuklus žmogus nesupranta, kodėl kiti gali manyti jį esant kuklų, taip ir Džuliana negalėjo suprasti mano klausimo apie jos laimę. Laimės pojūtis − toks neatsiejamas nuo visos jos esybės, kad jai ir į galvą nebūtų atėjusi mintis, kad kiti gali tai pastebėti. Todėl man uždavus tokį klausimą, iš nustebimo ji ne iš karto sumojo, ką atsakyti.
   – Na, man atrodo, kad mano gyvenimas – nepaprastai puikus, – prakalbo ji. – Myliu savo vaikus, mano tėvai – gyvi ir sveiki, o mano vyras – labai supratingas.
   Pradžia nebloga, bet tą patį galėtų pasakyti daugelis mamų. Todėl norėjau išgirsti daugiau.
   – Susidaro įspūdis, kad jūs nenorite konkuruoti su kitais, atrodo, kad jums iš tiesų linksma leisti laiką su savo vaikais, ir nesakyčiau, kad jie būtų išlepinti. Jie visuomet pagarbiai, tačiau natūraliai, elgiasi ir su jumis, ir su manimi. Pasakykite, kaip jums tai pavyksta, kad apie tai galėtų sužinoti ir kitos mamos? (Iš tikrųjų norėjosi pasakyti „ir aš“.)
   – Manau, kad esu panaši į savo mamą. Jai patiko būti mama. Mes su seserimis buvome svarbiausios jos gyvenime ir ji mielai leisdavo laiką su mumis. Niekada nesijutau verčiama būti kitokia negu esu ir visuomet žinojau, kad jai su mumis smagu. Dievinau savo mamą. Be galo džiaugiausi, kad ji taip rūpinosi manimi ir seserimis, ir tikriausiai iš jos išmokau suprasti, kad būti gera mama – nepaprastai džiugu. Kai susilaukiau savo vaikų, norėjau būti tokia kaip ji ir manau, kad man pavyko. Tai labai paprasta – tiesiog mėgaujuosi motinyste. Džeidei ir Tomui esu svarbiausias žmogus gyvenime ir man gera tą žinoti. – Ji nutilo, nebūdama tikra, ar išsamiai atsakė į mano klausimus.
   – Ar kada nors jums kyla noras gyventi kitaip – turėti kitokį darbą, daugiau draugų, skirti laiko sau? – Atrodė, kad desperatiškai ieškau tinkamo klausimo, kad savo atsakymais ji galėtų numaldyti mano troškimą tiksliai išsiaiškinti, kaip ji sugeba būti laiminga.
   – Ne. Esu gera mama, jaučiuosi reikalinga šiems dviem vaikiūkščiams. Manau, kad išties esu jiems nepakeičiama ir šis jausmas tikriausiai atėjo iš vaikystės, kai man nepakeičiama buvo mano mama (ir vis dar tebėra iki šiol). Šiuo metu man daugiau nieko nereikia. Žinau, kad jiems ūgtelėjus, galėsiu vėl visą dieną dirbti finansų srityje, tačiau šiuo metu tai, ką duodu šiems dviem beždžioniukams, man svarbiau už bet ką. Tiesiog toks mano požiūris.
   Mintyse atgaivinusi pokalbį su Džuliana supratau, kas teikia jai tokį didžiulį pasitenkinimą ir kodėl jos gyvenime nėra įtampos. Ji suvokia, ko yra verta Džeidei ir Tomui. Ji tą supranta, jaučiasi nepakeičiama ir dėl to neatsiprašinėja. Ji netrukdo sau įsisąmoninti savo svarbos, o būtent to daugelis mamų ir negali padaryti. Nenorime prisipažinti, kad esame svarbios ir išskirtinės savo vaikams. Džuliana džiaugsmą pajuto sugebėjusi suprasti savo – mamos – svarbą ir dėl savo įsitikinimų niekam nesiteisina.
   Geriau ją pažinusi, supratau, kas pirmiausia mane joje sužavėjo. Tikrąją savo vertę žinanti mama labiau pasitiki savimi. Ji nubrėžia ribas savo vaikams, vyrui ir sau pačiai, dėl to gyvenimas tampa lengvesnis. Ji mažiau nervinasi ir nejaučia ypatingo reikalo varžytis su kitomis moterimis, nes giliai viduje pati sau patinka. Be to, savo vertę žinančios mamos į pasaulį žvelgia plačiau, nes žino, kad jos visuomet liks mamomis, tačiau vieną dieną intensyvaus auklėjimo laikotarpis baigsis ir jos galės leisti nevaržomai atsiskleisti kitokiems savo gebėjimams. O kai visos šios mintys susitelkia vienoje vietoje, sutinkame tokias mamas kaip Džuliana.
   Sveikas pasitikėjimas savimi apsaugo mus nuo blogų dalykų gyvenime. Užklupus sunkumams, tos iš mūsų, kurios patinka pačios sau, sugeba pripažinti, kad yra savo vaikų gyvenimo ašis. Esame jų stabilumo garantas ir saugumo uostas. Mes – mamos – esame nepakeičiamos, ir kuo greičiau įsisąmoninsime šią labai paprastą pamatinę tiesą, tuo būsime laimingesnės. Raginu kiek-vieną mamą gyventi taip, kaip Džuliana.

Ko iš savo mamos išmoko Eliza

   Elizą pirmą kartą sutikau kartu su kitais medikais nuvykusi į misiją Dominikos Respublikoje. Ji kelionėje lydėjo savo septyniasdešimt penkerių metų mamą Kerolę. Mes susipažinome besitvarkydamos kambaryje, kuris kitas dvi savaites turėjo tapti mūsų miegamuoju. Prisistačiau jai tiesdama tinklelį nuo uodų virš savo antro aukšto lovos. Buvau įsitempusi, nes mačiau kaip man kalbant ji purškė savo čiužinį neaiškios kilmės skysčiu nuo vabzdžių. „Gerai jai, – pagalvojau. – Skorpionai ir nuodingi vorai naktį brausis į mano lovą ir skanaus mano kūną.“ Žinoma, vos po minutėlės ji man pasiūlė pasinaudoti savo purškalu, ir mes pradėjome kalbėtis.
   Ir aš, ir Eliza, kaip ir jos motina, buvome paskirtos į tą pačią gydytojų grupę. Senutėliu išklerusiu mokyklos autobusiuku, kurį, regis, laikė tik virvės ir lipni juosta, turėjome važinėti po atokias kalnų vietoves salos gilumoje ir dalyti vaistus ligoniams. Mudvi su Eliza greitai susidraugavome, nes skausmas suartina moteris. Gydydamos vaikus sutinusiais nuo kirmėlių pilvais, moteris, dėl badavimo kentusias didžiulius skrandžio skausmus, greitai pajutome, kad besidalijant kančia tampa lengvesnė.
   Sužinojau, kad Eliza augina tris mažus vaikus – septynerių, devynerių ir dešimties metų. Šnektelėjome apie savo vaikus, vis prisimindamos, kaip jų pasiilgome. Man pasisekė bent tiek, kad su manimi į šią kelionę buvo atvykusi viena iš mano dukterų. Eliza iš karto pasakė, kad vos tik jos vaikai taps pakankamai dideli, juos pasiims su savimi vykdama į kitą tokią kelionę šioje saloje.
   Pirmą kartą vos pamačius Elizą joje kažkas iš karto patraukė mano dėmesį – ji buvo rami, pasitikinti savimi ir maloni. Nekantravau sužinoti, kaip jai pavyksta tokia išlikti, todėl pradėjau ja labiau domėtis. Pagalvojau, kad, ko gero, atrodau keistai, nes ji buvo bent jau šešeriais septyneriais metais už mane jaunesnė.
   – Kaip sugalvojote vykti į šią kelionę namie palikusi mažus vaikus? – paklausiau jos vieną vakarą mums vakarieniaujant. Ji atsakė nedvejodama:
   – Visai paprasta. Viskas dėl mano mamos.
   – Norite pasakyti, kad jūsų mama norėjo vykti į šią kelionę ir turėjote jai padėti? – abejojau, ar tai tiesa, pamačiusi, kad jos mama kur kas geriau nei Eliza ištveria svilinantį karštį ir ilgas darbo valandas.
   – Na ką jūs. Juokaujate? Jei kalbėsime apie šį darbą, čia ji nepralenkiama. Atvykau dėl to, kad ji yra tokia, – tarė ji. Dabar mane kaip reikiant apėmė smalsumas. Laukiau, ką ji pasakys toliau.
   – Kol buvau maža, mano mama čia vykdavo kas antrus metus. Mus palikdavo namuose su tėčiu ar aukle, tačiau sugrįžusi daug pasakodavo apie čia sutiktus žmones. Ir kalbėdavo ji su tokiu įkarščiu. Kartais juokdavosi, kartais verkdavo, bet visuomet mums papasakodavo apie viską, ką darydavo būdama čia.
   – O kaip tai susiję su jūsų atvykimu? – paklausiau.
   – Mano mama buvo nuostabi. Dalį dienos ji dirbdavo mūsų miestelio klinikoje, tačiau ir mane, ir mano seseris mokydavo atpažinti tikrąsias vertybes. Ji teigė, kad visa tai, ką ji daro, yra svarbu – ne vien jos darbas Dominikoje arba klinikoje. Ji tvirtino, kad svarbiausias jos uždavinys – būti gera mama, o kadangi norėjo tokia būti, manė privalanti mus išmokyti padėti gyventi kitiems. Ji mokė savo pavyzdžiu, ir aš pradėjau kitaip žiūrėti į jos keliones, suvokdama, kad tai yra būdas mokyti mus. Žinoma, ji vykdavo į šias keliones, nes jai patiko ten dirbti, tačiau ji taip pat žinojo, kad tai bus pavyzdys augantiems vaikams. Ji labai atsakingai vykdydavo visas mamos pareigas ir mes visuomet tą matėme.
   Pamažu pradėjau geriau suprasti Elizą ir jos mamą. Kaip nuostabu buvo matyti jas abi kartu dirbančias ranka rankon, stebėti, kokį neišdildomą įspūdį Kerolės dukrai paliko mamos nuveiktas darbas. Elizai ji įskiepijo kai ką labai svarbaus, o Elizai papasakojus apie tai man, galėjau tuo pati įsitikinti.
   Artėjant mūsų kelionės pabaigai, sukaupusi visą drąsą paklausiau Kerolės keleto svarbių dalykų. Žinojau, kad nebūsiu palaikyta tiesiog smalsaujančia žmogysta, ji tikriausiai pasakys tiksliai tą, ką aš ir norėjau iš jos išgirsti.
   – Kerole, – kreipiausi į ją. – Jūs visuomet atrodote tokia energinga. Palyginti su jumis jaučiuosi tikra ištižėlė. Ar jūs iš prigimties tokia kupina energijos? – Jutau, kaip pradedu tižti. Aišku, ji tokia negimė, aš, ko gero, tik bandžiau supaprastinti savo klausimą.
   – Ne, ne visuomet buvau tokia. Susikuriu energiją, na, žinoma, ne tiesiogine prasme, tačiau elgiuosi taip, lyg turėčiau didžiulį jos užtaisą, ir kažkaip tos energijos atsiranda, – atsakė ji.
   Pasijutau visiška kvailė. Jos žodžiai atrodė migloti ir ji tikrai nepasakė nieko esminio, už ko būčiau galėjusi užsikabinti. Kažkodėl man atrodė, kad ji tai puikiai suprato.
   – Susidaro įspūdis, – sutrikusi tariau aš, – kad jums ši veikla patinka daug labiau negu visiems kitiems ir… – Staiga nutilau, bet ji suprato, ką rengiausi pasakyti. Išsigandau, kad būsiu ją įskaudinusi.
   – Žinau, esu dvigubai vyresnė už visus kitus.
   „O varge, – pagalvojau, – nors skradžiai žemę prasmek.“ Tuomet ji prašneko, išsklaidydama mane užplūdusį kaltės jausmą:
   – Amžius čia neturi reikšmės, kaip ir gebėjimai, talentas, net ir asmenybė. Tam, ką darau, o darau jau daugybę metų, svarbiausia – požiūris. Aš sugebu padėti šiems žmonėms, tinku šiam darbui. Mano gyvenimo pašaukimas – suteikti jiems pagalbą ir juos mylėti. O jiems reikia manęs. Tikiu, kad žmogui, mylinčiam tokį gyvenimą, kuriam jis yra pašauktas, ir sugebančiam įgyvendinti didžiuosius savo gyvenimo tikslus, sekasi. Atsiranda energijos, drąsos, atsikratome baimių. Savo šalyje turiu draugų, kurie mane laiko nenormalia, sakydami, kad esu per sena, kad gali neatlaikyti širdis. Man jų gaila, nes jie apskritai nesupranta, kur glūdi gyvenimo prasmė. Svarbiausia žinoti, kas esi, ir daryti tą, kam esi sutvertas. Man tai yra šis darbas – štai čia ir dabar, todėl šios progos negaliu praleisti.
   Jokia mama negalės išmokyti vaiko pajusti savo vertės, jei pati pirmiausia nesupras savo – mamos – vertės. Mes esame jų mokytojos. Esame tos, kuriomis jie žavisi ir kurių pavyzdžiu seka. Mūsų vaikai perima geriausius mūsų bruožus (deja, kartais ir blogiausius), ir tai, ką mato, užrakina giliai savyje. Juose atpažįstame savo charakterio savybes. Jų elgesyje ne visuomet lengva pastebėti jų mokytojų, trenerių, auklių ar giminaičių savybes, tačiau savąsias įžvelgsime visuomet. Ir tai – tik dalelė to, ką jiems duodame.
   Kaip galime galvoti, kad esame jiems nieko vertos, kai dovanojame jiems gyvenimą, jį kuriame ir keičiame? Mes, mamos, esame nepakeičiamos savo vaikams, nes niekas kitas negali jų išmokyti mylėti, užjausti, globoti ar įvertinti kitus taip, kaip tą darome mes. Niekas. Ir tik mūsų galioje įskiepyti jiems svarbiausias tiesas – meilę ir pagarbą sau. Visai kaip Kerolė įskiepijo jas Elizai.

Trys būdai, kaip išsiugdyti šį įprotį

1. Susidarykite sąrašą

   Daugelis iš mūsų – mamų – nežino, kas mums sekasi, ko galime pasiekti ir kas mus išties džiugina. Mus taip apnikusios mintys, kokių savo, savo vyrų (juk puikiai sugebame jiems nurodinėti, ko jie neturėtų daryti, ar ne?) ir savo vaikų savybių nemėgstame, kad visiškai negalime kalbėti apie gerus dalykus, kuriuos įžvelgiame savyje.
   Užtenka. Sudarykite savo teigiamybių sąrašą. Jei manote, kad jūsų kojos per storos, nesvarbu – tiesiog paminėkite savo figūros privalumus. Užrašykite, kokia esate, ką mėgstate, apie ką svajojate, o vos tik aplanko neigiamos mintys, prisiminkite, ką parašėte.
   Tuomet padarykite dar kai ką – pasimėgaukite šiais teigiamais dalykais. Nusipirkite drabužį, kuris pabrėžia gražiausią jūsų figūros dalį. Susigalvokite užsiėmimą, kuris leistų jums pajusti pasitenkinimą gyvenimu. Susitikite su optimistiškai į gyvenimą žvelgiančia drauge, kuriai patinkate tokia, kokia esate. Stenkitės būti tokia draugė, kokia norėtumėte būti, ir nustokite kankintis dėl to, kad kadaise nuvylėte savo draugus. Didžiąją energijos dalį kasdien išeikvojame bandydami kažkuo nebūti, o ne imdamiesi daryti tai, ko norisi.
   Galime pakeisti savo negatyvų mąstymą, tačiau turime pasistengti. Visų pirma reikia suprasti, iš kur kyla neigiamos mintys, ir išsiaiškinti, kokios jos. Po to jas laipsniškai reikia pradėti keisti aiškiai suformuluotomis teigiamomis mintimis. Tai reikalauja laiko ir dažnai gali atrodyti, kad mums nesiseka, nors iš tikrųjų einame teisinga linkme.
   Pradėjus šias treniruotes, mūsų jausmai savo pačių atžvilgiu švelnėja ir emocinis gyvenimas tampa lengvesnis. Štai šioje vietoje galime pradėti keisti savo įpročius – užuot nuolat vardijusios, ko nenorime ar nemėgstame, atkreipkime dėmesį į tai, ko norime ir ką mėgstame. Kartais visas šis procesas gali priminti pastangas išlašinti iš butelio tirštą medų, tačiau jo nauda neabejotina. Tikrai.

2. Nesistenkite padaryti įspūdžio kitiems

   Malonu sutikti savo vertę žinančias moteris, nes jos neapsimetinėja, nevaidina ir nebando aplinkiniams padaryti įspūdžio. Joms viso to nereikia, nes jos jaučiasi beveik viską turinčios. Ir jos visai ne savimylos, kaip tik priešingai: jos – kuklios. Jos taip patenkintos pačios savimi, kad gali netrukdomos padėti ir kitiems. Nesaugiai besijaučiančios moterys aplink save ieško dalykų, kurie patvirtintų jų vertę – pirmiausia bandoma parodyti, kad kita mama yra gal kiek mažesnė, mažiau daili, mažiau žinanti ar net kvailesnė. Mamos, kurios blogai atsiliepia apie kitus, apskritai neturi jokio saugumo jausmo, o saugiai besijaučiančios mamos kalba nesusikausčiusios ir džiaugsmingai, dėl to pašnekovas iš karto pastebi jų pasitikėjimą savimi.
   Kai tik pajuntame nenugalimą norą aplinkiniams padaryti įspūdį, tampa aišku, kad kaltas nevisavertiškumo kompleksas. Vienas iš geriausių būdų pradėti geriau jaustis mamos vaidmeny – prisiversti susitaikyti su savimi pačia. Tai galime padaryti nustojusios apsimetinėti – juk vaidinti pradedame vos užsimaniusios kam nors padaryti įspūdį. Visos taip elgiamės, tačiau pasikeisti įmanoma, nes tikrasis džiaugsmas ir pasitenkinimas ateina supratus, kad geriausiai atrodome tik būdamos pačios savimi. Nepasiduokime pagundai žavėti kitus, prisiverskime save priimti tokias, kokios esame. Tai ir yra tikroji laisvė.
   Neseniai mačiau puikiai šiuos žodžius iliustruojantį pavyzdį. Dalyvavau artimos draugės dukters vestuvėse. Tai buvo didelė, oficiali ceremonija, po kurios milžiniškoje palapinėje buvo surengtas iškilmingas pokylis. Ant visų stalų, išpuoštų dekoratyvinėmis hortenzijų puokštėmis, degė žvakės. Artėjo valgio metas ir uniformuoti padavėjai iškilmingai nešė patiekalus. Laukdama savosios lėkštės pakėliau akis ir pamačiau palapinės pakrašty stovintį vieną sutrikusį svečią. Tai buvo Edvardas – keturiasdešimt penkerių metų protiškai neįgalus vyras, vienas iš pakviestųjų į šventę. Grįžęs iš tualeto, jis nebegalėjo susirasti savo vietos. Jis nemokėjo skaityti, todėl ieškoti savo vardinės kortelės jam nebuvo prasmės. Pamaniau, kad pakilusi prieisiu prie jo, atsivesiu prie savo stalo ir pasisodinsiu netoliese už savęs – jis garsiai kalbėjo ir reikalavo daug dėmesio.
   Tuomet pamačiau neįtikėtiną dalyką. Ilga violetine taftos suknele vilkėjusi jaunosios motina pakilo iš savo vietos ir priėjo prie jo. Paėmusi jį už rankos ir pravedusi pro visus alyvinėmis staltiesėmis užtiestus stalelius, priėjo prie savo staliuko ir pristūmė jam kėdę šalia savęs. Ji sėdėjo greta jaunosios stalo. Jai einant prie Edvardo žvilgtelėjau jai į veidą ir atkreipiau dėmesį į jos laikyseną: ji šypsojosi ir atrodė nė kiek nesutrikusi – tarsi mama, kuri vedasi savo numylėtąjį vaiką į pobūvį, norėdama juo pasididžiuoti prieš kitus. Ji nesijautė nesmagiai. Kitos mamos gal būtų nusprendusios iš viso nekviesti protiškai neįgalaus žmogaus. Juk šiaip ar taip tai buvo svarbiausioji jų dukters gyvenimo diena, todėl suprantama, kad nesinorėtų, jog ją gadintų pernelyg didelis triukšmas. Kiti gal ir būtų pakvietę šį keistą svečią, tačiau jis būtų buvęs pasodintas prie atokaus stalelio palapinės gale, prieš tai paprašius artimo draugo jį prižiūrėti. O ši mama pasielgė kitaip. Ji nesiekė padaryti įspūdžio kitiems. Ji žinojo, jog prie jos stalo bus triukšminga, be to, galima tikėtis keisto elgesio ir neprognozuojamų veido išraiškų, tačiau jai nerūpėjo, kad kiti svečiai keistai į ją pažiūrės. Šiuo paprastu poelgiu ji labai aiškiai parodė, jog supranta savo vertę – žino, kas esanti, ir nė nemano apsimesti kitokia. Ji akivaizdžiai buvo iš tų moterų, kurios savyje tvirtai žino, ko yra vertos, o jos žinojimas buvo žavus tuo, kad ji ir kitiems – ne tokiems laimingiems kaip ji, – nesivaržydama galėjo parodyti, kaip svarbu tai suvokti.

3. Užsirašykite, ką sudėsime į dėžutę (ir ko ne)

   Ne paslaptis, kad tikiu, jog tikėjimas ir Dievas yra labai asmeniška mūsų – mamų – gyvenimo dalis. Esu prisižiūrėjusi pakankamai mirčių, kad pradėčiau abejoti gyvenimu po mirties ir Dievo valia, ir pakankamai gimimų, kad patikėčiau Dievo gerumu. Štai kodėl negaliu kalbėti apie mūsų – mamų – vertę nepaminėdama ir jo.
   Džonas Ortbergas parašė nuostabią knygą „Kai žaidimas baigiasi, viskas keliauja atgal į dėžutę“ (When the Game Is Over, It All Goes Back in the Box). Pavadinimas kiek liūdnokas, bet kartu ir prasmingas, teigiantis, kad neįmanoma pasiimti į amžinybę kartu su savimi viso per gyvenimą sukaupto turto. Mano manymu, pavadinimo reikšmė – kur kas gilesnė.
   Lygiai kaip tenka sutvarkyti banknotus ar įsigyto turto korteles baigus žaisti „Monopolio“ žaidimą, taip ir savo gyvenime skaičiuodami paskutines dienas, vargu ar daug galėsime pasiimti su savimi. Su šia mintimi svarbu susitaikyti dabar, nes sugebėję tai padaryti, pakeisime ir savo gyvenseną, kol dar patiems neatėjo laikas „keliauti į dėžutę“. Susimąsčiau, kas atsidurs mano dėžutėje, išskyrus išdžiūvusį ir susiraukšlėjusį kūną? O svarbiausia – apie ką galvos mano vaikai berdami ant viršaus žemės saujas?
   Kad neapsunkinčiau jūsų juodomis mintimis, noriu pasakyti štai ką. Tikiu, kad toje dėžėje kartu su manimi bus ir Dievas. Ne, jis nemirs, bet tiesiog bus ten su manimi, o gal tiksliau – aš su juo. Yra gyvenimas prieš pradedant gyvenimą Žemėje ir yra gyvenimas jam pasibaigus. Neskaitant visų žemiškųjų dalykų, dar yra dvasinis pradas – mūsų siela. Ir ji svarbi – ji suteikia mums išskirtinę vertę ir jungia mus su Dievu. Tai yra giliausia mūsų esybės dalis ir ja žavisi pats Viešpats. Ji nemiršta. Ji nevalgo, nesilaiko dietos ir nedėvi puošnių drabužių. Ji gyvena mumyse ir kažkokiu būdu, kurio negaliu tiksliai apibrėžti, padaro mus išskirtinius.
   Žydų tikėjimo moterys tai supranta. Musulmonės irgi. O krikščionės tuo grindžia savo gyvenimą, nes tikime, kad Kristus mylėjo mus taip, kad sutiko už mus mirti. Kad ir kokią religiją išpažintume, į tai negalime žiūrėti atsainiai. Jei tikime, kad esame sudarytos iš kūno ir sielos, taip pat turime tikėti, kad ir viena, ir kita yra svarbu. Todėl pagrįstai galime tikėti, kad mūsų dvasinis „aš“ – mūsų siela – turi neįkainojamą vertę. Taip nuostabu tai žinoti. Būdamos mamos, tikinčios dvasiniu pradu, turime vienintelę išeitį – įsisąmoninti, ko esame vertos, ir į tai žiūrėti labai rimtai. Akivaizdu, kad taip daro ir Dievas.
   O paprastais žodžiais tai skambėtų taip: jei esame sudarytos iš kūno ir sielos, Dievas myli juos abu. Prasidedant mūsų gyvenimui ir jam baigiantis jis vienintelis liks šalia mūsų. Visa ko kūrėjas palinksta prie mūsų norėdamas pabūti su mumis, kad nesijaustume vienišos ir nemylimos. Regis, yra kuo džiaugtis mąstant apie savo vertę…

Antras įprotis
Išsaugokite geriausias drauges

   Kai mes su Mere buvome dvylikos, šeštadienio rytais eidavome į arklidę, kur sena moteriškė prižiūrėjo mūsų šviesbėrius ponius, ir pasibalnojusios savo ristūnus leisdavomės į ilgas išvykas po aplinkinius miškus. Šeštadienis buvo mūsų mėgstamiausia diena. Merės ponis buvo romus ir nesiaikštijo, deja, to negalėjai pasakyti apie manąjį arklį. Ne kartą buvau išsviesta iš balno, o Merei tekdavo vaikytis mano arklį ir jį man parvesti. Jaučiau, kad esu prasta jojikė, tačiau Merė visuomet sakydavo, jog kaltas mano arklys. Jau tuomet ji mane besąlygiškai palaikė. Esu tikra, kad būdama dvylikos ji puikiai žinojo, jog jodinėja geriau už mane ir kad mano arklys nėra jau toks nevaldomas kaip man atrodė. Bet juk Merė buvo mano bendramintė, paslapčių saugotoja ir geriausia draugė. Ji visuomet sugebėdavo priversti mane jaustis patenkinta savimi ir gyvenimu. Be jos būtų buvę kur kas liūdniau.
   Ir praėjus keturiasdešimčiai metų jos dėka vis dar jaučiuosi taip pat. Dažnai nebesusitinkame ir daugiau bendraujame feisbuke negu telefonu, tačiau mūsų šilti tarpusavio jausmai nė kiek neišblėso. Nuo tų laikų, kai mūsų šeštadieniai buvo nerūpestingai smagūs, išgyvenome skausmą dėl neišlaikytų stojamųjų egzaminų, geriausių draugų mirtis, vaikų gimimą, įvaikių atėjimą į mūsų šeimas. Mūsų tėvai paseno ir atsidūrė slaugos namuose arba mirė. Vienos iš mūsų vaikų ir įvaikių suteiktu džiaugsmu dalijamės abi. Kai pavyksta šnektelėti telefonu, kartais jaučiamės tarsi būtume dvylikametės, kartais – dvidešimt vienerių universiteto studentės, o kartais – penkiasdešimtmetės, kurioms širdyje – aštuoniasdešimt. Mes kartu išgyvenome tiek daug skirtingų gyvenimo laikotarpių, kad akimirksniu galime sugrąžinti viena kitą į bet kurį amžiaus tarpsnį. Merės balsas nukelia mane į nerūpestingo džiugesio dienas arba paguodžia, kai jaučiu, kad neištversiu iki dienos pabaigos. Gal tai visai ne jos balsas, o ji pati. Visus šiuos metus Merė buvo mano gyvenimo dalis, nes tokios jau būna tos draugės. Metai iš metų galime paguosti viena kitą, išklausyti, klausinėti ar išsiverkti. Nereikia būti tobuloms. Reikia meilės, bet net ir ją galima skausmingai prarasti, o baigiantis dienai mums, mamoms, iš tikrųjų reikalinga vien draugė, kuri galėtų tiesiog pabūti kartu. Jai būnant šalia, žinome, kad esame mylimos. Ramiai galime eiti miegoti, o kitą rytą nubudusios žinome, kad viskas bus gerai, nes ji – netoliese ir myli mus.
   Tačiau draugystę, kuri taip natūraliai mus su Mere siejo vaikystėje, bėgant metams tapo vis sunkiau išsaugoti. Taip nutiko ne tik man, bet ir visoms mamoms. Kol vaikai maži, metų metais būname paskendusios darbuose, manydamos, kad daugiau laiko pramogoms, susitikimams su draugėmis ar net kelionėms atsiras tuomet, kai vaikai pradės gyventi savarankiškai. Deja, taip jau būna, kad bandant kažko atsisakyti, kad spėtume susidoroti su kasdieniais darbais, pirmiausia nukenčia draugai. Kai kada draugystė atrodo tarsi nebūtinas prabangos dalykas. Todėl susitikimus su draugais atidedame, o drauges atstumiame, nuoširdžiai tikėdamos, kad atsigriebsime vėliau.
   Deja, daugelis to taip ir nepadaro. Laikas atsigriebti taip ir neateina. Mums senstant gyvenimas tampa vis sudėtingesnis. Turime rūpintis tėvais, sukti galvą, kaip apmokėti sąskaitas. Įsisukusios darbų rate nutolstame vienos nuo kitų. Kyla santuokos krizės, veide ima ryškėti raukšlės, kūnas pradeda bliūkšti. Gyvenime atsiranda vis kitokių neatidėliotinų darbų, kurie, mūsų įsitikinimu, yra svarbesni už draugus.
   Nepasiduokime šiai iliuzijai. Mums reikia bendrauti su kitomis moterimis, jei norime dirbti produktyviau, mažiau nervintis ir išlikti sveikesnės. Parodykite mamą, kuri slapta nesibaimina, kad kiaurą dieną turės likti visiškai viena, ir tai bus ta moteris, kuriai nereikia draugų. Tokių paprasčiausia nebūna. Kodėl?
   Mamos iš prigimties linkusios bendrauti. Pražystame galėdamos mylėti ir būti mylimos, kalbėti ir klausytis, matyti ir būti matomos. Kai kurios iš mūsų šį poreikį bendrauti patenkina šeimose, kitos – darbe arba užmezgusios romantiškus santykius ir susituokusios. Visa tai nepaprastai svarbu, tačiau taip mūsų bendravimo poreikiai iki galo lieka nepatenkinti, nes į tokius santykius įtraukti kiti asmenys pernelyg skiriasi nuo mūsų. Vyrai negali mums suteikti visapusiško bendravimo, kaip, be abejo, ir vaikai. Su bendradarbiais gal ir galime dalytis savo paslaptimis, tačiau darbe kylanti konkurencija ir įtampa gali tapti kliūtimi tvirtai draugystei.
   Kai kurios iš mūsų jaučiasi vienišos, ypač kol vaikai dar maži, nes draugėms nelieka laiko. Ilgimės jų ir kartais jaučiame fizinę būtinybę pasimatyti, tačiau nepalankus popietinio pogulio metas, būtinybė derintis prie vienu automobiliu iš darbo grįžtančių bendradarbių ar įtemptas darbo grafikas palaidoja šias viltis. Kartais, ypač jei vienatvė trunka ilgai, neturėdamos galimybės bendrauti, pradedame mąstyti apie gilesnius savo išgyvenimus.
   Vienatvė aitrina moters širdį, nes su vienatve pasąmonėje apsigyvena jausmas, kad nusipelnėme būti vienos. Vienišumo apimta mama daugiau ar mažiau būna įsitikinusi, kad yra nemėgstama ir nemylima. Ji per daug buka, kvaila, išsiblaškiusi ar nervinga, kad kažkas norėtų su ja bendrauti. Taip sutirštindama spalvas siekiu perteikti kai kurias kraštutines mintis, kurios dažnai sukasi moterų galvose, tačiau kurių jos niekada nedrįsta išsakyti garsiai. Apimtos tokių jausmų, jos atsiriboja nuo kitų moterų ir panyra į dar didesnę vienatvę. Nėra ko bandyti prisidėti prie žaidžiančiųjų tenisą, nes jos visos turtingos. Neverta eiti į skaitovų klubą, nes vis tiek nieko vertinga nepasakysiu. Nevesiu vaikų į žaidimų grupes, nes kitų vaikų mamos auklėdamos savo vaikus namie yra geresnės už mane. Ir mūsų vaizduotė neša mus vis tolyn ir tolyn. Vienatvė stumia mus į dar didesnę vienatvę ir labai greitai tvirtai įtikime, kad gyvenime geriau pasikliauti tik pačiai savimi, todėl ir toliau kapanojamės nerimo, nevilties ir kompleksų liūne. Iš visų sunkumų, kuriuos per savo gyvenimą patyrė Motina Teresė, vienatvę ji laikė sunkiausiu išbandymu. Jos teigimu, „baisiausias skurdas – tai vienatvė ir jausmas, kad esi nereikalingas“.
   Todėl su vienatve turime kovoti iš visų jėgų. Draugai – tai ne prabanga, o būtinybė. Kaip ir mano bičiulė Merė, jūsų tikra draugė neatsisakys virti valgį jūsų šeimai, kai sergate, pasiūlys savo automobiliu visus jūsų bendradarbius nuvežti į darbą sugedus jūsų automobiliui, organizuos šventes gimus jūsų vaikams, sakys, kad atrodote puikiai net ir tuomet, kai nebegalėsite atsikratyti trisdešimties kilogramų gimus trečiajam vaikui, kartu su jumis įsirašys į svorio kontrolės grupę, nors jums, o ne jai reikia laikytis dietos, padės organizuoti jūsų tėčio ir galbūt (bet visai nebūtinai) net ir jūsų laidotuves. Ji – jūsų geriausia draugė ir niekada neleis jums panirti į tamsų vienatvės liūną. Draugystė – tai visai ne prabanga. Šiame skyriuje norėčiau papasakoti apie kelias man žinomas nuostabias draugystes ir vieną ypatingą draugę, kuri iš pagrindų pakeitė mano gyvenimą. Skyriaus gale paaiškinsiu, kokiais trimis būdais galite išsiugdyti šį įprotį – nuspręskite, kas bus jūsų artimiausios ir kas tik šiaip geros draugės, siekite pusiausvyros santykiuose su draugėmis ir branginkite drauges labiau už save.

   Draugai mus pralinksmina

   Draugai, kurie į mūsų gyvenimą įneša juoko, nepastebimai skaldo šarvus, juosiančius mūsų širdis. Įskilimai virsta krateriais ir vieną dieną pamatome, kad mūsų širdis veržęs kiautas ima trupėti – tampame truputėlį jautresnės ir leidžiame sau pasijusti pažeidžiamomis. Toje vietoje, kur nelieka šarvų, į išlaisvintas mūsų širdžių kerteles plūsteli džiaugsmas.
   Sunku juoktis, nesijaučiant lengvai ir džiaugsmingai. Ar galite patikėti, jog daugelis mamų nesąmoningai stabdo save, kad nepasijustų laimingos. Skamba neįtikėtinai, tačiau tai tiesa. Mamos, kurios aukojasi, saugo ir kankina save, visuomet būna labai rimtos, o jei gyvenime viešpatauja rimtis, džiaugsmui vietos nelieka, nes džiaugsmas nesuderinamas su rimtimi. Džiaugsmas – tai linksmybės ir nerūpestingumas, darantis mus pažeidžiamas. Pagalvokite apie tai. Ar kada nors turėjote draugę, kuri vengia juoktis? Daugelis iš mūsų turėjo. Gal ir jūs esate viena iš tokių mamų? Tokios moterys net akimirkai bijo pamiršti sunkias mintis ir jausmus, nes taip daryti nesaugu. Juokas verčia mus jaustis praradusiomis gebėjimą valdyti (net ir tuomet, kai nesikvatojame iš visos širdies).
   Kiekvienai iš mūsų, mamų, reikia draugės, kuri mokėtų mus prajuokinti, kad galėtume leisti sau nors kiek atsipalaiduoti – pakankamai ilgai, kad nusimetusios savo apsauginį šarvą vidun įsileistume džiaugsmą. O džiaugsmo mums tikrai reikia… Tiek moterų kasryt nubunda jausdamos sunkumą krūtinėje. Gal tai nenumaldytas liūdesys ar verdantis pyktis dėl abejingo, grubaus ar neištikimo vyro, o gal tiesiog nuovargis giliai širdyje baiminantis ateinančios dienos? Jei esate viena iš tokių moterų, žinote, kaip saugotės džiaugsmo. Jam nėra vietos jūsų gyvenime. Jis gąsdina ir visiškai nesuderinamas su jūsų dabartine būkle. O dar būna ir tokių, kurios į juoką žvelgia kone prietaringai. Jei gyvenime vyrauja vien juodos spalvos, o jus kamuoja ištisiniai rūpesčiai, juokas reiškia, kad akimirkai turėsite išnirti iš šios tamsos. Tik jums baisu, kad viskas gali pradėti sprūsti iš rankų. Leidus rūpesčiams išnykti, iš naujo teks stengtis juos susigrąžinti, kad galėtumėte vėl jais gyventi. Juokas – tai rūpesčio priešprieša. Daugelis mūsų pasakytų, kad abu šie jausmai negali būti šalia emociniame žmogaus gyvenime. Iš tikrųjų jie yra ir turėtų būti šalia. Juokas – puiki atsvara rūpesčiams ir liūdesiui.
   Mus mylinčios draugės žino, kad motinystė – tai keitimasis ir nuolatinis derinimasis prie pokyčių. Privalome išmokti virtuo-ziškai prisitaikyti, nes to iš mūsų reikalauja gyvenimas. Į mūsų gyvenimą vaikai ateina ir išeina, kartais sugrįžta, o kartais – ne. Kartais susitaikome su pokyčiais, tačiau paprastai pokyčiai sutrikdo mūsų gyvenimą, todėl darome viską, kad susigrąžintume ankstesnius laikus. Vis dėlto reikėtų suprasti vieną dalyką – nesugebėjimas priimti pokyčių sukelia skausmą, todėl šioje kovoje turime pasiduoti, o vienas iš geriausių būdų padėti su jais susitaikyti – pasitelkti juoką. Štai čia ir prireikia gerų draugių – reikiamu metu jos nepastebimai priverčia mus juoktis, kad bent kuriam laikui pamirštume skausmą ir gyvenimas taptų skaidresnis. Kai taip nutinka, pokyčiai nebeatrodo tokie skausmingi.

Raskite savo kompaniją

Kiekvienai moteriai reikia turėti savo kompaniją. Vėl prisimenu savo brangiąją draugę Merę Seiler. Ji tai žino. Būdama viena iš trijų dukterų, kurią užaugino vieniša mama, ji matė, kaip kartais jos mamai padėdavo kitos mamos − jos sunkiu metu mokėjo išklausyti ir palaikė tuomet, kai atrodė, kad ji visų apleista.
Merė taip pat žino, kad kiekvienai iš mūsų reikia savos kompanijos – ji tokią kompaniją turi. Suvokdama, kaip ši jai reikalinga, ji daro viską, kad tik visas drauges išlaikytų kartu. Vienu ar kitu metu dauguma mūsų jaučiasi pernelyg pavargusios bendrauti su draugėmis. Daug dirbame savo šeimos labui, ir kol vaikai dar maži, draugystes paliekame ateičiai. Deja, daugelis draugysčių nutrūksta ir mums dar nespėjus susivokti, tų nedidelių kadaise gal ir buvusių kompanijų užuomazgos sunaikinamos visiems laikams. Neleiskime, kad taip nutiktų. Įtikinkite save susirasti keletą gerų moterų, kurios taptų jūsų bendražygėmis. Bendraukite su jomis, kartais parašykite joms (ne elektroniniu paštu, o ranka rašytą raštelį) ir paaiškinkite, kad yra jums labai svarbios. Griebkite telefoną ir pačiauškėkite, net jei tam galite skirti vos penkias minutes per savaitę. Ir nepaleiskite tų žmonių, kuriuos priskiriate savo kompanijai, nes su amžiumi jų prireiks vis dažniau. O joms reikės jūsų. Kuo labiau artėjame prie „auksinio rudens“ amžiaus, tuo geriau suprantame, kad ne toks jau tas amžius ir auksinis. Vidurinio amžiaus laikotarpis – nelengvas, nes tenka rūpintis ir suaugusiais vaikais, ir senėjančiais tėvais. Jei turime tokių žmonių, kurie yra matę, kaip jūsų vaikai sveiksta persirgę vėjaraupiais, kaip jie baigia vidurinę mokyklą ar net kuria šeimą, jie nepaliks mūsų ir tuomet, kai mums jau teks rūpintis, kokius slaugos namus surasti demencija sergančiam mylimam tėčiui. Jos – dvi ar trys draugės, kurios visuomet mus brangino – padės mums žengti per šiuos nelengvus metus.

Maistas – tai draugystė

   Mano mama savo meilę žmonėms parodo juos maitindama. Ji priruošia jiems daug skanaus maisto – mėsos patiekalų, paprastai su bulvėmis ir tamsiuoju padažu. Toks padažas dabar jau retenybė, galbūt dėl to, kad mažiau laiko praleidžiame virtuvėje, mažiau gilinamės į tai, kas guli mūsų lėkštėje, ir nebe taip uoliai raginame valgyti tuos, kuriuos mylime.
   Daugeliui iš mūsų – mamų – maitinti žmones – tai parodyti savo meilę. Tais atvejais, kai mums per sunku reikšti jausmus, ypač jei esame apimtos liūdesio, slepiamės už puodų – kepame vištieną, smulkiname morkas, kočiojame tešlą. Štai ką daro draugės, norinčios nuraminti sužeistą mamos širdį. Ir kažkokiu stebuklingu būdu tai labai padeda.
   Kai Lizos vyrui Bretui buvo diagnozuotas kasos vėžys, pirmiausia ji paskambino Betei. Ji prisimena, kad Lizos balsas buvo vos gyvas iš išgąsčio. Ir staiga vidury pokalbio neišvėrusi Liza ėmė kūkčioti. Betė girdėjo sunkų raudančios Lizos alsavimą ir pamena staiga pagalvojusi: „Neįsivaizduoju, kaip ji visa tai išvers su dviem mažais vaikais, iš kurių vienam – vos devyni mėnesiai, o kitam – pustrečių metų. Kas bus su vaikais? Bandžiau įsivaizduoti, kaip liūdna bus šiems dviem mažyliams augti be tėčio, tačiau dar labiau pagailo Lizos. Ji dar tokia jauna. Tokiam jaunam žmogui nereikėtų patirti tokių likimo smūgių.“
   Pirmą kartą kalbėdama su Bete Liza negalėjo ir pagalvoti, ką jai teks išgyventi per ateinančius dvejus metus ir kokią neįtikėtinai puikią draugę ji turi. Būdama daugiau kaip dešimt metų vyresnė už Lizą, Betė žinojo, ką reiškia turėti mažų ir didesnių vaikų. Ji puikiai nutuokė, kokie sunkumai užgriūtų Lizą, jei tektų abu vaikus užauginti vienai. O turėdama medicininį išsilavinimą, Betė suvokė, ką reiškia Breto diagnozė, – žinojo, kad geriausiu atveju jam liko dveji metai, tačiau apie tai garsiai neprasitarė.
   – Kad ir ką būčiau sakiusi, – niekas negalėjo numaldyti jos skausmo. Taip norėjosi padėti Lizai, Bretui ir jų vaikams mostelėjus milžiniška stebuklinga lazdele. Desperatiškai troškau, kad Bretas pasveiktų. Jaučiausi bejėgė ir ėjau iš proto. Tuomet ėmiausi to, ką visuomet darau, pajutusi, kad netenku nuovokos – pradėjau ruošti maistą. Darydama sausainius pusę tešlos suvalgiau. Mąsčiau, kad jei sausainiai padės nors kiek geriau pasijusti Lizai ir Bretui, gal geriau pasijusiu ir aš. Pritroškinau vištienos, iškepiau lazaniją ir buritos [2 - Meksikietiškas karštas su vištiena, ryžiais, pupelėmis, daržovėmis ir padažu. užkandis]. Priruošiau begalę maisto. Užšaldysiu ir pusę atiduosiu savo berniukams.
   Bėgo savaitės, mėnesiai, ir netrukus Bretas ėmė jaustis vis prasčiau. Kartais išleisdavau Lizą prasiblaškyti, o pati rūpindavausi jos vaikais ir kalbėdavausi su Bretu. Tačiau pastebėjau, kad net ir būnant jos namuose, mane paslaptingai traukia orkaitė, ir man dar nespėjus susivokti, namai pakvipdavo saldžiais sausainėliais ar kitokiais gardėsiais. Įdomiausia, kad nesąmoningai jutau, jog vien namie ruošiamo maisto kvapas teikia optimizmo. Cinamono sausainėlių aromatas tikrai užgožia mirties dvelksmą. Sklindantys kvapai leidžia nors minutėlei įsivaizduoti, kad gyvenimas teka įprasta vaga. Galbūt tai ir visa paslaptis, tereikia įsivaizduoti.
   Kai Bretui buvo likusios vos kelios dienos ir jis paskutinį kartą buvo išvežtas į ligoninę, Liza jo vieno neišleido ir išvyko kartu. O kas liko namie? Betė. Niekieno neprašyta ji tiesiog išdygo prie Lizos namų durų su daiktų krepšiu, pasiruošusi būti su vaikais tiek, kiek reikės. Ji tiesiogine prasme įsispyrė į Lizos šlepetes ir perėmė visus jos paliktus darbus, nes tam ir yra ypatingi draugai. Ji valė namus, žaidė su vaikais, guldė juos miegoti arba eidavo apsipirkti.
   – Tomis paskutinėmis dienomis į parduotuvę eidavome dažnai, nes buvau apima maisto ruošimo manijos, – prisimena Betė. – Jaučiausi tokia bejėgė. Norėjau kuo labiau paguosti Lizą, tačiau nepadėjo jokie žodžiai, apkabinimai, gėlės – niekas. Net nežinau, ar ir maistas padėjo, tačiau žinau viena – maisto ruošimas mums leido pajusti, kad bent kažkuri gyvenimo dalis – galbūt būtinybė išgyventi – mus verčia eiti pirmyn. Mes visi privalėjome gyventi toliau. Štai ką maisto ruošimas reiškė mums.
   Nedaugelis iš mūsų galėtų pasigirti turinčios draugių, kurios mus taip mylėtų. Likimo ironija, tačiau Liza buvo viena iš tų laimingųjų – na, bent jau draugystės prasme. Meilė, kurią Lizai parodė Betė, galbūt net ir išgelbėjo jai gyvybę, o nuostabių patiekalų ruošimas buvo neatsiejama ir tokia paprasta jos meilės išraiška.
   Ne maistas, o geri ketinimai atneša ramybę. Kai nepadeda meilė, ateina eilė vištienos troškiniams. Tampa aišku, kad kol girdisi plaktuvo burzgimas ir kol kaista orkaitė, draugė su savo skausmu nepalikta viena. Ruošianti maistą rūpinasi ja, galvoja, kaip jai sekasi, kaip jaučiasi. Maistą ruošiančios draugės iš dalies susitapatina su kenčiančia mama, kad galėtų pasidalyti jos skausmą. Mama – mamai. Kol aš ruošiu, patikėk man savo rūpesčius ir aš padėsiu tau nešti šią naštą – štai kokia šio užsiėmimo potekstė. Negaliu būti tavimi, tačiau tam tikra prasme galiu tapti panaši į tave. Mus, mamas, vienija bendras siekis – ruošti maistą tiems, kuriuos mylime. „Dabar ruošiu tau, – tarsi sako ta draugė. – Įsivaizduosiu, kad esi su manimi ir kad galiu praskaidrinti tavo gyvenimą.“ „Tad įsileiskite mane“, – prašosi maistas.

Mano gyvenimą pakeitusi draugystė

   Vienas iš nuostabiausių draugystės teikiamų džiaugsmų − ji juntama ir dideliuose, ir mažuose dalykuose. Jūs paruošiate troškinį sergančiai draugei, o vėliau ji atsidėkoja jums tuo pačiu. Tačiau kartais iš draugystės gaunate kur kas daugiau nei tikitės. Būtent taip ir atsitiko man susipažinus su Patricija. Pirmą kartą ją pamačiau per oficialius pusryčius, kuriuos kasmet vietos bažnyčia rengia savo parapijiečiams. Renginyje apsilanko verslininkai, pastoriai, moksleiviai ir benamiai. Tąsyk beveik būčiau praėjusi pro šalį jos nepastebėjusi. Ji buvo iš tų žmonių, į kuriuos sunku atkreipti dėmesį, nors, man atrodo, jai ir patiko tokiai būti. Ji ėjo iš bažnyčios virtuvės už būrelio kitų moterų ir laikėsi atskirai. Atkreipiau dėmesį, kokia miela jos išvaizda: gelsvai rudi banguoti plaukai, smėlinis vilnonis paltas ir jos eisena. Visa jos povyza, regis, buvo ramybės ir švelnumo įsikūnijimas. Žinoma, ji neatrodė nei apleista, nei benamė. Viena iš mano draugių man šnibžtelėjo, kad ji neturi namų, nes vyras, iššvaistęs jų pinigus, paliko ją dėl kitos moters. Negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau.
   Priėjau prie jos norėdama užkalbinti – jaučiausi nesmagiai, beveik drovėjausi. Mažiausiai, ko norėjau, tai priversti šią mielą vyresnio amžiaus moterį jaustis nesmagiai ar pati patekti į keblią padėtį.
   – Patricija? – užkalbinau ją iš nugaros.
   Ji atsisuko, ir mano nerimas išsisklaidė pamačius šiltą jos šypseną.
   – Taip? – atsakė ji, atvirai žvelgdama man į akis.
   – Mano vardas Megė. Tikriausiai manęs nepažįstate.
   – Kaipgi, pažįstu, – atsakė ji, toliau artėdama prie durų. – Žinau, kas esate, nes gyvenu čia jau pakankamai seniai. Mano gydytoja atliko pas jus praktiką.
   Nežinojau, kaip reaguoti į jos atvirumą, tačiau mačiau, kad ji žino daug daugiau negu parodo. Mes šnekučiavomės beveik dvidešimt minučių, man stengiantis pokalbį pratęsti kuo ilgiau, kad galėčiau pradėti kalbėti ne tokia malonia tema, dėl kurios ir nusprendžiau ją užkalbinti. Pagaliau ryžausi. Sukaupusi visą drąsą pakviečiau šią nepažįstamą moterį pagyventi savo namuose tiek, kiek jai atrodys būtina. Vos tik apie tai užsiminiau, buvau pasiruošusi išvysti išgąsdintą ir atsiprašinėjantį jos žvilgsnį, tačiau nutiko visai priešingai.
   – Būtų puiku, – paprastai atsakė ji. – Siūlote rimtai? Juk turite mažų vaikų ir visai nenorėčiau jūsų apsunkinti.
   Iš kur ji žinojo, kad turiu mažų vaikų? Pasijutau nejaukiai.
   Mes susitarėme, kad atvažiuosiu jos pasiimti iš moterų pagalbos centro, kur ji tuo metu buvo apsistojusi. Po dviejų dienų į mašiną sudėjusi jos mažą asmeninių daiktų lagaminėlį ir krepšį, prikrautą jos vardu pažymėtų maisto prekių, parsivežiau ją į savo šešių kambarių būstą. Iš pradžių ketinusi pas mus praleisti tris savaites, ji prabuvo pusantrų metų. Jai išvykstant verkiau kaip vaikas.
   Patricijai buvo šešiasdešimt penkeri, ji buvo keturių suaugusių vaikų mama, dirbo slaugytoja ir buvo viena iš šviesiausių ir švelniausių kada nors mano sutiktų moterų. Pas mus ji persikraustė todėl, kad neturėjo kur gyventi, tačiau ko jau ko, o gailesčio ji tikrai nekėlė. Ji buvo ištekėjusi daugiau kaip trisdešimt metų, kai jos vyras pradangino visas jų santaupas ir namus. Jis smarkiai gėrė, geresnį gyvenimą atrado jaunesnės ir turtingesnės moters glėby, todėl ir paliko Patriciją. Savo name ji gyveno tol, kol bankas jį areštavo, ir jai beliko stebėti, kaip visiškai svetimas asmuo iš varžytinių pardavinėja jos arbatos puodelių servizą, vaikų žaislus, kuriuos ji saugojo savo anūkams, naktinį stalelį ir visus kitus jos asmeninius namo kieme buvusius daiktus. Nenorėdama apsunkinti savo vaikų, ji autobusu nuvyko į moterų pagalbos centrą ir laikinai rado prieglobstį ten. Per visus mūsų kartu su ja praleistus metus teko daug girdėti apie jos nevykėlio vyro darbelius, tačiau pati Patricija apie tai niekada nekalbėjo. Tiesą sakant, apskritai niekada negirdėjau jos skundžiantis savo vyru, vaikais ar nepritekliumi.
   Jai atvykus gyventi pas mus, mano vaikams buvo dveji, šešeri, aštuoneri ir dešimt. Laikėme du šunis, jūrų kiaulytę, du triušius, papūgą ir iš Madagaskaro pargabentą chameleoną, kuris gyveno mano dukters kambaryje. Tačiau jai atvykus mane apėmė neįprastas jausmas. Labai uoliai, kone perdėtai stengiausi rūpintis savo vaikais. Ji viską matė, girdėjo mūsų tarpusavio pokalbius, stebėjo, kaip skiriu vaikus įvykus peštynėms. Nieko nesakė, tačiau visuomet buvo greta – laikėsi atokiai ir tyliai viską stebėjo. Kalbėjo labai mažai ir nuolat buvo užimta visokiais namų ruošos darbais. Niekada jos neprašiau padėti išimti ar sulankstyti skalbinius, bet man ir nereikėjo to daryti. Juk ji buvo mama ir pati žinojo, ką reikia daryti, ir tą darė.
   Vos po kelių savaičių visa mane kausčiusi įtampa atslūgo. Supratau, kad ir ji yra skyrusi savo susipešusius vaikus, kartais, jiems tapus nevaldomiems, net ir pliaukštelėdavo, netekusi kantrybės. Tačiau mano nejauki savijauta dingo daugiausia dėl to, kad Patricija buvo toks žmogus – ji leido man suprasti, kad nesiruošia manęs nei teisti, nei kritikuoti. Ji tiesiog buvo dėkinga draugė.
   Kartais mūsų pusryčiai tęsdavosi be galo ilgai, o mes tiesiog sėdėdavome prie stalo ir kalbėdavomės. Gerdavau stiprią kavą, bet nieko nevalgydavau, o ji gerdama arbatą kasdien užkandžiaudavo avižų dribsniais, sumaišytais su žaliais smulkintais brokoliais. Vieną rytą išsiaiškinau, kodėl ji valgė šį keistą patiekalą. Jos abi akys buvo pažeistos geltonosios dėmės degeneracijos. Iš savo gydytojo ji sužinojo, kad brokoliuose esantis vitaminas E stabdo ligos progresavimą.
   Per visus mūsų kartu praleistus mėnesius ji įtikino mane kasdien valgyti vaisius ir pakirpti plaukus dažniau negu dukart per metus. Aš aiškinau jai apie savivertę, mokiau nekreipti dėmesio į buvusio sutuoktinio priekaištus ir mokiau kovoti už save. Ji niekada man neprieštaraudavo, tik linktelėjusi galvą nusišypsodavo.
   Kai mano vaikai pradėdavo kelti pykčio scenas, atsikalbinėti arba bandydavo išsisukti nuo darbų, Patricija nieko nesakydavo, tik šypsodavosi. Jos motiniška išmintis glūdėjo jos santūriam elgesy. Jie niekada nebruko savo patarimų, jei jos neprašydavau. Net jei ir patarinėdavo man, tai tik konkrečiai, mintis reikšdavo meiliais ir maloniais žodžiais. Ji niekada nesistengė manęs įžeisti.
   Vežiodavau ją į gydytojų konsultacijas ir į autobuso stoteles. Ji skaitydavo mano vaikams knygeles ir juos maudydavo. Jiems ėmus verkti vidury nakties, dažnai nuskubėjusi į jų kambarius Patriciją jau rasdavau sėdinčią prie jų lovų ir niūniuojančią. Švęsdavome viena kitos gimtadienius, veždavau ją į Siersą pirkti naujų drabužių arba į grožio saloną pas kirpėją. Vieną rytą per savo gimtadienį nubudusi ant tualetinio staliuko radau mažytę kartoninę dėžutę, pilną sulankstytų popieriaus skiautelių. Kiek-viename lapelyje Patricija ranka buvo ką nors parašiusi, pavyzdžiui, „Niekada nepamiršk, kaip stipriai esi mylima“ arba „Esi nuostabi mama“.
   Galų gale Patricija susirado butą pagyvenusių žmonių apgyvendinimo komplekse ir pradėjo ruoštis išvykti į savo naujus namus. Man plyšo širdis, tačiau žinojau, kad jai reikia savo erdvės. Pagalvojau: kadangi ši vieta yra vos už puskilometrio nuo mano namų, galbūt ir toliau galėsime kartu pusryčiauti. Žinoma, gyvenimas tokius planus pakoreguoja savaip, ir mums retai, gal vos keliskart, pavyko naują dieną pradėti kartu. Išvykus jos gyvenimas pradėjo tekėti atskira vaga, nors mes susitikdavome kiekvieną savaitę.
   Per mūsų dvylikos metų draugystę ji patyrė širdies smūgį ir du kartus sirgo plaučių uždegimu, be to, jai teko implantuoti defibriliatorių, kad normalizuotųsi širdies ritmas. Kartą, netrukus po defibriliatoriaus įdėjimo, sėdėjau prie jos lovos kalbėdama su ja, kai aparatas staiga užsikirto. Ji pajuto tokį didžiulį elektros smūgį, kad vos neiškrito iš lovos. Smūgis pasikartojo, nusviesdamas jos smulkutį gležną kūną nuo čiužinio. Ji suriko. Negalėjau ištverti matydama, kaip ji kankinasi, ir kai pagaliau atvyko gydytojas, griežtai, kaip gydytoja, ėmiau bartis. Norėjosi jam smogti už tai, kad ji turėjo ištverti tokius dalykus.
   Po kiekvieno gydymosi ligoninėje, elektros šoko ar antibio-tikų kurso Patricija vis labiau seko. Jos gražūs banguoti plaukai išretėjo, priekiniai dantys sumažėjo – nežinau, ar sunyko dėl naktinio griežimo, ar nuo kasdienio streso.
   Kartais nesusitikdavome ištisomis savaitėmis, tačiau kasdien pravažiuodavau pro jos namus, kad įsitikinčiau, ar viduje dega šviesos, ar palaistyti jos augalai – tai buvo ženklai, kad ji vis dar ten, kad ji gyva. Kai mano tėčiui buvo nustatyta Alzhaimerio liga, paguodos nuvažiavau tiesiai į jos aptriušusį būstą. Ji mane išklausė, apkabino ir laikė už rankos. Jos anūkei perdozavus narkotikų, verkėme abi. Visuomet, kai man tekdavo išvykti skaityti paskaitų ar dalyvauti žiniasklaidos renginiuose, Patricija žadėdavo melstis už mane. Kartą grįžusi radau ją ligoninėje, sergančią ūmiu plaučių uždegimu. Prisiekiau sau, kad niekada daugiau jos nepaliksiu, kol jos sveikata pasitaisys.
   – Nesąmonė, – tarė ji. – Pažadėk man, kad visuomet darysi tą, dėl ko gyveni šiame pasaulyje.
   Tąsyk, kaip ir daugybę kartų anksčiau, jos žodžiai mane suglumino.
   Dirbau medike, nes man tai patiko. Šį darbą dariau neverčiama jokių išorinių jėgų. Studijuoti mediciną pasirinkau todėl, kad nuo šešiolikos metų, kai pamačiau geriausio savo tėčio draugo atliekamą klubo persodinimo operaciją, norėjau tapti gydytoja. Buvau tvirtai apsisprendusi, susižavėjusi medicina ir užsispyrusi. Ką ji turėjo omeny sakydama, dėl ko gyvenu šiame pasaulyje? Aš pati norėjau tapti gydytoja, niekas kitas manęs nevertė to daryti.
   – Sėskis, – tarė Patricija per tą patį mano apsilankymą. – Noriu tau kai ką pasakyti. – Jos balsas skambėjo aiškiai, tačiau ji buvo susijaudinusi. Žvilgtelėjusi į savo slaugę, ji luktelėjo, kol ši išėjo, prieš kalbėdama toliau.
   – Praeitą naktį sapnavau neįtikėtiną sapną, – džiugiai šypsodamasi tarė ji. – Ne, tai nebuvo sapnas, tai buvo kažkas antgamtiško, tarsi kažkokia vizija.
   Jaučiau ir mane apimantį smalsumą, ir nepatiklumą.
   – Turi patikėti manimi, pažadėk, kad patikėsi manimi, Mege, – paprašė ji.
   Linktelėjau galva. Nekantravau sužinoti, ką ji man ruošiasi pasakyti. Ji stebėjo mano žvilgsnį ir, ko gero, supratusi, kad raginu ją kalbėti toliau, tęsė savo pasakojimą:
   – Kankinausi kone negalėdama kvėpuoti. Maniau, kad uždusiu, o po to užmigau. Iš tikrųjų visai neprisimenu, kaip užsnūdau, bet man tai pavyko. O paskui pamačiau save pasirengusią mirti, bet visai nebuvo baisu. Buvau bemirštanti, kai staiga išvydau vandenyną. Jis buvo nuostabiai žalios spalvos. Pažvelgusi į horizontą pamačiau mažą valtelę ir tuomet supratau, kad ta valtis – tai aš. – Nutilusi Patricija stebėjo mano veidą. Žinojau, kad ji bando įžvelgti mano nepatiklumą, todėl pasistengiau jo neparodyti. Nenorėjau jos įskaudinti, be to, norėjosi išgirsti visą pasakojimą. Pasiruošiau klausyti toliau.
   – Milžiniškos bangos mėtė valtelę aukštyn ir žemyn, ir ji ėmė svirti į šoną. Atrodė, kad jai lemta nuskęsti. – Ji trumpam nutilo stebėdama mano reakciją. Stengiausi atrodyti susidomėjusi ir neišsiduoti, kad jos pasakojimas manęs neįtikino.
   – Aš buvau ta valtis, – sušuko ji. – Bangos nurimo ir ji plaukė link nuostabaus uosto. Stebėdama, kaip ji artėja prie kranto, pamačiau neįtikėtinai gražią uosto pakrantę. Ji buvo tokia saugi ir švari. Atrodė, kad kranto linija tarsi apglėbė mažąją valtelę, tuomet – dabar jau artėju prie įdomiausios dalies. − Jos akys ėmė švytėti taip, kaip dar niekada nebuvau mačiusi ir ji tęsė toliau. − Išgirdau man sakomus Dievo žodžius.
   – Nori pasakyti, girdėjai balsą? – paklausiau, o pati sau pamaniau, kokius vaistus ji vartoja. Išeidama nusprendžiau patikrinti jos temperatūros kreivę.
   – Taip, kažką panašaus į tai, tarsi balsą. Bet tai buvo aiškiau už balsą. Nesvarbu. Dievas šnekėjo man, kad aš esu tarsi maža graži vieniša valtis ir kad jis visuomet rūpinsis manimi. Štai kodėl jis atplukdė mane į uostą. Kad mane apsaugotų. Pabudusi pajutau tokią ramybę, kokios niekada gyvenime nebuvau jutusi. Ją jaučiu dar ir dabar. Galvoju, kad jau niekada nesijausiu kaip anksčiau.
   Nežinojau, ką jai atsakyti. Ką sakome žmogui, ką tik pareiškusiam, kad kalbėjosi su Dievu? „Puiku, labai džiaugiuosi, tikriausiai buvo įdomu?“
   Net negaliu prisiminti, ką sakiau. Juk iš tikrųjų tai buvo visai nesvarbu. Patricija tikėjo tuo, ką jai teko patirti ir jos tikėjimo niekas nebūtų galėjęs sugriauti. Tai buvo viena iš tų retų akimirkų gyvenime, kai sužinoti dalykai arba suvokta tiesa yra pernelyg dideli, kad juos būtų galima išsakyti žodžiais. Žinojau, kad ji kaip tik išgyveno vieną iš tokių akimirkų. Esu jai be galo dėkinga, kad šia akimirka ji pasidalijo su manimi. Būtent taip ir elgiasi draugai.
   Po kelerių metų, per kuriuos persirgo dar keliomis ligomis, Patricija šią istoriją pasakojo taip pat užtikrintai kaip ir ligoninėje, kitą rytą po tos nakties. Ji niekada ja nesuabejojo, o su manimi pradėjo kur kas dažniau kalbėti apie savąjį Dievą. Būdavo, kad mums besėdint jos svetainėje ir šnekučiuojantis, jį minėdavome taip, tarsi jis būtų sėdėjęs kėdėje šalia mūsų. Kartą net žvilgtelėjau į šalia savęs stovintį supamąjį krėslą, kad įsitikinčiau, ar ten nieko nėra. Pagalvojau, kad gal taip ir elgiasi seni vieniši žmonės, bet tik ne Patricija. Ji nebuvo vieniša ir visai ne pamišėlė. Didžiausią įspūdį man darė tai, kaip Patricija kalbėjo apie Dievą. Jos balsas pritildavo ir tapdavo švelnesnis. Jį vadindavo „švelniu“, „maloniu“ ir „rūpestingu“.
   Vieną tamsų spalio rytą atsiliepusi telefonu išgirdau tuo metu darbe buvusio vyro balsą.
   – Skambinu dėl Patricijos, − tarė jis. – Esu šalia jos reanimacijos palatoje. Šį rytą jai nukritus į smegenis išsiliejo kraujas, tačiau ji vis dar sąmoninga.
   Jam dar nebaigus kalbėti mečiau telefoną, šokau į mašiną ir nulėkiau į reanimacijos palatą. Iš baimės jaučiau tokį šleikštulį, kad du kartus buvau besustojanti šalikelėje. Kol atvykau į reanimacijos palatą, Patricija jau buvo ištikta komos ir niekada iš jos taip ir nepabudo. Ją paguldė į intensyvios terapijos palatą, kurioje ji gulėjo nerodydama jokių gyvybės ženklų. Man sėdint prie jos lovos palatoje vienas po kito pasirodė jos vaikai ir anūkai, norėdami išreikšti savo pagarbą, paverkti ar pasidalyti prisiminimais apie šią nuostabią moterį.
   Pavargome laukdami ir stebėdami, ar neišvysime kokių nors jos gyvybės ženklų. Jaučiau apmaudą ir pykau ant jos Dievo, kuris, jos teigimu, buvo toks geras. Dėl vaistų, kuriuos ji vartojo iki nelaimės, ji visa buvo nusėta mėlynėmis. Jos kūnas, ir ypač veidas, atrodė lyg būtų sudaužyti beisbolo lazda. Veidą norėjosi uždengti – jis turėjo atrodyti mielas, o ne sumuštas. Jos gyvenimas buvo toks siaubingai sunkus, o matydama tas baisias dėmes, prisiminiau, kad ji tiesiogine prasme kartais būdavo talžoma – fiziškai, emociškai ir, be abejo, buvo skriaudžiama paties gyvenimo.
   Šeštąjį vakarą paprašiau draugės palydėti mane į ligoninę, kad galėčiau pabūti su Patricija. Tiesiog norėjau prisiliesti prie jos, perbraukti ranka jai per plaukus, įsitikinti, kad ji vis dar kvėpuoja. Įslinkome į jos palatą jau seniai pasibaigus lankymo valandoms ir išgirdome tylų jos respiratoriaus švokštimą. Pažvelgusi į ją supratau, kad kažkas ne taip. Atsisukusi į draugę paklausiau, ar, jos nuomone, Patricija pasikeitusi. Ji vos pastebimai linktelėjo galvą, abejodama, ar tikėti tuo, ką mato.
   – Jos čia nebėra, – nustebusi sušnibždėjo mano draugė.
   – Žinau, – pritariau. Buvo baisu dar ką nors apie tai sakyti. Buvo įvykęs kažkoks keistas dvasinis virsmas, bet nė viena iš mūsų negalėjome suprasti, kas tiksliai. Pajutome, jei šis žodis tinkamas tokioje situacijoje, kad Patricija jau išėjo, nors jos kūnas vis dar gyveno.
   Kitą rytą gydytojas patarė jos vaikams, kad jie leistų ištraukti kvėpavimo vamzdelį, nes Patricijai nebuvo jokios vilties pasveikti. Geriau būtų ištraukti kištuką ir leisti jai išeiti. Mačiau, kaip jie visi keturi tarėsi tarpusavyje, o jų veiduose atsispindėjo išgąstis. Po kelių minučių pasikvietę mane jie paklausė, ką aš manau apie galimybę atjungti gyvybę palaikančius aparatus. Net nepagalvojusi, kad turiu būti atsargi, pasakiau jiems:
   – Nebijokite, – iš pradžių tariau. – Jūsų mama nenori, kad bijotumėte. Mirtis jos negąsdino. Tą žinau, nes ji man pasakė pati. Manau, kad turite leisti jai išeiti, ji to norėtų, – kalbėjau taip užtikrintai, kaip anksčiau gal iš viso nėra tekę kalbėti. Pati buvau nustebinta savo pasitikėjimo.
   Visi keturi sutiko, kad gydytojas atjungtų kvėpavimo vamzdelį, o tada vėl kreipėsi į mane.
   – Nenorime, kad mama mirtų būdama viena. Ar galėtumėte pabūti šalia jos? – pro ašaras jie vos galėjo ištarti žodį.
   Žinoma, kad sutikau. Nes taip turi elgtis draugai. Laikydama jos kaulėtas rankas savame delne, pabučiavau jas, o gydytojas trūktelėjęs plastikinį vamzdelį nuplėšė pleistrą jai nuo veido. Girdėjau, kaip koridoriuje laukdami šnibždasi jos vaikai. Nekenčiau šios akimirkos, tačiau nenorėjau, kad ji baigtųsi. Tada pažvelgiau į jos trapų kūną, ir tuo metu nutiko keistas dalykas. Pajutau, kaip mane apima ramybė. Jos širdis plakė vis rečiau, kvėpavimas lėtėjo ir greitai sustos visai. Tačiau viskas buvo gerai, viskas gerai. Kažkas iš kažkur sakė man, kad jai gera ir saugu, kad nereikia jaudintis. Jos jau nebebuvo ir prireikė tik šių priemonių, kad apie tai sužinotų visi kiti. Ar tuo momentu pati Patricija man bandė kažką pasakyti? Tikriausiai ne. Galvoju, kad tai buvo Dievas – jos Dievas – kuris jau prieš daugelį metų buvo jai pasakęs, kad yra vien jos laukiantis uostas, kur bus gražu, gera ir saugu. Galbūt tą akimirką galutinai patikėjau prieš daugelį metų jos papasakotu sapnu, kurį ji laikė realybe. Šiam momentui ji mane paruošė pasidalijusi savo asmeniškiausiais ir giliausiais išgyvenimais, ir nors apie juos kalbėti buvo sunku ir rizikinga, ji taip leido man pajusti šią neprilygstamą ramybę. Ji nepabūgo pasidalyti su manimi savo dvasiniais potyriais, nes taip ir turi daryti draugai.
   Per visus mūsų draugystės metus Patricija mane išmokė, tiksliau, parodė, kaip būti geresne mama – kaip niūniuoti naktimis savo vaikams, kaip neprarasti su jais kantrybės. Ji išmokė mane atleisti pačiai sau, kai jusdavau pasišlykštėjimą savimi, kad praradau kantrybę ar kai apimdavo kaltės jausmas pernelyg ilgai dirbant. Ji išmokė mane ir daugelio kitų dalykų. Savo gyvenimu ji mane įtikino, kad Dievas yra geras, ji atvėrė man savo širdį ir pasidalijo savo paslaptimis – senos moters paslaptimis, kuri pragyveno pakankamai ilgai, kad suprastų, jog gyvenimas mus vėto ir mėto, tačiau mes galime atsilaikyti, turėdami draugų, kuriems galime patikėti paslaptis. O savo mirtimi ji parodė, koks geras gali būti Dievas.
   Mamos pasmerktos stipriems išgyvenimams. Nuo tos akimirkos, kai gimsta mūsų vaikai, mumyse įsišaknija baimė. Jaudinamės, nervinamės, o kartais iš paskutiniųjų stengiamės visaip apsaugoti savo vaikus, nes be galo bijome. Tiesą sakant, prarandame sveiką nuovoką. Pamišusios mamos – manipuliuojančios įvykiais, savo vaikams įvedančios komendanto valandas, per pertraukas stebinčios žaidimų aikšteles – kad tik įsitikintų, kad jų vaikai vis dar sveiki ir gyvi. Jei tik galėtume, pirktume automobilius su stoge įtaisytomis oro pagalvėmis. Mūsų pojūčiai išlavėja, tampame atsargios, nes su motinyste ateina ir supratimas, kad ne mes valdome pasaulį ir kad bet kurią mūsų gyvenimo akimirką galime pralaimėti. Galime prarasti sutuoktinį, vaiką, gal ir savo pačių gyvybę, o pastaruoju atveju nebegalėtume toliau saugoti savo vaikų, jiems augant be mūsų. Atsiradus vaikams nustojame apsimetinėti, kad gyvenimas lengvas ir patogus. Akis į akį susiduriame su skaudžia tiesa – gyvenimas gali būti gana žiaurus.
   Tai tikriausiai ir yra svarbiausia priežastis, kodėl mums – mamoms – siekiant ne tik išgyventi, bet ir pasiekti daugiau, – reikia bičiuliautis su kitomis mamomis, suprantančiomis, koks didžiulis baimės jausmas gali tūnoti mūsų viduje. Draugės padeda mums išlaikyti pusiausvyrą aplink tvyrant emocinei suirutei ir šalčiui. Kai į mūsų gyvenimą įslenka mirtis, prislėgdama mus, privalome turėti draugių, kurios bus greta mūsų, mokys mus ir rodys, kad galime saugiai žengti pirmyn – tą labai gražiai man parodė Patricija. Iš tikrųjų gyventi toliau – gal net pernelyg saugu.

Trys būdai išsiugdyti šį įprotį

1. Nuspręskite, kas bus jūsų artimiausios ir kas tik šiaip geros draugės

   Psichologų teigimu, buvimas draugijoje intravertus vargina, o ekstravertus atgaivina. Atrodo, būtų logiška manyti, kad kai kurioms iš mūsų reikia daug draugių, o kai kurioms užtenka ir kelių. Remdamasi savo patirtimi žinau, kad taip nėra. Nepriklausomai nuo jūsų asmenybės tipo, kiekvienai mamai reikia įvairiapusio bendravimo su kitomis moterimis, kitaip sakant, būtina turėti artimų ir šiaip gerų draugių ratą – moteris, su kuriomis galėtume užmegzti glaudų emocinį ryšį, ir kitas, kurios šiaip leistų mums pasijusti saugiai ir smagiai.
   Mūsų artimiausiam draugių ratui priklausančių moterų paprastai būna nedaug – trys ar keturios. Tai yra draugės, kurios mūsų virtuvėje gali išdygti vakarienės metu ir vietoj mūsų pamaitinti, paguldyti ir nuprausti mūsų vaikus, išvalyti ant grindų nukritusį riešutų sviestą ir uogiene išterliotas kėdes, kai mus staiga palaužia nelaimė. Jos – tai tarsi mūsų dešinioji ranka ar kairioji koja – priklausomai, ko tą dieną mums labiau reikia. Kai prisiekiame sau daugiau nebemylėti savo vyrų, nes jie neatitinka mūsų reikalavimų, tokios draugės patars mums sumažinti savo reikalavimus, žinodamos, kad esame pakankamai stiprios. Jos pasiruošusios mus pavaduoti tuomet, kai mes pačios to negalime padaryti, nes jos mus brangina. Būdamos su mumis artimiausios draugės pasižymi geležine kantrybe, kuri, regis, niekuomet neišsenka, net ir tada, kai nuolat pamirštame joms paskambinti, skaudiname jas savo pasakymais ar nepasveikiname jų gimtadienio proga.
   Artimiausios draugės gali būti šeimos ar giminės moterys, kurios mus pažįsta pakankamai ilgai – jos jau yra mačiusios mūsų pykčio priepuolius, žino mūsų gėdingiausius poelgius ir mato, kad po paskutinio nėštumo mūsų klubai papilnėjo dar keliais kilogramais. Tačiau pati nuostabiausia tokių draugių savybė yra ta, kad joms tai nė kiek nerūpi. Jų nežeidžia mūsų blogos nuotaikos proveržiai, jos nepastebi dar kelių riebalų sluoksnių ant mūsų juosmens, o užklupusios mus besisielojančias dėl savo klaidų, griežtai pareikalauja liautis, nes toks savęs gailėjimas žeidžia ir jas. Kai pradedame pernelyg aimanuoti, jos pataria pergalvoti savo žodžius, nes aimanavimas neduoda jokios naudos. O kai užsipuolame savo vyrus ar vaikus, jos neims mūsų kaltinti, tačiau diplomatiškai leis suprasti, kad kalta mūsų paniurusi nuotaika, ir pasidomės, kodėl ji subjuro.
   Išskirtiniai artimiausių draugių bruožai – patikimumas, brandumas ir ištikimybė. Visos šios savybės gimdo gilų tarpusavio prieraišumą. Kiekviena iš tokių draugysčių turi būti abipusė – abi draugės turi aukotis viena dėl kitos. Tokiose draugystėse niekuomet nebūna pavydo, nes šis jausmas toks atgrasus, kad atitolina drauges, sunaikindamas pasitikėjimą ir ištikimybę. Nors norėtųsi tikėtis, kad mūsų gyvenime artimiausios draugės turėtų atsirasti savaime, dažniausiai taip neįvyksta. Tokiai draugystei reikalingas mūsų dėmesingumas, atidumas ir emocinis įdirbis. Kaip ir santuokoje, reikia išmokti derintis, sunkiai dirbti ir skirti pakankamai laiko, tačiau tokių draugysčių teikiamas džiaugsmas ir mus apgaubianti ramybė turi ne-įkainojamą vertę.
   Šiaip geros draugės, kurios nė kiek ne mažiau svarbios, vis dėlto yra kitokios. Tai – draugės, kurios mums susirgus ateis mūsų aplankyti su paruoštu troškiniu, nuveš mūsų vaikus į mokyklą ir futbolo varžybas ir kurios niekada neatsisakys pasivaikščioti po vakarienės. Jos – puikios kompanionės, sugebančios mus prajuokinti ir nuraminti, kai nukabiname nosį. Paprastai mamų gyvenime būna daugiau tokių draugių – maždaug dešimt. Šios draugės atvyks į mūsų dukters vestuves, bet nebūtinai žinos, kada mūsų gimtadienis. Jos leidžia mums pasijusti priklausančiomis moterų pasauliui, nors jos visai nebūtinai pačios turi būti mamos. Mums nereikia, kad jos mus užjaustų ar suprastų, kai mums blogai. Mums užtenka žinoti, kad jos – netoliese ir kad kartais praskaidrins mūsų dienas lipšnumu ir dėmesiu.
   Kaip ir su artimiausiomis draugėmis, dėl tokios draugystės taip pat reikia pasistengti. Draugės nutols nuo mūsų, jei pernelyg ilgam jas užmiršime, o mus pakeis naujos draugės, nes jos nenori likti vienišos. Mūsų santykius su tokiomis draugėmis lemia vien mūsų asmenybių skirtumai. Dažnai būna taip, kad viena pusė norėtų pereiti prie artimesnių santykių, tačiau jei iš antros pusės atsako nėra, draugystė netaps pernelyg artima, ir tai normalu. Kad dvi draugės galėtų tapti itin artimos, reikalingas abipusis pasitikėjimas ir pojūtis, kad bendrauti malonu, o tokių dalykų niekas negali prievarta reikalauti iš kito žmogaus.

2. Atraskite pusiausvyrą santykiuose su draugėmis

   Savo darbe sutiktiems paauglių tėvams nenustoju kartojusi: „Būkite atsargūs, jei turite labai gražią dukrą; būtent joms nutinka daugiausia nelaimių.“ Švelnios, mandagios, drausmingos ir protingos mergaitės, nenorėdamos įskaudinti kitų, kartais pradeda daryti dalykus, kurių jos visai nenori daryti. Neįtikėtina, tačiau net keturiasdešimt procentų keturiolikos – aštuoniolikos metų amžiaus merginų užsiima seksu nenorėdamos, nes, jų tvirtinimu, nenori įskaudinti savo vaikinų.
   Taip pat galėčiau perspėti ir tikrai puikias mamas: „Būkite atsargios, jei esate išties gera draugė.“ Žavingos, doros, protingos moterys dažnai įsitraukia į vienpuses draugystes, nes yra pernelyg geros. Tikrai nieko bloga turėti draugių, kurioms nuolat reikia pagalbos. Juk suprantate, kad turiu omeny tas drauges, kurios apie tai, kaip jums sekasi, pasidomės prašnekėjusios pusvalandį (jei iš viso pasidomės). Tokios moterys visą laiką ima – joms ištisai ko nors reikia ir ištisai būna blogai.
   Turėkite kelias tokias drauges, nes yra, ką joms galite duoti, tačiau niekada gyvenime nepasikliaukite vien tokiomis draugystėmis. Jos išsunks paskutinius jūsų syvus. Atraskite pusiausvyrą santykiuose su draugėmis ir savo draugių būry turėkite įvairių žmonių. Susiraskite draugių, kurios pasidomi kaip jums sekasi, vos jus pamačiusios ir leidžia jums atsakyti. Pasakykite, kaip jaučiatės. Jei ir jos atvirai bendrauja su jumis, žinokite, kad radote gerą draugę. Branginkite tokias drauges. Mėgstame jaustis reikalingos, tačiau ir mums reikia kitų moterų, kurios moka ir duoti, ir imti, leidžia mums joms padėti ištikus nelaimei, ir gyvena sau toliau, kad tuomet, kai bus sunku mums, irgi galėtų ištiesti pagalbos ranką.
   Dažnai mamos jaučiasi išvargintos draugysčių ir taip paprastai nutinka todėl, kad tokiuose santykiuose trūksta pusiausvyros.
   Kadangi draugės į santykius atneša savitumo, pasistenkite susirasti skirtingais gebėjimais apdovanotų draugių. Kai kurios draugės gali mus tik prajuokinti, kitų labiausiai laukiame tada, kai mums reikia paguodos, taigi reikia turėti ir vienokių, ir kitokių. Kai kurios suteikia mums intelektualinę paspirtį, tačiau yra šaltos it akmuo, todėl susiraskite ir tokį žmogų, kuris mokėtų jus išklausyti ir užjausti, ir tokį, kuris su jumis diskutuotų (nors visai nenoriu pasakyti, kad intelektas ir mokėjimas užjausti nesuderinami dalykai). Nerasite vienos draugės, kuri duotų tai, ko jums reikia visais gyvenimo atvejais, todėl to ir nesitikėkime. Tai ir yra visas moteriškos draugystės žavesys – kiekviena iš jų papildo kitas, kad galėtume patenkinti daugumą savo poreikių.

3. Mylėkite draugę labiau už save

   Merginos išsiskiria ne tik su vaikinais, bet ir su savo draugėmis. Viena kitą labai branginančios suaugusios moterys atitolsta dėl daugelio priežasčių. Dažniausiai – dėl nenumaldyto pykčio ir atlaidumo trūkumo. Kartais būna ir taip, jog geras drauges atstumiame todėl, kad nesugebame jų pakankamai mylėti. Tampame savanaudiškos, rūpinamės tik savo reikalais ir problemomis, visai užmiršusios brangius žmones. Gaila, tačiau daug puikių draugysčių nutrūksta todėl, kad viena iš draugių taip paskęsta savo gyvenimo rūpesčiuose, aplink nebemato nieko daugiau. Jai nebeįdomu, kas vyksta už jos gyvenimo ribų ir ji visiškai apleidžia artimas drauges. Tiesiog nebegalvoja apie kitą žmogų.
   Kadangi iš prigimties mamos linkusios dovanoti aplinkiniams savo meilę, atrodytų, kad savo drauges turėtume mylėti savaime. Tačiau iš tikrųjų daugeliui iš mūsų branginti drauges tikrai nelengva. Privalome skambinti, kai esame pervargusios, ir nutaisiusios palaimingą veido išraišką valgyti šlykštaus skonio troškinius. Rodyti draugėms išskirtinę meilę – tai keisti savo planus, kai draugę ištinka nelaimė, drąsiai ją ginti net ir tuomet, kai pykstame ant jos, ir būti pasiruošus ją pavaduoti, kai ją gyvenime ištinka bėda ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių ji nebegali daryti įprastų dalykų. Būsime pasirengusios būti šalia jos ir jos vaikų, nes taip elgiasi mylinčios moterys.
   Nors draugių turėjimo negali pavadinti įpročiu, daryti viską, kad išsaugotum draugystę – tai jau įprotis. Nepaprastai svarbu turėti draugių, nes jos padeda mums atgauti ir išsaugoti savo emocinę pusiausvyrą. Jos ištraukia mus iš nevilties gniaužtų, priverčia mus šypsotis, kai norisi verkti pasikūkčiojant, priverčia mus gyventi, kai šaukiamės mirties. Draugės priverčia mūsų širdyse plazdėti tūkstančius įvairių jausmų, kaip plazda snaigės pakračius žaislines Kalėdų dekoracijas. Plazdančiose širdyse randasi nauji jausmai. Išdrįstame pabandyti elgtis kitaip, mokomės pasitikėti ir mylėti, kai mūsų viduje kažkas rėkte rėkia „Net nesvajok apie tai.“ Kartais mūsų draugėms tenka stumte mus stumti (gal net ir trūktelėti už rankos), o kartais pakanka ir bakstelėti. Jos padeda mums neišklysti iš teisingo kelio, kai norisi sprukti šalin, padeda mums atleisti, kai trokštame keršto ir jos myli mus, kai juntame, kad visi aplinkiniai nuo mūsų nusisuko.
   Galbūt būtent draugystės teikiama užuovėja leidžia mums tobulėti. Kai nebijome į draugę pažvelgti nuo kelių dienų verkimo užtinusiomis akimis arba pakviesti jos į ceremoniją, kur gausime apdovanojimą, kurio ji niekada nėra turėjusi, ir žinome, kad jai bus taip pat smagu kaip ir mums, atsipalaiduojame apimtos meilės ir apsalusia širdimi galime tiesiog būti pačios savimi. Tikiu, kad vien šis ramybės jausmas suteikia mums drąsos pažvelgti į save ir keistis. Jausdamos draugių užnugarį, galime gilintis į savo slapčiausias baimes, kritiškai įvertinti savo meilę šeimai, įveikti finansinius sunkumus ir apsispręsti, ar tikėsime rojumi, Dievu ar Buda. Didžioji draugystės paslaptis – tai jos teikiamas absoliutus saugumo jausmas, kai žinome, kad būsime priimtos tokios, kokios esame, nors kartu esame priverstos keistis, tobulėti ir siekti geresnio gyvenimo. O būtent to ir trokštame ugdydamos savyje sveikesnės gyvensenos įpročius.

Trečias įprotis
Puoselėkite ir praktikuokite tikėjimą

Kodėl mamoms reikia tikėti ir kodėl tai ne visada lengva

   Esu tikinti. Tikėjimas – tai mano kova. Nesvarbu, ar tikiu, kad pilotas saugiai nuskraidins mano dukrą į Indoneziją, ar kreipiuosi į Dievą, kad gūdžią naktį suteiktų ramybės mano tėčiui, vienam gulinčiam savo lovoje slaugos namuose, ar net kai stengiuosi susikaupti prieš skaitydama paskaitą, – tikėti nelengva. Turėdama suaugusią dukrą, gyvenančią kitoje pasaulio pusėje, kur negaliu būti šalia jai susirgus ir būdama priversta stebėti, kaip mano mylimo tėčio sąmonė gęsta tiesiog mano akyse, už savo tikėjimą moku didžiulę kainą. Stebėti, kaip jie kenčia, – neapsakomai skaudu.
   Manau, kad sunkiausia tikėjime – sugebėti užgniaužti poreikį kontroliuoti. Mes turime pasikliauti kažkuo kitu, nes nesugebame valdyti gyvenimo. Negalime vien savo valios jėga apsaugoti mylimų žmonių. Jaučiamės nepajėgūs, nes tokie ir esame. Man, kaip ir daugeliui jūsų, nepatinka jaustis bejėge – sunku ne tiek dėl įžeistos savimeilės, kiek dėl emocinės savijautos. Galėdama padaryčiau viską, kad mano mylimi žmonės būtų sveiki ir laimingi, deja, tai neįmanoma.
   Mums – mamoms – yra svarbūs du tikėjimo lygmenys. Pirmiausia, privalome išmokti pasitikėti kitais žmonėmis. Tai tikrai sunku, nes kartais draugai ir šeimos nariai mus nuvilia. Tikimės, kad jie pateisins mūsų lūkesčius: kartais jiems tai pavyksta, o kartais – ne. Dažniausiai jiems nesiseka ne iš blogos valios, o tik todėl, kad ir jų galimybės ribotos. Net ir ištikimiausi, ir labiausiai atsidavę draugai ar šeimos nariai gali mus nuvilti, nes ir jie – tik žmonės. Antrasis tikėjimo lygmuo – kur kas rimtesnis. Tai – tikėjimas Dievu. Be šio tikėjimo gyventi negalime. Daugelis bando gyventi netikėdami, tačiau gyvenimui artėjant prie pabaigos, o kūnams vystant, su Dievo egzistavimo klausimu vienaip ar kitaip susiduria kiekvienas.
   Dauguma mūsų apie Dievo buvimą susimąstome dar jaunystėje. Tai gerai. Kai kurios iš mūsų vengia šios temos ir metų metais net nesusimąsto apie savo dvasinį gyvenimą, nes šie klausimai trikdo. Tačiau, mano manymu, kuo greičiau pradėsime rūpintis savo vidumi, tuo sveikesnės būsime, nes dvasinis pradas yra svarbiausia mūsų asmenybės dalis.
   Kai kurios mamos išpažįsta judėjų ir krikščionių Dievą, kai kurios tiki šventaisiais, dar kitos – Buda ir Alachu, o yra ir tokių, kurios tiki Visatos egzistencialumu. Kažkuo tiki net ir ateistai, net jei tai yra tik jų pačių sveikas protas. Ateistai atmeta kitų būtybių egzistavimo galimybę ir gyvena pasikliaudami savimi ir tais gyvenimo dėsniais, kuriuos jų protas gali racionaliai suvokti. Kai kurie pripažįsta tam tikras moralines vertybes, kiti – tik mokslines tiesas, tačiau visi šie ateistiniai tikėjimai neperžengia žmogaus pažinimo ribų. Visos mes kažkuo tikime ir tą darome kiekvieną dieną, todėl iš tikrųjų nereikia nė klausti, ar reikėtų tikėti, ar ne. Svarbesnis klausimas – kuo ir kodėl tikėti. Be to, jei tikėjimas yra tokia svarbi mūsų kasdienybės dalis, kodėl jam neskiriame dėmesio? Mes be galo sureikšminame, ką valgome ir ko nevalgome, kiek sportuojame ar nesportuojame arba kokiais drabužiais vilkime. Atidžiai sekame savo vaikų reakcijas, jų poreikius ir troškimus, ir tik retsykiais prisimename svarbiausią jų asmenybės dalį – dvasingumą. Mes tai darome dėl to, kad taip daro ir visi kiti. Tai – amerikietiškosios kultūros dalis.
   Be to, yra dar vienas svarbus dalykas. Matant „tikėjimo vedlius“ kartais norisi nuo jų laikytis atokiau. Žinau, kad, kaip teigiama Senajame Testamente, „krikščionis turėtume pažinti iš meilės“, tačiau kartais tą meilę taip sunku įžvelgti. M. Gandis [3 - Indijos tautinio išsivadavimo judėjimo lyderis.] yra liūdnai prasitaręs, kad būtų priėmęs krikščionybę, jei joje nebūtų krikščionių. Deja, puikiai suprantu, ką jis turėjo omeny. Yra krikščionių, kurie šimtus tūkstančių tikinčiųjų suartino su Dievu. Bilis Grehemas [4 - Pamokslininkas, laikomas JAV evangelizmo tėvu.] – puikus pavyzdys, kaip žmogaus širdis gali atsiliepti į kiekvieną Dievo širdies virptelėjimą. Tačiau, kita vertus, yra ir tokių Kristaus sekėjų, kurie savo elgesiu tyčiojasi iš krikščioniškojo tikėjimo. Kai kurių veidmainiškumas daugybę žmonių atgrasė nuo tokio tikėjimo; tikėjimo fanatikai, ypač kitose pasaulio šalyse, ėjo žudyti su krikščionybės vardu lūpose. Tai – tragiški dalykai, kurie, mano manymu, skaudina Dievą. Kitas religijas priimti nė kiek ne lengviau. Kai kuriems Buda taip ir netampa artimas, nes yra miręs ir niekada neprisikėlė iš numirusiųjų kaip Jėzus – išliko tik Budos statulos. Nors budizmas ragina gyventi taikiai, ieškoti nušvitimo ir vidinės ramybės, tenka daug metų sunkiai dirbti, kad tai pasiektum, jei apskritai įmanoma. Krikščionys atmeta musulmonų tikėjimo tiesas, nes jos prieštarauja krikščionybei, o svarbiausia − todėl, kad jos gąsdina juos pačius.
   Mes visos jaučiamės gyvenančios sumaišty, todėl tikėjimą stengiamės nustumti toliau nuo savęs. Gilinimasis į tikėjimo dalykus atrodo pernelyg daug laiko reikalaujantis darbas ir, atvirai tariant, – ne toks ir svarbus. Nenorime pradėti pyktis su draugais ir šeima, be to, nuolat esame užsiėmusios, pavargusios. Pasakome sau, kad apie tikėjimą pagalvosime vėliau, nes kur kas svarbiau pasirūpinti, ką padėti ant vakarienės stalo ar kur nuvesti savo vaikus. Bėgiojame, nervinamės ir dirbame dar daugiau, kad tik viską suspėtume, o dienos pabaigoje nesuprantame, kodėl esame tokios pavargusios ir išsunktos. Priežastys aiškios ir paprastos – mes neradome nė minutėlės laiko pasirūpinti prasmingiausia savo esybės dalimi. Tačiau nors protu puikiai suprantame šią būtinybę, kažkodėl visai nesinori tuo užsiimti. Be to, visiškai nenutuokiame, kaip tą reikėtų daryti. Baiminamės, kad tai bus sunkus ir varginantis darbas ir kad virsime tokiu žmogumi, kuriuo visai nenorėtume tapti, – vienu iš tų tikėjimą reklamuojančių tipų, kurių stengiamės išvengti prekybos centruose.
   Tačiau tikėjimas reikalauja peno, mums reikia gilių potyrių. Mūsų siela mums labai svarbi ir, būdamos mamos, privalome grūdinti visas savo asmenybės dalis. Dar svarbiau žinoti, kad to reikia mums pačioms. Nusipelnėme gerų potyrių. Mums reikia daugiau nei vien įkyrių minčių apie svorį, pinigus, drabužius, darbus, mokyklas, į kurias eina mūsų vaikai, ir kalbas, kiek jiems galėsime išleisti per Kalėdas ar Hanukos šventę. Taigi, pamirškime savo baimes ir atsigręžkime į tikėjimą. Mačiau tūkstančius išsekusių mamų, kurių dvasinis gyvenimas buvo katastrofiškai apleistas. Žinau, kad vos tik pasirūpiname savo tikėjimu, visi kiti reikalai irgi susitvarko. Visi. Šiame skyriuje parodysiu kelis paprastus būdus savo tikėjimui sustiprinti, taip pat paaiškinsiu, kaip svarbu viską iki galo apgalvoti prieš imantis veiksmų ir kaip teisingai apsispręsti tikėjimo klausimais; kaip suasmeninti tikėjimą, kaip susirasti tikėjimo bendraminčių ir kaip įtikėti dar giliau aukojantis kitiems.

Tikėjimas – pradėkite nuo paprastų dalykų

   Mūsų tikėjimas susideda iš dviejų lygmenų. Pirmasis lygmuo, kurį aš vadinu „paprastu tikėjimu“, apima žmones, kuriais pasitikime. Tikime savo vyrais, mamomis, mokytojais, mokykloje mokančiais mūsų vaikus. Nors ir pasitikime autobuso vairuotoju, savo darželinukę dukrą įsodinusios į jo vairuojamą autobusą, ar suaugusio vaiko automobilio ratus priveržusiu mechaniku, kai išlydėdamos užtrenkiame jo automobilio dureles, – kasdienius įvykius kontroliuojame kur kas mažiau negu jums atrodo. Mums reikia kitų žmonių pagalbos – reikia draugių, kurios parvestų namo mūsų vaikus, kai mes pačios negalime to padaryti, reikia gydytojų, kurie tiksliai pasakytų, kokius antibiotikus skirti mūsų sergantiems kūdikiams. Mums ištisai ko nors reikia, tik to dažnai nepastebime.
   Privalome prisipažinti sau, kad mums reikalingi žmonės, todėl tikėjimo klausimais turime elgtis išmintingai ir jiems skirti pakankamai dėmesio. Juk kai tenka rinktis, kam patikėsime savo vaikus, tampame tikrai labai dėmesingos. Daugelis iš mūsų pirmiausia pasikalba su mokytojais ir pediatrais. Sprendimus priimame tik gerai juos apgalvojusios, o kai galų gale nusprendžiame pasitikėti, suvokiame, kad nors ir puikiai atlikome visus namų darbus, rizika vis tiek išlieka. Mokytojas gali būti puikus, tačiau blogo charakterio. Vaikų gydytojas gal ir elgsis maloniai, tačiau nieko neišmanys apie aktyvumo ir dėmesio sutrikimų gydymą. Tikėdamos, kad mūsų vaikams tai bus tinkamas žmogus, suprantame, kad jis gali ir nuvilti, todėl kartais užuot prisiėmusios riziką ir patikėjusios (bet nepraradusios budrumo), nusprendžiame nepasitikėti iš viso.
   Būna tokių mamų, kurios apskritai nepasitiki kitais, nes beprotiškai bijo: tokios mamos iš pat pradžių stengiasi nusikratyti kitais žmonėmis. Jos kalba atžariai, šiurkščiai ir kiek gąsdina aplinkinius. Jos taip bijo, kad kiti nepateisins jų vilčių, jog juos atbaido vien savo požiūriu. Daugelis moterų bijo patikėti, kad jų vyrai gali uždirbti pakankamai pinigų, puikiai auklėti vaikus ar pagarbiai su jomis elgtis. Jos įsikalba sau, kad ir jai, ir jos vaikams geriausia pasikliauti tik ja viena. Jos užsisklendžia, pasmerkdamos save vienatvei ir atskirčiai, ir nors kartais tokia savijauta gali būti visai nebloga, ilgainiui neduoda nieko gero. Tokios mamos gyvena tarsi už stiklinės sienos nepasitikėdamos niekuo ir nors jos sudaro išmanių, stiprių ir visavertį gyvenimą turinčių moterų įspūdį, tačiau puikiai žino, kaip nepakeliamai sunku gyventi nepasitikint niekuo išskyrus save. Kita vertus, tarp mūsų yra ir tokių, kurios metasi į kitą kraštutinumą. Mes pernelyg tikime žmonėmis ir leidžiame jiems valdyti mūsų gyvenimus. Mes pasitikime aklai ir nustojame vadovautis sveika nuovoka. Draugai, vyrai ir vaikinai pasinaudoja mumis, nes mes jais per lengvai pasitikime. Paprastai taip nutinka trūkstant pasitikėjimo savimi, kai nežinome, ar mūsų sprendimai bus teisingi ir pagrįsti. Abejodamos, kaip pasielgti, pasiduodame kitų norams. Kartais tai pasiteisina, o kartais – ne. Nepriklausomai nuo pasekmių, svarbu suvokti, kad pasitikėti galime, tačiau tai turime daryti išmintingai ir apdairiai.
   Pamačius, kaip kasdien tenka pasitikėti mums brangiais žmonėmis, gali apimti nerimas ar baimė. Tačiau nereikia gąsdintis. Visoms mums kažko reikia iš kitų žmonių ir taip yra dėl to, kad iš prigimties esame priklausomos būtybės. Vienintelis skirtumas tarp mūsų ir mūsų vaikų yra tas, kad jiems leidžiama reikšti savo norus, nes jie yra maži. Tačiau tai nereiškia, kad su metais mūsų poreikiai mąžta. Jie paprasčiausiai susilieja su kitais, didesniais poreikiais. Kadaise išsigandus mums reikėdavo tik pavalgyti ir vėl pajusti saugumą, o dabar reikia ne tik didesnio saugumo, bet ir kantrybės bei supratimo. Pasirūpinti maistu galime ir pačios. Kol buvome vaikai, mums buvo būtina žinoti, kad mūsų tėčiams esame pačios nuostabiausios, o mamos mus myli labiau už viską pasaulyje. Kai kurios iš mūsų tai patyrė, kai kurios – ne. Tačiau iš tikrųjų mums ir dabar vis dar reikia žinoti, kad mūsų mylimi ir gerbiami žmonės žavisi mumis. Šis poreikis yra svarbiausia mūsų esybės dalis ir jis niekada neišnyksta. O jei yra poreikis, turi būti ir tikėjimas, nes tą poreikį reikia patenkinti. Kadangi pačios to padaryti negalime, pagalbos turime ieškoti kitur.
   Būdamos mamos turime gilintis į savo santykius su aplinkiniais ir atidžiai stebėti, kiek galime pasitikėti kitais. Jei norime, kad pasitikėdamos būtume laimingesnės, turime mokėti pažinti žmones, kuriais tikime. Ar jie verti pasitikėjimo, o gal jie tik ištisai mus skaudina? Jei tai patikimi žmonės, ar galime jais dar labiau pasitikėti? Turime juos vertinti ir jais rūpintis. Turime jiems jaustis dėkingos, dėkoti ir atleisti už nedideles klaidas. Tačiau jei brangūs žmonės, kuriais pasitikime, mus skaudina, pats metas padaryti tam galą. Daugelis yra neverti mūsų pasitikėjimo. Jei draugai nuolat mumis naudojasi, o mes ištisai leidžiamės skriaudžiamos, tokią draugystę reikia nutraukti. Jei tikime, kad vaikai sugebės padaryti vieną ar kitą dalyką, o jie vis pamina mūsų pasitikėjimą, tampa aišku, kad jais dar per anksti pasitikėti, todėl reikia imtis priemonių ir nustoti iš jų tikėtis to, ko jie dar negali padaryti.
   Esu tikra, kad pasitikėjimo verti daug daugiau žmonių nei mes manome. Deja, mus daug labiau traukia iškreipti nei normalūs santykiai. Tai tas pats modelis, pagal kurį atsiskleidžia vaikų jausmai mamoms. Turėdami gerą mamą, vaikai jos kartais net nepastebi, o kai kurie net pradeda elgtis šiurkščiai ar nepagarbiai. Tokio elgesio priežastis – jų jaučiamas komfortas – vaikai žino, kad mamos turi juos mylėti. Jos visuomet turi būti greta, nes iš savo patirties jie žino, kad taip ir būna. Todėl jie priima mus kaip savaime suprantamą dalyką, juk daugelis iš mūsų laikome visas keturias namų kertes ir visuomet esame šalia. Vienišų mamų daugiau nei vienišų tėčių. Mamos niekada nepalieka. Tokio paties požiūrio į patikimą žmogų laikosi ir daugelis iš mūsų. Brangius žmones priimame kaip savaime suprantamą dalyką ir su jais net elgiamės grubiai, nes jais besąlygiškai pasitikime. Pasitikėjimas – nuostabus jausmas, tačiau nederėtų pamiršti ir dėkingumo.

Tikėjimas aukštesnėmis jėgomis

   Nesakau, kad tikėti paprastais dalykais lengva, tačiau tikėti kažkuo, kas yra nematomas ir daug galingesnis už mūsų brangius žmones, gali būti kur kas sunkiau. Bent jau taip yra man. Pasikliauti tais, kurie yra šalia, kuriuos galime matyti ir liesti, – gana sunku, tačiau pasitikėti juo, kurio net nematome, atrodo neįveikiama užduotis. Pasitikėti Dievu – kur kas sunkiau, nes reikalingas tikėjimas – tikėjimas, kad jis egzistuoja ir kad mūsų prašymai bus išgirsti. Tokioms mamoms kaip aš, kurios mėgsta būti už viską atsakingos, išsiugdyti tokį tikėjimą nėra paprasta, tačiau stengtis reikia.
   Medicininiai tyrimai rodo, kad Dievu tikintys žmonės gyvena ilgiau, labiau mėgaujasi gyvenimu ir yra sveikesni. Jie rečiau kenčia nuo depresijos ir išaugina sveikesnius vaikus. Atlikta daug tyrimų siekiant nustatyti, kokį poveikį moterų sveikatai turi maldos. Taip pat atlikti tyrimai su vaikais, vertinant, kaip tikėjimas veikia jų gyvenimą ir net kaip jų tėvų tikėjimas ir religinis elgesys turi įtakos jų fizinei ir emocinei būklei. Tačiau abejoju, ar tikėjimo ir jo poveikio mamoms medicininiai tyrimai įtikintų daugelį žmonių. Mums reikia žinoti tiksliau. Norime žinoti, ar tikėjimas padeda ir ar Dievas iš tikrųjų yra, ar jis išklauso mūsų maldų, nes mums tai atrodo svarbiau už klinikinius tyrimus… ir kur kas asmeniškiau.
   Taigi, išsiaiškinkime keletą dalykų. Tikėjimas – ne tas pats kas religija. Tikėjimas – tai labai asmeniškas pojūtis. Tikėdamos Dievu priimame tam tikras tikėjimo tiesas, kurios gali būti nepaprastai naudingos mamoms. Pavyzdžiui, žydams ir krikščionims dešimt Dievo įsakymų yra teisingos gyvensenos pagrindas. Sekmadieninėje mokykloje vesdama pamokas sakydavau, kad dešimt Dievo įsakymų – tai Dievo pamokos, iš kurių sužinome dešimt geriausios gyvensenos principų. Vaikams buvo aišku, kad Dievas šiuos įsakymus perdavė savo žmonėms, kad jie išmoktų būti laimingesni. Daugelyje religijų propaguojama monogamija ir seksualinis susilaikymas iki santuokos. Tai sugalvota ne šiaip sau ir ypač aktualu šiandieninėje visuomenėje. Per anksti lytinį gyvenimą pradėję vaikai žaloja savo sveikatą. Jiems kyla didesnė depresijos ir įvairių ligų rizika – šia tema aktyviai rašau jau daug metų.
   Tačiau tikėti verta ir dėl daugelio kitų priežasčių. Gyvenime būna akimirkų, kai degame noru žinoti keletą esminių dalykų. Trokštame suprasti, ar Dievas girdi mūsų maldas, kai prašome padėti savo mirštančiam vaikui. Norime žinoti, ar jis bus pakankamai gailestingas, kad leistų mums gyventi susirgus krūties vėžiu, o laidodami savo tėvus klausiame savęs, ar jiems viskas taip ir pasibaigė žemiškuoju gyvenimu. Turime tai žinoti.
   Biblijoje sakoma, kad tikėjimas – „tai įsitikinimas, kad tai, ko trokštame, išsipildys, ir tvirtas žinojimas, kad egzistuoja tai, ko nematome“. Man patinka šis posakis. Manau, kad jis labai prasmingai susieja tikėjimą ir troškimus. Tikėjimas tarsi savaime byloja apie įsitikinimą, tačiau neatsiejama šio žodžio potekstė – abejonė. Man patinka ši Biblijos vieta, nes šių žodžių autorius, regis, suprato šią prieštarą. Jis pabrėžia, kad, tikėdami Dievu, turime abejonių, bet net ir abejodami vis tiek nenustojame tikėję.
   Įsitikinimas – sveikintinas dalykas. Prieš tai buvusioje pa-straipoje paminėtas įsitikinimas, kad mūsų troškimai išsipildys. Ko dažniausiai trokšta mamos? Labai apibendrintai galima teigti, kad visos norime, jog mūsų ir mūsų vaikų gyvenimas klostytųsi gerai. Tikimės, kad jau visai greitai ir mums nutiks kas nors gera, nes gyvenimas – nelengvas. Mačiau daugybę kenčiančių mamų, pačiai teko išgyventi nemažai sunkių akimirkų, todėl tikrai žinau, ko visa širdimi trokštu – kad Dievas manęs neapleistų ir kad mano gyvenime būtų šviesių dienų. Teko stebėti, kaip tikėjimas pakeitė mano, mano pacienčių ir mano draugių gyvenimą – apie tai papasakosiu tolesniuose šio skyriaus puslapiuose.
   Mes, mamos, norime būti tikros dėl kai kurių dalykų, nes pati mūsų prigimtis iš gyvenimo reikalauja aiškumo – jei ne dėl savęs, tai bent dėl savo vaikų. Susidūrusios su tomis savo gyvenimo sritimis, kurių negalime kontroliuoti, ieškome, kas galėtų mums suteikti stabilumo ir aiškumo. Štai kodėl mums tokia aktuali ši Biblijos vieta – joje kalbama apie tai, kad galime būti tikros tuo, ko nematome. Iš šio pasakymo suprantu, kad galime būti įsitikinusios Dievo ir dvasinio pasaulio egzistavimu. Šie žodžiai mus taip pat moko pasitikėti. Patikėjusios jais, išmoksime pasitikėti Dievu ir žinosime, kad išsakydamos jam savo prašymus nebūsime atstumtos.
   Tačiau tikėti sunku, nes žinome, kad ne viskas, ko trokštame, išsipildo. Todėl kyla natūralus klausimas – gal šių žodžių autorius praradęs sveiką protą? Kaip galime būti tikros, kad mūsų troškimai bus įvykdyti, kai žinome, jog kai kurių norų neįmanoma išpildyti? Kažkas čia ne taip. Todėl turime mąstyti plačiau. Visai nesistengiu pasipuikuoti savo teologinėmis žiniomis, tiesiog bandau įsigilinti į keletą žodžių apie tikėjimą. Ar tik nusiviliame ne dėl to, kad trokštame ne to, ko mums reikia? Tai vienintelis paaiškinimas, kurį galiu sugalvoti.
   Jei mums sakoma, kad tikrai gausime viską, ko reikia, ar tai nereiškia, jog mūsų poreikiai didesni negu manome? Gal prašydamos, kad vaikai pasveiktų, taip pat tikimės, kad net ir jiems nepasveikus, sugebėsime gyventi toliau be jų? Gal autorius žino, kad iš tikrųjų mums reikia tik vilties, jog viskas bus gerai? Mes norime tikėti, kad būsime paguostos, nuramintos, ir žinosime, jog gerasis Dievas viskuo pasirūpins, įvykus nelaimei.
   Jei tikėti – reiškia giliai širdyje žinoti, kad galime saugiai puoselėti viltį ir kad viskas vienaip ar kitaip susitvarkys, tuomet tai ne taip ir sudėtinga. Galime sau leisti patikėti, kad Dievas neapleis mūsų. Galime ir netikėti, bet kas iš to? Tai reikštų manyti, kad turėti vilties – absurdiška ir nieko gera nelaukti. Toks požiūris tikrai ne man.
   Antrojoje posakio dalyje teigiama, kad tikėjimas – tai „tvirtas žinojimas, jog egzistuoja tai, ko nematome“. Gal ir klystu, tačiau manau, kad šią dalį mums, mamoms, lengviau suprasti. Mes pripažįstame, kad gali būti mums nematomas dvasinis pasaulis. Mes intuityviai jaučiame dvasinius dalykus. Iš prigimties tiesiog žinome, kad gyvenime ne viskas matoma. Pažiūrėkime, kaip gyvena vabzdžiai. Judėdami vandens telkinių paviršiumi, jie ieškosi maisto. Aišku, vabzdžiai – maži padarai, tačiau ir patys to nesuvokdami, jie visi jaučia aukštesnį savo būties tikslą. Tikrai nenoriu teigti, kad vabzdžiai turi sielą, tačiau stebint juos nejučia pradedi mąstyti apie aukštesnes, mums nematomas, jėgas, valdančias net ir pačius mažiausius sutvėrimus ir leidžiančias jiems daryti neįtikėtinai nuostabius dalykus. Jei jau tų jėgų įtaka tokia akivaizdi vabzdžių gyvenime, kiek kartų didesnį poveikį patiria žmonės – dvasingos būtybės?

Tikėjimas – tai ne religija

   Kai kuriems religingais save vadinantiems žmonėms nepatiks tai, ką dabar pasakysiu: norint būti religingam nereikia tikėti. Reikia tik drausmės. Kiekviena iš mūsų gali išmokti taisykles ir pasiryžti jų laikytis – ar bent jau pabandyti jų laikytis. Su visa pagarba tiems, kurie savo gyvenimą paskyrė religinių ir teologinių tiesų skelbimui savo sekėjams, noriu pasakyti: teologija, biblinės tiesos, katekizmas ir apologetika – nepaprastai svarbu, tačiau tai tik viena tikėjimo pusė. Iš pat pradžių reikia suprasti, kad religija ir tikėjimas nėra vienas ir tas pats ir, tiesą sakant, gali būti labai nutolę vienas nuo kito.
   Religija – tai ryšys tarp dviejų žmonių, tikėjimas – ryšys tarp Dievo ir žmogaus. Žinoma, Dievas sukūrė taisykles žmonijai, tačiau taisyklių laikymasis niekada nepakeis nuoširdaus tikėjimo. Religija ne visuomet yra asmeninis potyris, o tikėjimas gali būti tik toks. Galime diskutuoti, kas yra tikėjimas ir kaip jį reikėtų išreikšti, tačiau tik tikintis žmogus baigiantis dienai gali pasakyti, ką jautė. Tikėjimo neįmanoma dirbtinai demonstruoti, negalima varžytis tarpusavyje, kas geriau tiki. Jis – pernelyg neapčiuopiamas, pernelyg paslaptingas. Tikriausiai tuo jis man ir žavus.
   Religija reikalauja laikytis tikėjimo taisyklių, o tikėjimas – tai apsisprendimas kažką gauti iš Dievo. Vaikai iš savo tėvų gauna meilę, šilumą ir išlaikymą, tačiau mamos pamiršta, kad ir pačios yra vaikai. Mes ištisai duodame, tačiau tikėjimas liepia mums nusiraminti ir išmokti „gauti iš Dievo“.
   Įdomu, kad, kaip rodo tyrimai, vargingiau gyvenančios mamos yra religingesnės už turtingesnes mamas. Tačiau pasiturinčios moterys dažniau dalyvauja religinėse apeigose. Tai suprantama. Finansinių sunkumų ar asmeninių problemų prispaustos moterys aiškiai žino, ko joms trūksta. Kančia verčia jas ieškoti gilesnių dalykų, kurie padėtų joms ištverti jų skausmą ar padėtų įveikti sunkumus. Finansiškai stabilesnės moterys tokios akivaizdžios būtinybės nejaučia, tačiau galbūt jos priklauso tai visuomenės daliai, kur visi reguliariai lankosi pamaldose. Tačiau kiekviena mama turi didelių troškimų, su kuriais viena negali susidoroti. Mes visos esame nuo kitų labai priklausomos būtybės, tačiau turtingesnės moterys to gali nejausti, nes jų poreikius užgožia materialinė gerovė. Pinigai veikia kaip butaforinis apsauginis skydas. Nepriteklius verčia suktis iš esamos padėties ir į moterų gyvenimą gali atnešti daug gero.
   Kai kurios mamos, su kuriomis man teko bendrauti, vengė pripažinti tikinčios Dievu, nes joms tai yra tik dar vienas dalykas, kurį reikia daryti, kad būtum puikus žmogus. Jos į tikėjimą žvelgia tarsi į veiklos planą, pratimų kompleksą, kuris pakeis jų charakterį, gyvenseną ar net jų asmenybę. Tačiau tikrasis tikėjimas – tai mokėjimas atsiverti, kad galėtume priimti Dievo meilę ir gerumą, o ne vien ilgo taisyklių sąrašo laikymasis. Niekada nereikia išsižadėti tikėjimo vien dėl to, kad neteisingai jį suprantame, tiesiog reikia keisti savo sampratą. Dievas buvo dar prieš mums atsirandant ir jis tiesiog laukia, kol atsiliepsime į jo kvietimą. Mūsų apsisprendimas tikėti Dievo egzistavimu – tai pirmas žingsnis kelyje į nuoširdų tikėjimą.
   Šviesiomis savo gyvenimo akimirkomis, kai mes, mamos, bandome suprasti, kas mūsų gyvenime – gera ir kas – bloga, arba bandydamos rasti atsakymus į svarbiausius savo gyvenimo klausimus – pavyzdžiui, „Ar mano gyvenimas prasmingas?“ arba „Ką būtų geriausia palikti savo vaikams?“ – suprantame, kad kažkur slypi absoliuti tiesa. Pirmosiomis ir paskutiniosiomis mūsų gyvenimo dienomis esame vienos. Bent jau atrodo, kad esame vienos, tačiau vienatvės nejausime, jei tikėjimas mūsų širdyse gyvuos nuo pirmos iki paskutinės dienos. Tikrai, nes su mumis bus Dievas. Šis žinojimas galbūt ir yra svarbiausia tikėjimo tiesa.

Kai Rašelė man parodė, kaip paprasta tikėti

   Kartais tikėti vengiame ne dėl to, kad tai sudėtinga ir reikia pastangų gilintis į sudėtingas paslaptis ar teologines tiesas. Šalinamės tikėjimo, nes mums tai pernelyg paprasta. Jei Dievas yra, turime tikėti, kad jis bent šiek tiek dalyvauja mūsų gyvenime, kitaip tikėjimas bus nieko nevertas. Tikėti – tai atrasti ryšį tarp Dievo ir savęs ir patikrinti jo tvirtumą. Tik tiek. Tikėdamos žinome, kad Dievas kažkur yra ir kad dėl tam tikrų mums nesuprantamų priežasčių jis nori, jog mes su juo bendrautume, jį mylėtume ir pasistengtume juo pasitikėti. Šį norą įvykdyti nelengva dėl to, kad daugeliui iš mūsų – mamų – tikrai būna be galo sunku išmokti pasitikėti. Jau geriau mes pačios bandysime įveikti užklupusius sunkumus, ieškosime sprendimų ir elgsimės, kaip atrodys teisinga. Kai pasitikime, ieškome aplinkinių pagalbos norėdamos atlikti darbą. Bet kaip galime tikėtis pagalbos iš nematomo Dievo? Štai čia ir yra didžiausias sunkumas – mes jo negalime matyti. Jei galėtume pažvelgti jam į akis, išgirsti jo balsą (tik ar tai nebūtų baisu?), tada žinotume ir būtume tikros, kad juo galima pasitikėti, būtų aišku, jog jis yra. Bet juk tą tiksliai žinant nereikėtų ir tikėti. Visa tai taip painu, tačiau Rašelė – dvidešimt ketverių metų mano pacientė, kurią prižiūrėjau nuo gimimo, savo jaunatvišku požiūriu padėjo man praregėti.
   Kartą su Rašele kalbėjomės apie Dievą ir ji prisipažino, kad jau kurį laiką stengiasi suprasti, ko šiame gyvenime Dievas tikisi iš jos. Būdama vos dvidešimties, ji dirbo interjero dizainere ir norėjo siekti tolesnės profesinės karjeros, tačiau tuo metu kaip tik buvo apsisprendimo kryžkelėje: pasirinkti tolesnę veiklos kryptį buvo sunkus ir bauginantis uždavinys. Nusprendusi dirbti A įmonėje, turėtų kurti pigaus būsto projektus, pasirinkusi B įmonę, projektuotų prabangių apartamentų ir viešbučių interjerą. Abiem atvejais ji ir toliau dirbtų dizainere, tačiau jos gyvenimo būdas būtų labai skirtingas. Kas tuomet, jei pasirinks neteisingai? Kai ji kreipėsi į mane, klausdama mano nuomonės, puikiai supratau jos nerimą, nes ir pati taip jaučiausi, kai teko rinktis, kuria kryptimi sukti profesinėje veikloje. Kadangi su šia mergina bendravau gana artimai, jutau, kaip mums besikalbant, mane apima vis didesnis nerimas. Be galo norėjau, kad tolesnė jos karjera puikiai susiklostytų.
   Tiesą sakant, manau, kad ji pasigailėjo atėjusi pas mane pasitarti. Mano veide atsispindintis vis didesnis nerimas turbūt galutinai pakirto paskutinius jos pasitikėjimo likučius. Mano atsakymas tik patvirtino, kokią lemiamą reikšmę turės jos sprendimai. Galų gale pažvelgusi į mane ji tarė:
   – Štai ką padarysiu. Maždaug savaitę prašysiu Dievo nuspręsti, kuris darbas man geriau tiktų. O po to pasirinksiu tą darbą, kurį man pirmą pasiūlys.
   Tai buvo netikėta.
   – Aha, puiki mintis, – tariau, nors iš tikrųjų norėjosi sušukti: „Ne, ne, ne! Neskubėk. Teoriškai šis sumanymas geras, bes kas bus tuomet, jei Dievas neduos ženklo tau paskambinti tiems žmonėms, pas kuriuos norėtų matyti tave dirbančią? O gal tam teks tris savaites kalbėti rožančių? O gal į Dievą reikia kreiptis kitokiomis maldomis? Gyvenime ne taip viskas paprasta. Reikia mąstyti, mokytis, sunkiai dirbti, skambinti, siųsti laiškus ir diskutuoti. Juk negali pasimeldusi savaitę tikėtis, kad Dievas tiesiog ims ir atsakys.“ Tačiau nieko panašaus nepasakiau.
   Vis dėlto ji, ko gero, matė mano abejonę, nes pasiskubino mane nuraminti:
   – Nesiruošiu krėsti kvailysčių. Mokiausi nepaprastai daug, mano pažymiai puikūs. Tiesiog noriu įsitikinti, ar iš tikrųjų Dievas gali išklausyti mūsų prašymų. Manau, kad jei suklysiu pasirinkusi tą darbą, kurį man pasiūlys pirmą, Dievas man duos ženklą, ką toliau daryti. Kaip kitaip man žinoti, ar tikėjimas ko nors vertas ir ar Dievas iš tikrųjų egzistuoja?
   Ir iš tikrųjų, kaip? Jos atsakymas buvo pernelyg paprastas, į viską ji žiūrėjo pernelyg naiviai. Ji kreipsis į Dievą, tikėdamasi, kad jis padės jai apsispręsti. Tuomet, kaip tikintis žmogus, paklusdama Dievo valiai priims sprendimą. Bet juk negali viskas būti taip paprasta.
   Su ja kalbėjausi maždaug prieš trejus metus – Rašelė pasielgė tiksliai taip, kaip ir buvo sakiusi. Turėdama galimybę dirbti abiejose vietose, ji pasirinko tą darbą, kurį jai pasiūlė pirma, ir pradėjo dirbti su pigių namų projektais. Jaudinausi, kad ji galbūt neturės tiek daug galimybių kilti karjeros laiptais, tačiau jau po metų buvo paaukštinta. Dabar ji užima aukštesnes pareigas, negu, ko gero, būtų ėjusi projektuodama prabangių apartamentų ir viešbučių interjerą. O nuostabiausia, kad Rašelei patinka tas darbas, ir šis apsisprendimo laikotarpis tik sustiprino jos tikėjimą. Ji sako, kad jai tai – be galo svarbu.
   Rašelės istorija pakeitė ir mano požiūrį. Suvokiau, kad į tikėjimą žiūrėjau pernelyg sudėtingai, o kartais jį gal ir per daug sureikšmindavau. Žinoma, man patiko skaityti Šventąjį Raštą, gilintis į mistikų ir garsių biblinių veikėjų raštus, tačiau šalia mano tikėjimo Dievu visuomet kirbėjo ir nedidelė abejonė. Visada norėjau būti už viską atsakinga pati, o Rašelė elgėsi kitaip. Ji besąlygiškai pasitikėjo Dievu ir bendravo su juo tarsi vaikas – tai ne tik maloniai stebino, bet ir atrodė be galo nuoširdu. Jos santykiuose su Dievu įžvelgiau kažką sau labai artimo, o jos istorija išmokė mane lengviau ir natūraliau pasitikėti Dievu. Šią knygą rašau tikėdama būtent taip.
   Ar gali būti, kad kasdien turime daug progų pasitikėti Dievu, bet jų nematome? Be abejo, taip, jei gyvensime kaip Rašelė. Kiekviena iš mūsų esame šaukusios ant savo vaikų, ir mums reikėjo, kad kas nors padėtų mums susitvardyti. Sukome galvą, į kokią mokyklą leisti savo vaikus, kuriam gydytojui patikėti juos gydyti nuo depresijos ar aktyvumo ir dėmesio sutrikimo. Jaudinamės, kad bendraudamos su jais ištisai prarandame savitvardą arba kad jie nuo mūsų nutols dėl to, kad per daug dirbame arba kad neleidžiame jiems vieniems nė žingsnio žengti į šalį. O labiausiai nerimaujame, ar savo vaikams sudarėme geriausias sąlygas susikurti gerovę ateityje.
   O ar sutiktume savo vaikus auklėti vadovaudamosi labai paprastu tikėjimu? Kas nutiktų, jei paprašytume Dievo padėti mums rūpintis vaikais? Ne vien apsaugoti juos nuo siaubingų dalykų (girtų vairuotojų ir žagintojų)? Gal reikėtų į Dievą kreiptis ir dėl paprastų smulkmenų? Gal skamba ir banaliai ar net naiviai, bet kodėl nepabandžius? Kodėl mes, mamos, negalime prašyti Dievo, kad mūsų vaikai susirastų naujų draugų, gautų supratingesnį mokytoją arba net pamėgtų tūbos pamokas?
   Ar gali būti, kad Dievas yra šalia, kad jis iš tikrųjų mato, ką per dieną veikia mūsų vaikai, ir jei jis išties yra toks visažinis, tai tikriausiai gali matyti, kokie jie bus užaugę? Lygiai taip, kaip stovint ant Empire state building [5 - Šimto dviejų aukštų dangoraižis Niujorke.] galima stebėti, kaip gatvėmis judantis mažas automobiliukas pasiekia Bruklino tiltą, taip ir Dievas gali matyti, kur link – geru ar blogu keliu – eina mūsų vaikai ir padėti jiems. O jei atsakymo neišgirstame iš karto, gal jis nori, kad suprastume kažką svarbesnio? Štai čia ir vėl prireiks pasitikėjimo.
   Man teko pažinoti neįtikėtinai puikių mamų, kurių tikėjimas sugebėjo pakeisti jų vaikų gyvenimus. Mačiau, kaip nepakeliamame skausme gyvenančios mamos (auginančios sergančius vaikus) sugebėjo grįžti į normalų gyvenimą ir net šypsotis, nes kažkur giliai savyje jos tiesiog apsisprendė ir patikėjo, kad Dievas joms padės. Mačiau mamas, kurios nusprendė suteikti Dievui galimybę parodyti savo gerumą ir savo sprendimo niekada nesigailėjo.

Kaip Olivija suprato, kad tikėjimui reikia žygio batų

   Su metais pasidariau nepakenčiamai pragmatiška. Nemėgstu švaistyti savo laiko ir, be abejo, vengiu be reikalo eikvoti kitų žmonių laiką. Štai kodėl negaliu pritarti minčiai, kad tikėjimas – tai intelekto lavinimo pratimas ar dar viena iš temų mūsų smalsumui užgniaužti. Tikėti – tai nereiškia būti pasyviam, sėdėti ir laukti, kol Dievas stebuklingai išspręs visas problemas. Tikėti – tai klausytis ir imtis atitinkamų veiksmų. Žodis „tikėjimas“ – veikiau veiksmažodis nei daiktavardis. Tikėti beprasmiška, jei nededate pastangų. Tikėti – tai kažką veikti. Rašelės pavyzdys parodė, kad reikia aktyviai stengtis, jog pasyvaus nuolankumo būsena padėtų gauti tinkamą darbo vietą. Tikėti – tai sakyti dalykus, kuriuos mieliau nutylėtume, ir stengtis dėl kitų, kai nesinori pajudinti nė piršto. Tikėjimas reikalauja visokeriopų pastangų. Pirmiausia turime stengtis suprasti Dievo valią. Tai nėra taip paprasta, ypač kai tiksliai nežinome, kaip turėtų skambėti Dievo atsakymas ir apskritai, ar jis ką nors atsakys. Tuomet, kai jau manome išgirdusios jo žodžius, turime reaguoti į jo valią ir imtis veiksmų. Negalime tiesiog ramiai sėdėti, giliai viduje žinodamos, kad reikia eiti pirmyn ir pradėti veikti.
   Kol mano vaikai dar buvo maži, jiems dažnai sakydavau, kad gyvenimas – tai virtinė nemalonių pokalbių telefonu. Gyvenime tenka atlaikyti daug tokių pokalbių, ir mes visos žinome, koks jausmas apima prieš pakeliant telefono ragelį, kai bandome sukaupti drąsą. Tikėjimas – labai panašus į tą jausmą. Galime sėdėti ir laukti – laukti tiek, kiek mums patinka. Manau, kad Dievas pakankamai kantrus. Vis dėlto ateina metas, kai turime pasijudinti iš vietos. Tiesiog toks jau yra tas tikėjimas.
   Noriu jums papasakoti apie mamą, kuri nusprendusi veikti atsidūrė už jūrų marių. Su Olivija susipažinau jai su šeima atostogaujant Jungtinėse Valstijose, grįžus iš kelerius metus užsienyje trunkančios misijos. Su savo vyru Avi ji lankėsi miestelių bendruomenėse ir bažnyčiose pasakodami apie savo gyvenimą svetur. Kai Olivija ėmė lauktis pirmojo sūnaus, juodu su Avi nusprendė paskutinį kartą aplankyti jo gimtąją šalį (Olivija – krikščionė, Avi – žydas). Žinodami, kad gimus vaikui keliauti taps kur kas sunkiau, jie nusprendė nuvykti į Izraelį likus keliems mėnesiams iki numatytos gimdymo datos. Ši kelionė buvo asmeninė Avi piligriminė misija. Prieš išvažiuodami abu karštai tikėjo Dievu.
   Tačiau jiems atvykus, Olivijai nutiko keistas įvykis. Ji papasakojo, kad vieną naktį sapne išgirdo Dievą jai kažką sakant. Ji negalėjo prisiminti tikslių žodžių, tačiau nubudusi ryte aiškiai žinojo, kad Dievas norėjo, jog jie liktų Izraelyje, kol gims jų sūnus.
   – Norėjau vykti į Izraelį, – vėliau pasakojo ji man, – tačiau atvirai kalbant į šią šalį važiavau daugiau dėl Avi negu dėl savęs. Prieš kelionę jaudinausi – žinojau, kad rizikuojame, vykdami į politinių neramumų krečiamą šalį. Tiesą sakant, visai mielai būčiau pasilikusi namie.
   – Po kelių dienų mums atvykus į Jeruzalę, susapnavau neįtikėtiną sapną. Supratau, kad turime likti Izraelyje kol gims mūsų vaikas. Avi apie tai nepasakojau, būgštaudama, kad jis nepagalvotų, jog išsikrausčiau iš proto. Praėjo dar kelios dienos, o aš vis tvirčiau jutau, kad turime pasilikti. Šios mintys nedavė man ramybės. Vieną pavakarę labai aiškiai pajutau, jog privalau imtis priemonių, kad mano vaikas galėtų gimti Izraelyje. Šis pojūtis buvo toks stiprus, kad nebegalėjau į jį ilgiau nekreipti dėmesio. Nusprendžiau pasikalbėti su Avi.
   – Iš kur, jūsų nuomone, atsirado šis jausmas? – paklausiau.
   – Nežinau. Visuomet tikėjau Dievu; kartu su vyru jau seniai domimės žydų tradicijomis ir studijuojame Senąjį ir Naująjį Testamentus. Dievas visuomet buvo labai svarbi mūsų gyvenimo dalis, tačiau mes tikėdavome tyliai. Bent jau kol gyvenome Valstijose. Todėl mane užplūdus tokiems jausmams, nusprendžiau, kad tai – Dievo balsas. Pasakiau Avi, kad negaliu atsikratyti jausmo, jog Dievas liepia mums ilgiau pabūti Izraelyje – bent jau kol gims sūnus, tačiau negalėjau paaiškinti, kodėl. Buvau tikra, kad Avi reakcija bus tokia, lyg būtų pamatęs mane mėlynai dažytais plaukais, tačiau nieko panašaus nenutiko. Jis tik įdėmiai pažiūrėjo į mane, o po to visiškai netikėtai tarė man: „Ko gero, tu teisi. Nežinau kodėl, bet tavimi tikiu.“
   Neiškenčiau nepaklaususi:
   – O jis ar patyrė kokį nors apsireiškimą? Ką nors pajuto?
   – Tai kad ne, – tarė ji. – Atrodė, kad jis tiesiog tikėjo manimi ir nemanė, kad viską išsigalvojau. Po kelių dienų nutiko vienas keistas įvykis. Viena mūsų kelionėje sutikta moteris visiškai atsitiktinai mums užsiminė turinti finansinių sunkumų. Ji nuomojo butą, o jos nuomininkas turėjo skubiai išvykti. Likusi be pajamų ji nebūtų galėjusi išgyventi keletą ateinančių mėnesių, todėl pasiteiravo mūsų, ar mes nežinantys, kam būtų nedelsiant reikalingas būstas. Tačiau ji siūlė nuomotis šį butą ne ilgesniam negu keturių mėnesių laikotarpiui – dar mėnesį po mūsų sūnaus gimimo. Ar galite patikėti? Buvome apstulbę. Susižvalgę su Avi, pasakėme, kad mes išsinuomosime jos butą, nors išvykti turėjome jau po savaitės. Pasiliksime keturis mėnesius, ne ilgiau. Negalėjau patikėti tuo, ką sakau, ne mažiau nustebęs buvo ir Avi. Tačiau kažkodėl buvome įsitikinę, kad elgiamės teisingai. Buvome tikri, kad darome tą, ką ir reikia daryti.
   – O kaip Kalifornijoje likę jūsų darbai? Ką pasakėte savo darbdaviams? – paklausiau.
   – Tai irgi buvo pakankamai keista. Mano darbovietėje (dirbau mažoje drabužių gamybos įmonėje) visi žinojo, kad išeisiu motinystės atostogų, todėl reagavo ramiau negu Avi darbdavys. Mano vyrui teko mesti darbą finansinių investicijų bendrovėje ir tai buvo nelengvas žingsnis. Jis reagavo labai skausmingai, nes išeidamas iš darbo žinojo, kad niekada nebegalės vėl čia įsidarbinti. Kartais dar ir dabar stebiuosi, kaip galėjome taip viską mesti. Jo darbas buvo nepaprastai geras. Manau, kad jei įvykiai nebūtų užgriuvę taip staiga, tokioms permainoms galėjome ir nepasiryžti. Būtume pernelyg ilgai apie tai galvoję, pernelyg racionaliai viską įvertinę ir gyvenime būtume praradę tiek daug galimybių.
   Avi ir Olivija apsistojo nedideliame miestelyje šalia Jeruzalės, kur netrukus gimė jų sūnus. Prieš pat jo gimimą Avi gavo pasiūlymą dirbti mokytoju mažoje mokykloje, kurią lankė nuo karo baisumų nukentėję vaikai. Jo darbas – nepaprastai pavojingas, nes savo gyvenamojoje vietoje jis įkūrė būstinę, kur glaudžiasi vaikai, o kartais – ir dėl politinių įsitikinimų persekiojami suaugusieji. Tai – sunkus darbas, bet jam patinka. Kalbėdama Olivija skleidė ramybę, kurios man anksčiau nebuvo tekę patirti. Ji pasakojo, kaip kartu su vyru (ir dabar jau dviem vaikais) bendromis pastangomis bandė padėti vietiniams žmonėms sulipdyti karo baisumų sugriautus gyvenimus. Ji guosdavo juos sakydama, kad jiems padės Dievas ir parodydavo, kokia didi yra Jo meilė, žengdama tuo keliu kartu su jais. Prireikus Olivija ir Avi dirbdavo kiaurą parą, kad pagelbėtų žmonėms, su kuriais juos suvedė Dievas, iš visos širdies mėgavosi visu savo atliekamu darbu. Gyvendami trijų kambarių bute jie jautėsi laimingi.
   Klausydama, kaip džiaugsmingai Olivija pasakoja apie gyvenimą Izraelyje, mačiau, kad jos džiaugsmas tikras. Jai nebuvo dėl ko man meluoti, be to, buvo akivaizdu, kad jos gyvenimą valdo kažkokios mistiškos jėgos (norėčiau pavadinti jas „magiškomis“, tačiau tai skambėtų pernelyg banaliai). Jos balse išgirdusi tą džiaugsmą, pajutau pavydą. Norėjau turėti tai, ką turėjo ji, bet kad tai gaučiau nenorėjau vykti į Izraelį, gyventi mažame butelyje ir rizikuoti savo vaikų gyvybe. Norėjau jaustis tokia laiminga kaip ji, tačiau suvokiau, kad šią laimę ji pažino pirmiausia dėl to, kad tikėjo. Giliai savyje išgirdusi kvietimą ir pajutusi dvasios virpesius, ji pasiryžo klausyti šio vidinio balso, ir jos gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Toje vietoje ją laikė tikėjimas, ir tada kai mes kalbėjome – likus devyniems mėnesiams iki šios istorijos aprašymo – ji tvirtino, kad juodu su Avi nebeketinantys grįžti atgal. Jų gyvenimas buvo pernelyg prasmingas.
   Nors visai nebūtinai tikėdamos Dievu turime vykti į svetimas šalis, mesti darbus, o vaikus gydyti ligoninėse, kur gydytojai kalba svetima kalba, vis dėlto tikėjimas keičia mūsų gyvenimą. Olivija išgirdo Dievo kvietimą ir atsiliepė į jį. Jos vyras ja patikėjo, tad, ko gero, savaip irgi atsiliepė į Dievo valią. Galbūt jo ir neaplankė pranašiškas sapnas, tačiau akivaizdu, jog Dievas kažkaip sugebėjo paveikti giliausius jo pojūčius, kad jis pasiryžtų palikti savo darbą, šalį ir artimuosius. Kuo labiau jie tikėjo, kad Dievas duos ženklą, kaip elgtis artimiausiomis dienomis ar savaitėmis, tuo daugiau neįtikėtinų galimybių jiems buvo suteikta. Kiekviename savo naujo gyvenimo žingsnyje, pavyzdžiui, jiems sutikus butą išnuomoti siūlančią moterį, Avi įsitikindavo, kad pasirinko teisingai.
   – Nesuskaičiuojamą daugybę kartų pagalba atsirasdavo tuomet, kai jos reikėdavo. Kai nežinodavome, ko imtis toliau, vis kas nors nutikdavo, – pasakoja Olivija. – Avi mokytojo darbą gavo tuomet, kai jau buvome beveik patikėję, kad klaidingai supratome siųstus ženklus ir pasielgėme neteisingai. Maldavau Dievo leisti auginti vaikus kuo saugesniame rajone ir po kelių savaičių, vienai šeimai nusprendus parduoti savo namą, jį nupirkome dar net nespėjus pasirodyti skelbimui apie šio namo pardavimą. Panašūs dalykai kartodavosi ištisai, – sako ji. – Kartą net buvau pradėjusi specialiai jų laukti. Vadinau juos „Dievo bučiniais ant skruosto“.

Keturi būdai, kaip išsiugdyti šį įprotį

1. Prieš darydamos gerai pagalvokite

   Nors tikėjimas – emocinis potyris, norėdamos įtikėti ir tikėjimą išlaikyti, negalime vadovautis emocijomis. Tikėjimas turi būti prasmingas. Be to, jis turi būti pagrįstas teisingais įsitikinimais, atitinkančiais mūsų supratimą ir protą. Daugelį iš mūsų patikėti įvairiais, regis, neįtikimais dalykais gali paskatinti emocijos, tačiau kartais tokio tikėjimo nepavyksta išlaikyti, nes jis pagrįstas neįsisąmonintais dalykais. Norint atrasti tikrąjį tikėjimą būtina aiškiai suvokti, kuo tikime ir ką tikėjimas mums duoda.
   Žinome posakį „aklas tikėjimas“, tačiau daugelis mamų yra pernelyg pragmatiškos, kad galėtų taip tikėti. Norime žinoti, ką darome ir kam ryžtamės – tai sveikintinas požiūris. Nenorime būti apkvailintos ir netrokštame savo pareigų sąrašo papildyti dar vienu punktu, kurį reikėtų vykdyti. Kiekviena iš mūsų dega noru suprasti gilesnes gyvenimo tiesas. Vienintelis būdas suprasti, o ne tik pajusti, – pasitelkti protą. Vis dėlto yra ir iš viso apie tikėjimą negalvojančių mamų. Jos tiesiog stačia galva neria į bet kokį tikėjimą. Deja, teko matyti labai šaunių moterų, patekusių į labai abejotinų tikėjimų pinkles.
   Nusprendusios ieškoti kelio į tikėjimą, turime atverti savo akis ir protą. Tokios pat atviros turi būti ir mūsų širdys. Privalome ugdyti savyje gebėjimą mokytis, skaityti ir ieškoti atsakymų, ir išmokti atsiliepti į Dievo valią, kai ją suprasime pajutusios. Turime ieškoti, o Dievui prabilus, mokėti atpažinti siunčiamus ženklus.
   Taigi, nuo ko pradėti? Skaitykite. Skaitykite daug. Yra nesuskaičiuojama gausybė medžiagos. Rekomenduočiau pradėti nuo vertingų skaitinių. Paskaitykite Bibliją. Jei ji jums pasirodys sunkiai įkandama, paieškokite Eugenijos Person leidinio „Naujiena“ (The Message), kuriame paprastais žodžiais atpasakoti Senojo ir Naujojo Testamentų tekstai. Jei esate žydė, paskaitykite Toras. Susitikusios su jums patinkančiais ir šiuos klausimus išmanančiais bendruomenės nariais, paprašykite knygų, kuriose rasite raktą į tikėjimo paslaptis. Žinau, kad tai gali pasirodyti pernelyg sudėtinga, tačiau pirmyn ženkite mažais žingsneliais, tam kas savaitę skirdamos vos kelias minutes. Knygynuose yra daug religinio turinio knygų, kuriose aprašytus trumpus pamokymus galėsite perskaityti laukdamos prie dantų gydytojo kabineto.
   Žinau, kad tikėdamos negalime sustoti vietoje. Nusprendusios atsiduoti Dievo valiai, įsipareigojame imtis veiklos, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo beprasmė ir neracionali, tačiau taip nėra. Jei įtikime nuoširdžiai, mūsų neturi gąsdinti aplinkinių abejonės ar kritika. Mes, mamos, prarasime pernelyg daug, jei visą savo tokią reikalingą energiją ir jausmus eikvosime tam, kuo teks nusivilti. Todėl tai, ką perskaitote, vertinkite kritiškai ir apmąstykite keliskart. Jei jūsų sužinoti dalykai teisingi, po kurio laiko tą suprasite. Tiesa yra žavi tuo, kad ja sunku nustoti tikėti. Esu tikra, kad visos mes iš prigimties sugebame atpažinti tiesą, kai su ja susiduriame. Atradusios tiesą, turime ja patikėti, o ne ieškoti priežasčių, kodėl ji galėtų būti mums nepriimtina.

2. Tikėjimas turi būti asmeniškas

   Jau minėjau, kad tikėjimas – ne tas pats kaip religija. Tai gilus asmeninis pojūtis ir ryšys, kurį reikia atrasti ir puoselėti. Juk mes, mamos, mėgstame gilintis į asmeninius dalykus. Norime draugauti, bendrauti ir dalytis giliausiais išgyvenimais. Kad galėtume taip giliai tikėti, turime nuoširdžiai domėtis. Skaityti ir studijuoti svarbu, tačiau norėdamos pajusti ryšį su Dievu, taip pat privalome išmokti atsiverti ir atsiduoti jo malonei. Taip atsiranda bendravimas.
   Šis bendravimas prasideda nuo maldos. Pokalbį galime pradėti bet kur – ištuštėjusiuose namuose, automobilyje ar savo lovoje trečią valandą nakties. Esame tik Dievas ir mes. Iš pradžių galime klausti arba tiesiog pasisveikinti. Kartais šauksime ar verksime, o kitąsyk tiesiog paklausime, ar jis tikrai yra, o galbūt jūsų giliausi troškimai išsakomi vien kosmoso tuštumai.
   Tada laukime. Kaip ir Senajame Testamente aprašyti asmenys, laukime ir žiūrėkime, kas atsitiks toliau. Gal kažką pajusime, o gal visą naktį truks mirtina tyla, o gal bus ir taip, ir kitaip? Štai tuomet tikėjimas pereina į labai intymų lygmenį. Turime reguliariai melstis prašydamos Dievo leisti mums suprasti, ar jis yra, ar ne. Nesitikėkime magiškų dalykų, nors kai kurioms iš mūsų gal ir reikia stebuklų, tiesiog nenuleiskime rankų ir kreipkimės į jį vėl. Tada vėl palaukime.
   Tai, ką mums duoda malda ir laukimas, ir bus tikėjimo pradžia. Tai, kad pradėjome tikėti, reiškia, kad domimės nuoširdžiai – sutinkame atsiverti Dievui ir stengtis jį pažinti. Panašiai kaip elgėsi Viktoras Franklas [6 - Austrijos psichoterapeutas, pasaulinio garso mąstytojas, humanistas.], įkalintas nacių koncentracijos stovykloje, taip ir mes privalome išmokti išsaugoti ryšį su Dievu. Tam reikia melstis, gilintis ir galvoti apie jį, kad pažintume jo asmenybę, o ne vien sektume jo nustatytų taisyklių rinkiniu. O kam reikia studijuoti Šventąjį Raštą ar Dievo mokymus? Argi tai ne aklas taisyklių, kurios tarsi supančioja mus nematomais saitais laikymasis?
   Skirtumas toks: skaitydamos Šventąjį Raštą arba klausydamos kunigų, pastorių ar nusipelniusių religinių veikėjų pamokslų, geriau suprantame Dievo esmę ir jo asmenybę. Meldžiantis ar gilinantis į tikėjimo tiesas galima pajusti dieviškąją ranką ar prisiliesti prie jo, kai palūžtame. Kai vaikai klykia jau penktą naktį iš eilės, vyras apgaudinėja, miršta tėvai, mes neišvengiamai imame ieškoti paguodos ir nusiraminimo. Jei nežinome, kaip melstis ir nesame anksčiau bendravusios su Dievu, nežinosime, ko griebtis ir ką daryti toliau. Štai kodėl svarbu pradėti laiku, kad būtume pasirengusios priimti likimo kirčius.

3. Įsiliekite į tikinčiųjų bendruomenę

   Mano artima draugė – dvidešimt metų už mane vyresnė moteris – kartą man pasakė, kad vien savo jėgomis išlaikyti karšto tikėjimo neįmanoma. Jos teigimu, kadangi tikėti sunku, reikalinga kitų – tikinčių tuo pačiu kaip ir mes – pagalba. Priešingu atveju tikėjimas greitai išblės, kaip išblėsta ant židinio atbrailos nukritusi žarija. Tos iš mūsų, kurios yra intravertės, užsispyrusios ir atkaklios, gal ir nesutiks su šiuo posakiu – bent jau tol, kol pačios pabandys išlaikyti savo tikėjimą. Mano draugė buvo teisi. Kai gyvenime viskas gerai, ryšį su Dievu išlaikyti nesunku. Tačiau ištikus nelaimei, išsaugoti tikėjimą gali būti taip pat nelengva kaip ir išsilaikyti įsikabinus į virvę, pririštą prie įsibėgėjančio automobilio: virvė dyla ir tuoj nutrūks.
   Todėl susiraskite tikinčiųjų bendruomenę, kuri padėtų jums jaustis tvirčiau. Kaip reikalingos draugės, kurios galėtų mums ištiesti pagalbos ranką, taip reikalingi ir kiti žmonės, kurie neleistų nugrimzti į neviltį ir nuolat primintų mums tas dieviškąsias tiesas, kurias sužinojome ir kuriomis tvirtai įtikėjome, kol nesijautėme taip blogai. Kai mumyse nelieka maldos žodžių, jie melsis už mus. Kai nebeturime jėgų tikėti, kad Dievas yra, jie mums įkyriai nebruks teologinių tiesų, o tiesiog mylės mus ir padės mums gyventi toliau, nes jie žengia tuo pačiu keliu kaip ir mes.
   Kiti tikėjimo bendruomenės nariai išmoko mus geriau pažinti Dievą. Norėdami juo sekti, tapti panašūs į jį ir vadovautis jo įsakymais, jie stengsis kuo geriau įkūnyti dieviškąsias savybes. Juose liepsnos meilė, kurią Dievas jiems jaučia, o mes, sėdinčios klauptuose ar besimeldžiančios greta tokių žmonių, slėpiningu būdu gausime dalelę jo meilės. Negaliu paaiškinti, kaip tai vyksta, tačiau teko stebėti tokius dalykus daugybę kartų. Galime su ironiška šypsena žvelgti į mediniuose suoluose sėdinčią susitraukusią senutę melsvais plaukais ar šoninėje navoje stovinčią raudonplaukę paauglę, tačiau nesielkime arogantiškai, nes galbūt jose abiejose liepsnoja dieviška meilė, laukdama, kol galės uždegti ir mūsų širdis. Tikinčiųjų bendruomenėje apie Dievą, žmones, nusižeminimą ir susitaikymą mes sužinome daugiau negu bet kurioje kitoje vietoje. Be abejo, tikėjimo broliai kartais erzina ir nuvilia, tačiau jei tokiose bendruomenėse dalyvausime pakankamai ilgai, suteikdamos kitiems galimybę pasireikšti, įsitikinsime, kad palaima, kurią gauname, gerokai pranoksta nusivylimus.

4. Tarnaukite

   Pervargusios mamos šį žodį, ko gero, nori girdėti mažiausiai, tačiau jis svarbus. Gyvenime įvertinti kitą žmogų galime tik tarnaudami jam. Duodami nusižeminame, o nusižeminę priartėjame prie Dievo. Pasaulyje, kuriame garbinama įvairovė, tarnavimas įgyja didžiulę reikšmę, nes tarnaudami kitam, tarsi sakome – nusipelnei daugiau negu šiuo momentu turi. Niekas taip neišaukština žmogaus kaip tarnavimas kitam. Be to, niekas taip gerai nestiprina ir nepalaiko mamos tikėjimo, kaip sugebėjimas pamiršus savo poreikius, stengtis kitų labui.
   Kaip išsiugdyti teisingą požiūrį į tarnystę, kai jaučiame, kad viskas, ką darome – tai tenkiname kitų poreikius? Pirmiausia, tarnaudamos ne visada tenkiname poreikius. Tiesą sakant, didžiąją laiko dalį mes, mamos, sugaištame tenkindamos savo artimųjų užgaidas. Tai neturi nieko bendra su tarnavimu. Tikroji tarnystė – tai kreipimasis į Dievą klausiant, ką jis norėtų matyti mus darančias ir tada atitinkamos veiklos vykdymas. Kartais, ypač kol vaikai maži, namuose būna tiek darbų, kad tarnauti dar kažkam nebelieka galimybių, ir tai suprantama. Tačiau vaikams paaugus, galbūt atsiras daugiau laiko padirbėti maisto sandėlyje, sriubos valgykloje, moterų prieglobsčio ar reabilitacijos centre. Žinoma, pasitarnauti žmonėms galime bet kurioje vietoje, tačiau tarnaudamos gyvenimo nuskriaustiesiems, keičiamės iš esmės. Kartais tenka atsisakyti patogaus gyvenimo ir pajusti, kaip gyvena kiti. Būnant greta palūžusių žmonių juose lengviau įžvelgti dieviškumo apraiškas, nes jų gyvenime mažiau jas užgožiančių dalykų.
   Pripažinkime, kad kai gyvenimas mūsų neskriaudžia, kai turime gerą darbą, laimingus vaikus, puikius namus, apie Dievą negalvojame. Tačiau įvykiams pakrypus netikėta vaga ir mus užklupus sunkumams, privalome mokėti ieškoti stiprybės tikėjime ir ryšyje su Dievu. Pas jį nėra tiesesnio kelio kaip tarnystė jo žmonėms. Štai kodėl tikėjimas ir tarnystė tokie svarbūs ir taip glaudžiai susiję. Stiprinkite savo tikėjimą tarnaudami kitiems dabar ir jums bus atlyginta vėliau, kai to jums labiausiai reikės.

Ketvirtas įprotis
Nustokite konkuruoti

Kodėl konkuruojame ir kaip tai veikia mūsų santykius su aplinkiniais

   Prieš kiek daugiau nei dvidešimt metų vieną ankstų rytą važiavau greitkeliu. Tuo metu dirbau vyresniąja vaikų gydytoja rezidente Milvokio vaikų ligoninėje Viskonsine ir norėjau į darbą nuvykti kuo anksčiau, kad prieš pradėdama rytinę vizitaciją dar spėčiau aplankyti jaunesniųjų reziduojančių gydytojų pacientus. Buvo pavasaris, laukiausi antrojo vaiko. Važiuodama maždaug šimto kilometrų per valandą greičiu toje vietoje, kur leistinas greitis buvo šimtas dešimt, akies krašteliu pastebėjau iš kairės juostos mane bandančią lenkti savo draugę ir kolegę, kuri vyko pas savo ligonius. Man dar nespėjus iki galo suvokti, kas vyksta, dešinė koja nejučia spustelėjo greičio pedalą. Automobilio greitis pasiekė šimto dešimties kilometrų per valandą ribą – nenorėjau leisti jai aplenkti savęs. Vos tik pradėjau važiuoti greičiau, jos greitis padidėjo iki šimto penkiolikos. Tuomet aš spustelėjau iki šimto penkiolikos, o ji – iki šimto dvidešimties kilometrų per valandą ribos. Kadangi tuo metu buvo gal tik šešta valanda ryto, mums pasisekė, kad neįkliuvome policijai.
   Įdomiausia, kad nė viena iš mūsų nenorėjo išsiduoti specia-liai bandanti važiuoti greičiau. Kaskart padidinusi greitį, apsimesdavau nepastebinti jos pastangų mane aplenkti. Ji elgėsi lygiai taip pat. Mes, moterys, puikiai mokame apsimesti nepastebinčios pačių absurdiškiausių dalykų. Po penkiolikos kilometrų ruožo lenktynių įlėkėme į ligoninės garažą, nuskubėjome vidun pro skubios pagalbos punktą (vis dar neišsiduodamos, kad lenktyniavome) ir išsiskyrusios nuėjome į skirtingus ligoninės aukštus. Turėjau parodyti jai ir sau, kad iš šio žaidimo išeinu pakelta galva. To paties siekė ir ji.
   Per tiek metų nė viena iš mūsų neužsiminėme apie šį įvykį (bent jau viena kitai). Ar išties taip kvailai gali elgtis dvi suaugusios moterys? Taip, labai kvailai – štai kur mus nuveda tarpusavio konkurencija. Konkuravimas su kitais visuomet buvo neatskiriama mano gyvenimo dalis. Augau Bostono priemiestyje, mokiausi privačioje mokykloje (kuri man labai patiko), o penktoje klasėje jau pradėjau rūpintis, kokią parengiamąją mokyklą rinktis, nes norėjau įstoti į gerą universitetą. Aš buvau viena iš tų, kuriai pasisekė, – mano tėvai niekada nevertė manęs mokytis ir niekada nesijaudino dėl parengiamosios mokyklos ar universiteto. Jie buvo kilę iš centrinio vakarų regiono ir laikėsi pavydėtinai liberalaus požiūrio į šeimą ir gyvenimą, tačiau aš vis tiek užsikrėčiau aplink mane tvyrojusia rungtyniavimo dvasia.
   Ir jūs, ir aš gyvename pašėlusiai skubančioje visuomenėje. Vidinis balsas mums kužda, kad turime kažką daryti – ugdyti savo vaikus, prižiūrėti, kad jie nepražiopsotų galimybių, kuo daugiau jiems duoti, kuo daugiau iš jų išspausti ir kuo daugiau juos stebėti. Privalu būti geresne mama, siekti tobulėti, kasdien kažką nuveikti jų ir savo labui, nes tokia mūsų pareiga. Pažaboti savo veržlią, konkuruoti verčiančią prigimtį labai svarbu, nes nuo to priklauso, kaip leidžiame pinigus, kaip mylime, ar galime gyventi paprasčiau, kaip sugebame tikėti ir daugelis kitų dalykų. Jei norime susitvarkyti kitas labai svarbias savo gyvenimo sritis, pirmiausia turime nustoti konkuruoti, nors daugeliui iš mūsų, mamų, pagunda rungtyniauti tokia saldi ir jai taip sunku atsispirti.
   Norime liautis konkuruoti, tačiau tai padaryti mirtinai baisu. Širdyje tiesiog norėtųsi būti ir tiek. Juk žinome, kad gyvenime yra svarbesnių dalykų už nuolatines pastangas siekti rezultatų ar varžytis, tad klausiame savęs: „Kodėl tiesiog negalime gyventi kitaip? Kas nutiktų, jei atsikvošėjusios stabtelėtume ir leistume sau pailsėti? Kaip pasijaustume?“
   Norime, kad pirmą žingsnį žengtų mūsų geriausia draugė, o jei jau ir ne ji, tegul tam ryžtasi bet kuri kita mama. Jeigu jai – pačiai pirmajai – nieko nenutiks, tuomet galbūt (bet visai nebūtinai) pabandysime ir mes. Mums baisu, nes atsiskiriant nuo minios apima jausmas, kad esame siaubingai blogos mamos. Kaip dar išsamiau kalbėsime vėliau – paprastumui skirtame skyriuje – norėdamos išeiti iš šio užburto rato, privalome nedaryti tam tikrų dalykų. Neužrašyti savo dukters į dar vieną šokių būrelį? Pasakyti, jog sūnus nevažinės į išvykas su savo ledo ritulio komanda, kad savaitgalius galėtų praleisti su savo tėčiu medžiodamas elnius? (Aš gyvenu Šiaurės Mičigane.) Jei užuot išsiuntusios Siuzę į obojaus pamokų vasaros stovyklą, eitume su ja pasivaikščioti paplūdimiu, vidurnaktį keptume sviestinius sausainėlius, ar visą vasarą dažytume valgomąjį kambarį – argi tai nebūtų siaubingas laiko švaistymas? Juk mes, mamos, jį norime išnaudoti produktyviai, o ne tuščiai eikvoti.
   Privalome būti pakankamai įžūlios ir nustoti taip elgtis. Mums sunku todėl, kad nuo mažų dienų žinome, jog konkuruoti gerai. Savo profesinėje srityje varžytis gal ir neblogai, kol tai neperžengia tam tikrų ribų, tačiau kai mes, mamos, pradedame konkuruoti su kitomis mamomis, pralaimėjimo išvengti nepavyks. Niekaip.
   Mudvi su drauge būdamos suaugusios dirbančios moterys prieš tiek metų kelyje pasielgėme neprotingai ir atrodėme tikrai kvailai. Ką mes bandėme įrodyti ir kam? Ir tai buvo ne vien dviejų savo srities specialisčių lenktynės – reikia pasakyti, kad šis įvykis pakenkė mūsų draugystei. Ir ji, ir aš turėjome vaikų; man gėda pripažinti, kad lenktyniaudama rizikavau ne tik savo, bet ir savo negimusio vaiko gyvybe.
   Šiame skyriuje papasakosiu, kaip konkurencija ir pavydas ardo draugystę, o skyriaus pabaigoje paaiškinsiu, kaip galima nustoti rungtyniauti aiškiai įvardijus problemą, kaip iš pat pradžių užkirsti kelią konkuravimui, išmokti pagirti savo drauges, vertinti tai, ką turime, o ne dejuoti dėl to, ko trūksta, ir prisiversti elgtis maloniai.

Mes visos taip elgiamės

   Kiekviena mama vienaip ar kitaip konkuruoja su kitomis mamomis. Blogiausia, kad paprastai toks rungtyniavimas būna užslėptas ir glūdi taip giliai, kad nepastebime net mes pačios. Be to, daugelis iš mūsų niekada neprisipažins, kad taip elgiasi. Tačiau jei iš tikrųjų norime gyventi sveikiau ir laimingiau, privalome spręsti šią problemą. Konkuruojame ne tik dėl to, kad kai kurios iš prigimties turime šį polinkį, bet ir todėl, kad gyvename pasaulyje, kuriame esame skatinamos taip elgtis. Rinkodaros strategija tikrai veiksminga, nes mus įtikina, kad kitas žmogus turi daiktą, kurio mums reikia. Mums peršama mintis, kad gavusios kitų turimą daiktą, taptume laimingesnės, todėl reikėtų jį įsigyti. Pamačiusios žurnalus, kuriuose puikuojasi gražios ir nuostabiai gyvenančios įžymybės, mes irgi užsimanome turėti bent šiek tiek to, ką turi jos. Skaitome gandų kronikas, kurios tik dar labiau pakursto mūsų norą konkuruoti – juk tokie straipsniai rašomi siekiant vieną ar kitą žmogų išmurkdyti purve. Mums patinka juos skaityti, nes tuo metu džiaugiamės nebūdamos vargšės garsenybės kailyje. Kai gražieji žmonės pažeminami (tada mes nejaučiame poreikio juos nustelbti), pagerėja ir mūsų pačių savijauta.
   Mes, mamos, konkuruojame įmantriai užmaskuotais būdais. Gerai pagalvokite, ką jaučiate savo pažįstamoms mamoms, kurios tikriausiai yra ir jūsų draugės, ir atsakykite, ar joms šiek tiek nepavydite? Kokios mintys pradeda suktis mūsų galvose pirmą kartą susitikus kitą mamą? Pasisveikiname ir nesąmoningai ją įvertiname. Žvilgtelėjusios į jos išvaizdą, mintyse labai greitai susidarome nuomonę apie ją. Jei ji atrodo netvarkingai ar turi antsvorio, pasijusime geriau, bet jei ji – puikios figūros, mumyse blyksteli pavydo kibirkštis. Taip elgiamės ne iš blogos valios, o todėl, kad esame išmokytos taip elgtis – lygintis su kitomis moterimis. Tą darome kasdien matydamos jas žiniasklaidos priemonėse ir žurnaluose. Po to mandagiai teiraujamės apie jos gyvenimą – kur gyvena, kiek vaikų turi, dirba ar ne. Ir vėl mintyse iš karto padarome išvadas: jei ji dirba tokį darbą, kokio visuomet troškome, tačiau negalėjome siekti karjeros, nes namuose auginome vaikus, pradedame pavydėti, o po to elgiamės dar blogiau – pradedame ją kritikuoti, kad ji ne tokia gera mama kaip mes, kurios nusprendėme likti su vaikais namie.
   Arba imkime kitokį atvejį. Galbūt esame visą dieną dirbančios mamos, kurios nuo pat ryto vaikus palikusios darželyje juos pasiima vėlai vakare. Sutikusios mamą, kuri visą laiką būna namie, greitai randame argumentų, kodėl turime dirbti ir kuo esame už ją geresnės. Tačiau nesvarbu, kurioje pusėje esate – taip elgdamasi iš anksto esate pasmerkta pralaimėti. Konkuruodamos toli nenueisime. Nuolat girdžiu, kaip dirbančios mamos peikia būnančias namuose ir kaip būnančios namuose kritikuoja dirbančiąsias. Abi pusės taip elgiasi dėl to, kad nėra patenkintos savo gyvenimu, toks elgesys veikiau rodo, kad viduje jos jaučiasi nesaugios.
   Tokių dalykų atsikratyti sunku, tačiau išrovus šį nesaugumo jausmą atsiveria kelias į laimingesnį, sveikesnį ir džiaugsmingesnį gyvenimą. Atsikračiusios įpročio konkuruoti, padėsite sau išsilaisvinti iš daugelio kitų įsisenėjusių įpročių mūsų aptariamose srityse: kitaip pradėsite elgtis su pinigais, išmoksite gyventi paprasčiau, stipriau mylėsite aplinkinius, pagerinsite santykius su draugėmis. Nesugebėjus pažaboti pagundos konkuruoti, bus be galo sunku atsikratyti ir kitų įpročių.
   Jei nesate tikra, ar ši problema jums aktuali, įsigilinkite, ką jaučiate kitoms savo draugėms. Jei jų atžvilgiu esate nusiteikusi kritiškai, vadinasi, konkuruojate. Jei pavyduliaujate ar pavydite, tikriausiai ir vėl esate apimta jausmo, kad ji turi tai, ko neturite jūs ir todėl yra laimingesnė gyvenime. Konkurencija su kitomis mamomis daro mums trejopą žalą: verčia mus pavydėti, neleidžia mums ramiai džiaugtis savo gyvenimu ir pakeičia mūsų santykius su draugėmis. Aptarkime kiekvieną iš jų atskirai.

Pavydas

   Įsivaizduokite, kad susitinkate mamą, kuri ką tik atsikėlė gyventi į jūsų miestą. Ji – jūsų bendraamžė, turi keturis vaikus, kuriuos augina namie. Ji – draugiška, maloni ir linksma. Jos vaikai – puikiai išauklėti, o du iš jų eina į vieną klasę su jūsų vaiku. Pabandykite įsivaizduoti, kaip viskas vyksta. Ją susitikusi, mintyse nejučia ją įvertinate. Tai normalu, nes jums įdomu, o gal tiesiog smalsu, kas ji tokia ir ką anksčiau veikė. Apie ją sužinojusi daug gerų dalykų, pradedate ja žavėtis ir nesąmoningai lyginti savo ir jos gyvenimus. Ji turi keturis vaikus, jūs – tris. Jos vaikai pateko į lėčiau skaitančiųjų grupę, jūsiškiai – į skaitančių greičiau. Ji su vaikais būna namie, jūs – visą dieną dirbate. Mintyse sulyginate keletą dalykų, nes taip esame įpratusios elgtis. Šie dalykai vyksta taip greitai, kad net nespėjame suprasti, kada tai nutinka.
   Tuomet palyginate mintyse išvardytus dalykus. Kur geriau sekasi jai, o kur – jums? Galbūt ji gražesnė, o gal fiziškai pajėgesnė už jus? Jos vaikai gali būti daugiau pasiekę muzikos ar sporto srityse. Staiga pagalvojate, kad reikėtų daugiau mankštintis. Ir gal reikėtų užrašyti dukrą į violončelės pamokas? Juk, galų gale, gyvename konkuruojančiame pasaulyje ir norisi, kad atėjus metui stoti į universitetą, vaikai būtų gavę viską, kas geriausia. Po šios pažinties jums į galvą staiga šauna mintis – reikia pasistengti pagerinti savo arba vaikų gyvenimą. Taip mąstydamos jau konkuruojate. Ji turi tai, ką, jūsų manymu, jums reikėtų turėti ar ko jums norėtųsi. Jos vaikai turi kažką, ką norėtume duoti ir savo vaikams. Kadangi ji turi, o jūs – ne, imate truputį pavydėti.
   Galbūt ji turi gražesnius namus ir aktyvesnius vaikus (visai pamirštate, kad jie skaito prasčiau už jūsiškius), ir jūs dėl to jaučiatės prastesnė. Jūsų gyvenime kažko trūksta – pasąmonė kužda, kad jei nieko netrūktų, tuomet negeistumėte to, ką ji turi. Kitaip tariant, neturėdama jaučiatės nesaugi. Nesaugumo jausmas gimdo pavydą – pojūtį, kad jūs neturite to, ką turi kita mama.
   Pavydas – nepaprastai destruktyvus jausmas, dėl kurio pradedame jausti nepasitenkinimą savimi. Mes netgi turime pavydą apibūdinančią spalvą – žalia (ar yra tokių, kurių mėgstama spalva yra žalia?), kuri dažnai siejama su šleikštuliu ar net vėmimu. Pavydas gali paralyžiuoti žmogaus gyvenimą, nes po juo slypi savęs nuvertinimas ir nepasitenkinimas. Pavydą paprastai lydi įkyrios mintys. Norėdamos to, ką turi kitas žmogus, negalime nustoti galvojusios, kad privalome tai gauti ar kad pasijausime daug geriau tą daiktą gavusios. Kuo daugiau norime jį turėti, tuo labiau jaučiame, kad mums jo reikia. Mums visoms yra tekę matyti, kaip pasireiškia pavydas. Nereikia pernelyg gilintis į šį jausmą, kad suvoktume, koks jis žalingas. Žinome, kad dėl to pradedame jaustis liguistai, o mūsų gyvenime įsiviešpatauja sumaištis. Pavydas apraizgo mūsų mintis ir verčia elgtis ypač šlykščiai, net skaudinti kitus žmones. Tačiau gerai, kad pavydas toks galingas tik tol, kol prisipažįstame pavydinčios ir apsisprendžiame šio jausmo atsikratyti. Vos supratus, kad pavydime ir tai prisipažinus sau ar artimai draugei, žalingo jo poveikio nebelieka. Kai pasiryžtame kovoti su pavydu ir išrauti šį jausmą, žmonės tai labai aiškiai pajunta.

Konkuravimas atsisuka prieš mus pačias

   Jei būdamos šalia kitos moters viduje pajuntame norą būti geresnei, atsiranda pavydas. Tuomet mumyse pradeda keroti kažkokie gilesni ir klastingesni jausmai. Užsimanome ką nors pakeisti, kad būtume panašesnės į tą, kuriai pavydime. Ji turi kažką, dėl ko jos gyvenimas geresnis už mūsų, todėl mums atrodo, kad tai įsigijusios taip pat gyventume geriau.
   Vos tik pradedame kažko norėti, pamažu atsiranda desperatiškas noras tai gauti. Kuo labiau to dalyko trokštame, tuo labiau jo siekiame bet kokia kaina. O kai mus užvaldo mintis žūtbūt jį įsigyti, negalime nurimti, kol jį gauname. Taip atsiranda dar dvi problemos. Pirmiausia, trokšdamos gauti kito turimą daiktą, net jei tai ir visiška smulkmena, nebematome savo turimų dalykų, jų nebevertiname ir jais nesidžiaugiame. Be to, ištisai jaučiame ne pasitenkinimą, o trūkumą – toks jausmas jau pats savaime yra šlykštus. Antra, norėdamos gauti kitos moters turimą daiktą, pradedame galvoti, kad ji žino paslaptį, kurios nežinome mes. Kodėl? Nes pavydas trukdo mums suprasti, kad jai gyvenime galėjo tiesiog pasisekti ir tiek, todėl dažnai galvojame: „Ji to nusipelnė arba stengėsi labiau ir pasiekė, ko norėjo.“ Tada iš paskutiniųjų bandome suprasti, kur jos sėkmės paslaptis, kad žinotume, ką daryti, norėdamos turėti tai, ką turi ji.
   Ramiai pažvelgusios į visą šį procesą iš šono, pačios matome visą mūsų pavydo beprasmiškumą. Deja, tačiau daugelis to nesuvokia, nes neprisipažįstame pavydinčios net ir tuomet, kai degte degame pavydu. Savo čiuptuvais jis apraizgo net ir kilniausius mūsų jausmus ir bematant užvaldo net pačias nereikšmingiausias mintis. Keisčiausia, kad šį jausmą pagimdo mūsų vaizduotė. Paprastai pavydime ir trokštame, ko neturime, tik todėl, kad įsivaizduojame, koks būtų mūsų gyvenimas gavus tą trokštamą dalyką, tačiau tai nebūtinai yra tiesa. Todėl faktiškai bet kokį pavydą sukelia mūsų mąstymas. Įtikėjusios savo susikurtomis fantazijomis, įsikimbame į jas, bet kadangi jaučiamės nesaugiai, tvirtai pasiryžtame sužinoti kito žmogaus paslaptis, norėdamos rasti raktą į sėkmę ir pasijusti tvirčiau. Gal atrodys, kad taip kalbėdama pernelyg sutirštinu spalvas, tačiau būtent tokios mintys sukasi mūsų galvoje, mus užvaldžius pavydui. Akivaizdu, kad tam tikra prasme pačios save pakurstome. Vos tik pasijuntame ko nors neturinčios, nusiviliame savimi, dėl to tampame dar godesnės, norime turėti daugiau ir taip patenkame į uždarą ratą. Štai kur slypi spąstai, iš kurių beveik neįmanoma ištrūkti.

Konkuravimas trukdo geriems santykiams

   Akivaizdu, kad konkuruodamos su kita moterimi jai jaučiame ne pačius gražiausius jausmus. Jaučiamės prastesnės, o ją laikome viršesne. Galima sakyti, kad ji tampa pranašesnė. Mums atrodo, kad ji kyla viršun, mes leidžiamės žemyn. Kol tarp mūsų egzistuoja tokia nelygybė, negalime normaliai su ja bendrauti. Laikomės nuo jos atokiai, nes ji virsta vis didesniu mūsų priešu. Jei pradėtume lygintis tarpusavyje, viena nugalėtų, o kitai tektų pralaimėti. Kadangi konkuruoti mintyse pradėjome mes, mums ir lemta pralaimėti. Ji apskritai net nenutuokia apie visą šį žaidimą. Ir net nežino, kad turi tai, ko reikia mums, – tai žinome tik mes.
   Konkuruodamos su draugėmis stengiamės laikytis nuo jų toliau, nes taip gyventi saugiau. Turime visą laiką stebėti, kad kita moteris neįgytų pranašumo, kitaip atotrūkis tarp jos tobulumo ir mūsų nevykėliškumo tik dar padidės. Taigi, laikomės atokiai, bendraujame tik tiek, kiek reikia, kad neiškristume iš žaidimo. Nekalbame apie save. Stengiamės pernelyg nesuartėti, kad tik ji nepamatytų, jog esame dar prastesnės, nes tuomet mūsų noras konkuruoti dar sustiprėtų. Mes savotiškai tarsi draudžiame sau būti lygiai su ja. Jei ji turi daugiau, o mes – mažiau, jėgų pusiau-svyra kinta. Mes jau nesame lygios, tačiau ironiška, kad būtent lygybės siekis ir verčia mus pradėti konkuruoti. Norime turėti tą patį ką ir ji, kad būtume lygios, tačiau konkuruodamos pabrėžiame nelygybę – aš esu prastesnė už ją.
   Aristotelis mokė, kad kai du žmones (dvi mamas) sieja lygiaverčiai santykiai, tarp jų natūraliai atsiranda pavydas. Jo teigimu, pati mūsų prigimtis mums neleidžia vieniems kitų priimti tokių, kokie esame. Ir iš tiesų, tai labai sunku. Sunku priimti mylimus žmones, kokie jie yra, bet dar sunkiau susitaikyti su savimi pačia. Daugeliu aspektų visos mes esame vidutinybės, bet juk mums visai nepatinka tokiomis būti. Visos norime būti išskirtinės, tačiau tuomet pradedame nerimauti, kad kitos jau yra geresnės. Ko gero, Aristotelis buvo teisus.
   Konkuruodamos su kitomis mamomis, jaučiame priešiškumą joms, sau ir darome dar kai ką: pykstame dėl jų sėkmės. Mums nepatinka matyti, kad moterims, kurioms mes pavydime, sekasi, net jei jų sėkminga veikla pasitarnauja aplinkiniams ar visai žmonijai. Imame pavydėti moterims, kurios tiesiog pernelyg malonios. Bet tik pagalvokite – ar teko kada nors sutikti nepaprastai malonią moterį? Ar pavydėjote, kad ji tokia maloni ir kantri, o paskui pyktelėjote sužinojusi, kad jai pasisekė? Kartais mus siutina, kai pasiseka kitoms geroms moterims, nes tai sumenkina mūsų savivertę. Mėgaujamės jų nesėkmėmis, nes tuomet pasijuntame geriau. Štai kokios dviveidės tampame pradėjusios konkuruoti. Kaipgi, po galais, galime normaliai bendrauti su kitomis moterimis, kai mus užvaldo tokie jausmai ir mintys? Nesunku suprasti, kad siekdamos jas pranokti, bendraudamos tampame kur kas mažiau atviros ir sąžiningos. Konkurencija užkerta kelią bet kokiems normaliems santykiams. Bet juk viena kitai esame reikalingos, todėl privalome pažaboti šiuos jausmus. Mamas sieja išskirtinis tarpusavio ryšys. Viena mama supras kitos mamos nuovargį. Mes jaučiame viena kitą. Esame kariūnės, aršiai kovojančios už save ir už savo vaikus. Todėl turime eiti išvien. Mamoms nėra dėl ko konkuruoti tarpusavyje. Na ir kas, jei kita mama turi gražesnius namus, protingesnius vaikus ar gražiau rengiasi? Mes vertiname šališkai, ir apskritai – kas iš to, jei pasijusite geresnė? Ne viskas taip, kaip mes įsivaizduojame, o iš tikrųjų ji, ko gero, taip pat jaučiasi jūsų atžvilgiu. Mums nereikia kitų mamų turimo daikto, kad pasijustume geriau, ir kuo greičiau tai suprasime, tuo greičiau pasijusime laimingos ir pradėsime maloniai ir artimai bendrauti su kitomis mamomis.

Kaip konkurencija vos neišardė draugystės

   Margarita ir Makrai savo kailiu patyrė, kuo gali baigtis tarpusavio konkurencija. Su Makrai susipažinau praėjus keleriems metams, kai mes su vyru persikėlėme į Mičiganą. Ji penkiolika metų už mane jaunesnė, tačiau mes esame puikios draugės, nors kartais pradedame bendrauti it būtume mama ir dukra. Makrai augina du vaikus, ir kol jie buvo maži, dirbo teisininke griežtais standartais garsėjančioje advokatų kontoroje. Penkerius metus kentusi nesusipratimus vaikų darželyje, ji nusprendė kuriam laikui išeiti iš darbo, kad galėtų su savo vaikais pabūti namie. Ji buvo patenkinta savo sprendimu, tačiau jos draugė Margarita galvojo kitaip.
   Studijuodamos universitete Margarita ir Makrai gyveno viename kambaryje. Jos lankė Kornelio universitetą [7 - Privatus JAV universitetas] ir puikiai jautėsi pirmauti skatinusioje akademinėje aplinkoje. Makrai studijavo teisę, Margarita – mediciną.
   – Susipažinome įvadiniuose pirmakursių užsiėmimuose, – man pasakojo Makrai, – ir nuo pat pirmosios dienos tapome neišskiriamos draugės.
   Nors su Margarita susipažinau tik po dešimties metų jų draugystės, jai atvykus aplankyti Makrai, žinodama, kiek daug jiems abiem teko iškentėti, jaučiau tarsi ją gerai pažinočiau. Abi merginos pasirūpino, kad galėtų gyventi viename kambaryje pirmais studijų metais, tačiau ir toliau dalijosi kambariu iki pat studijų pabaigos ir net pradėjusios pouniversitetines studijas – kartu virdavo valgį, kartu mokėsi, kartu eidavo į aklus pasimatymus. Visus tuos metus Makrai vadino Margaritą savo „sielos drauge“. Vėliau Makrai ištekėjo ir jų santykiai ėmė keistis.
   Makrai vestuvėse Margarita buvo vyriausioji pamergė. Štai kaip Makrai pasakojo, nuo ko prasidėjo jų nesutarimai:
   – Jau tada turėjau suprasti, kas dedasi. Paskambinusi jai ir pasakiusi, kad išteku, ragelyje išgirdau nejaukią tylą. Po to ji pasakė, kaip džiaugiasi dėl manęs. Ji surengė man nuostabų merg-vakarį, padėjo planuoti vestuves. Tačiau mūsų vestuvių dieną ji elgėsi labai keistai ėmusi flirtuoti su mano vyru. Negalėjau tuo patikėti, bet stengiausi nekreipti dėmesio, manydama, kad klystu. Juk ji niekada šitaip nepasielgtų. Maniau, kad tik man taip atrodo, tačiau jau tada turėjau matyti, kas dedasi.
   Praėjo dveji metai, abi moterys dažnai bendraudavo telefonu. Jos palaikė viena kitą pradėjusios dirbti naujose vietose, abi verkė susirgus Margaritos mamai. Atrodė, kad jų santykiai vėl tapo tokie pat artimi, kaip ir anksčiau. Margarita susitikinėjo tai su vienu, tai su kitu vaikinu, tačiau šios pažintys rimtesnėmis draugystėmis nevirto. Prisimindama tuos metus Makrai pasakojo:
   – Mes daug bendraudavome telefonu ir kartais mano vyras imdavo man priekaištauti, reikšdamas nepasitenkinimą, kad tiek laiko praleidžiu kalbėdama su Margarita. Išgirdusi apie tai, ji susierzindavo, sakydama, kad esu jam per gera. Tačiau per vieną iš vėlesnių pokalbių telefonu ji uždavė man keistą klausimą. Prisimenu, kad nebuvome kalbėjusios jau keletą savaičių, o ji vos paskambinusi paklausė, kiek aš sveriu. Gali tuo patikėti? Nei iš šio, nei iš to. Aš visuomet buvau už ją stambesnė, ir, atvirai tariant, manau, kad jai tai patiko. Ji niekuomet nepraleisdavo progos pabrėžti, kad ji nešioja šešto, o aš – dešimto dydžio drabužius. Dar tuomet maniau, kad toks elgesys kažkoks keistas.
   – Dabar, prisimindama pirmus mano santuokos metus, suprantu, kas vyko. Mačiau, kad mūsų santykiai pasidarė įtempti, tačiau nenorėjau to pripažinti, nes ją labai branginau. Vėliau dar vieno akibrokšto sulaukiau gimus Mijai. Margarita buvo dar netekėjusi. Pasakiau jai, kad laukiuosi. Vėl sekė tyla, tik šį kartą ji truko ilgiau. Niekada nepamiršiu pirmų jos ištartų žodžių: „O kaipgi tavo darbas? Tu taip sunkiai dirbai, mes abi sunkiai dirbome.“ Užtikrinau ją, kad nesiruošiu mesti darbo. Žinojau, kad viskas bus gerai. Dabar, kai viską pergalvoju iš naujo, suprantu, kad jai rūpėjo ne mano darbas, o ji pati.
   Mačiau, kaip Makrai veidas užsidega pykčiu, tačiau ji tęsė toliau:
   – Gimus Mijai, Margarita viena iš pirmųjų atėjo jos aplankyti – į ligoninę atvyko net pirmiau už mano tėtį. Buvau jai tokia dėkinga, mūsų santykiai vėl buvo puikūs. Po dvejų metų susilaukiau Semo. Tuomet ji jau buvo ištekėjusi ir, regis, buvo labai laiminga. Mes vis dar artimai bendravome. Ji dirbo odos ligų gydytoja, aš – teisininke. Jaučiau, kad tarp mūsų yra šiokia tokia įtampa, tačiau atrodė, kad tai nieko rimta.
   – Kaip tik tuomet mane ištiko krizė. Nežinau, kas nutiko. Mano gydytojas tvirtino, kad tai – pogimdyvinė depresija, tačiau man atrodė, kad tai turėjo būti kažkas daug blogiau. Mano būklė negerėjo. Bandžiau apie tai pasakyti Margaritai, tačiau ji net nebandė manęs suprasti, sakydama, kad darausi ištižusi. Buvo labai skaudu. Nežinojau, ko griebtis, tačiau reikėjo kažko imtis. Todėl pasakiau savo viršininkui, kad kuriam laikui palieku darbą. Nežinojau, kiek laiko manęs nebus – tiesiog norėjau pailsėti. Apie tai sužinojusi Margarita reagavo isteriškai. Aš netekau žado – ji rėkė ant manęs, mane vadino savanaude, bloga mama. Kokį pavyzdį aš rodanti savo vaikams? Atvirai pasakius, net ir nepamenu visko, ką ji man prišnekėjo, nes buvau netekusi žado. Galų gale apsiverkiau ir padėjau telefono ragelį.
   Man buvo gaila Makrai. Suprantama, ji laikė Margaritą labai artima drauge, todėl tokie žodžiai ją siaubingai įskaudino. Ji suprato, kad draugė pyksta, tačiau, jos tvirtinimu, dar labiau žeidė mintis, kad galbūt Margarita teisi. Galbūt ji tikrai bloga, silpnavalė mama. Gal ji niekam tikusi teisininkė. Makrai man pasakojo verkusi savaitėmis.
   Kitus trejus metus Makrai bandė susitaikyti su Margarita, tačiau nesėkmingai. Regis, nė viena nesuvokė, kur glūdi problema. Bent jau iki tol, kol vieną dieną Margarita atėjo į svečius. Makrai teigimu, tas apsilankymas pakeitė visą jos gyvenimą.
   Margarita atėjo pasikalbėti su Makrai. Ji atėjo atsiprašyti, kad taip bjauriai elgėsi. Teigė, turėjusi didžiulių nemalonumų darbe, šeimoje ir pasielgusi neapgalvotai. Makrai tai buvo šiokia tokia paguoda. Po to Margarita kalbėjo toliau. Makrai tvirtinimu, jos ištarti žodžiai skambėję panašiai taip:
   – Žinau, kad esu neteisi nepelnytai užsipuolusi tave. Atsiprašau. Tačiau labiausiai noriu atsiprašyti ne už tai.
   Makrai sutriko. Viena ausimi ji klausėsi savo draugės, kita – Semo, kuris kitame kambaryje erzino šunį. Net ir tokiu svarbiu momentu jai buvo sunku susikaupti. O Margarita kalbėjo toliau:
   – Tai štai – aš tau pavydėjau penkiolika metų. Tu – gražesnė, šaunesnė, pirma ištekėjai, tu turi vaikų, o aš – ne. Atrodo, kad tau viskas pavyksta savaime, ir su tuo, ko gero, niekada neišmokau susitaikyti.
   Makrai pasakojo toliau:
   – Po to Margarita pradėjo verkti. Nežinojau, ką ir besakyti. Buvau įsiutinta, apstulbinta. Kaip tai galėjo nutikti? Ji pavydėjo man visus šiuos metus, o aš ją laikiau savo drauge? Pasijutau išduota – nežinojau, ar apkabinti ją, ar paprašyti išeiti. Kartais draugauti būna taip sunku.
   Po šio prisipažinimo Makrai beveik nieko nepasakė, ir Margarita išėjo namo. Makrai tvirtino neskambinusi savo draugei daug mėnesių, nes jai reikėjo laiko suvokti Margaritos žodžius. Vieną dieną suskambo telefonas. Tai buvo Margarita. Ji isteriškai kūkčiojo ir norėjo pašnekėti su Makrai. Jos ginekologas ką tik jai pasakęs, kad jos sūnus, kurio ji laukėsi septynis mėnesius, negyvas. O juk lig šiol jis buvo visiškai sveikas; deja, paskui jo širdis tiesiog nustojo plakusi. Ką jai daryti? Margarita pro ašaras viską pasakojo savo draugei. Makrai net nenutuokė, kad Margarita laukiasi.
   – Įsimetusi abu vaikus į automobilį, nulėkiau pas ją, žinodama, kad privalau būti kartu. Neturėjau jokio supratimo, kaip elgsiuosi, tačiau žinojau, kad tiesiog ją apkabinsiu ir būsiu šalia, – prisimena Makrai. – Tai buvo itin sunkus metas, tačiau mes abi daug ką supratome apie save, mūsų draugystę ir apie gyvenimą. Pavydas – klastingas jausmas, vos nesugriovęs mūsų draugystės. Man baisiausia buvo tai, kad nė nenutuokiau, jog Margarita stengiasi mane pranokti. Visus tuos metus ji savy brandino tokius jausmus, apie kuriuos net neįtariau. Tiesą sakant, nemanau, kad ji pati suvokė man pavydinti. Džiugu tai, kad mes viską išsiaiškinome. Atsigavusi po paskutinio mūsų susitikimo, supratau, kaip kvaila buvo pykti, o ji suvokė, kiek energijos iššvaistė nešiodama savyje tokius jausmus. Atrodė, kad apie tai išsišnekėjus, viskas išgaravo. Kaip keista, kad toks galingas jausmas, kuris vos neišardė mūsų draugystės, tiesiog ėmė ir pranyko.

Kaip Sindė atsikratė ją apėmusio pavydo

   Sindė išgyveno visiškai kitokį pavydą dėl visiškai kitokių priežasčių. Su Sinde prieš daugelį metų susipažinau viename renginyje. Ji buvo – ir vis dar tebėra – rami, susimąsčiusi būtybė. Ji turėjo šešis vaikus ir gyveno degtukų dėžutės dydžio namelyje. Netrukus po šeštojo vaiko gimimo ji sužinojo, kad vyras jau keletą mėnesių šlaistosi su viena iš jos draugių (irgi mama). Paprašytas pasiaiškinti, jis jai viską prisipažino ir ėmė aiškinti, kad jos nebemyli, jaučiasi užspaustas, nesuprastas ir trokšta daugiau laisvės. Sindė jo nieko neprašė ir nemaldavo. Ji įsiuto. Kaip jis drįsta būti toks savanaudis, kai namie pilna mažų vaikų?
   Po kelis mėnesius trukusių kivirčų, jis išėjo iš namų. Niekur toli nenubėgo – nusipirko namelį vos už kelių kilometrų, kad galėtų „dalyvauti vaikų gyvenime“. Kai per tris mėnesius jie sulaukė vos vieno jo skambučio, Sindė suprato, kad jos įtarimai dėl tikrųjų vyro ketinimų pasitvirtino.
   Išsiskyręs su Sinde, vyras vedė jos draugę. Kadangi dirbo abu, jie sugebėjo nusipirkti ir didesnį namą, tuo tarpu Sindė negalėjo sau leisti persikelti į erdvesnį būstą. Ji uždarbiaudavo valydama kitų moterų namus, tačiau norėjo kuo daugiau laiko praleisti namuose su vaikais, todėl ir toliau liko gyventi savo ankštame namelyje. Bėgo metai. Vieną šeštadienį netikėtai paskambino jis, prašydamas leisti vaikams retsykiais apsilankyti jo namuose. Ji numetė telefono ragelį. Kitą šeštadienį jis vėl paskambino. Jie susiginčijo. Galų gale, nusprendusi, kad vaikams reikalingas tėvas, leido jiems susitikinėti šeštadieniais. Bėgo savaitės, o jis laikydamasis susitarimo, atvykęs pas ją, pasiimdavo po kelis vaikus pasisvečiuoti pas save.
   Sutikau Sindę praėjus keleriems metams nuo šių šeštadieninių apsilankymų pradžios. Jai pasakojant savo istoriją (ji tai darydavo dažnai), negalėjau nesistebėti jos laikysena. Jos balse nebuvo nė lašo kartėlio, atrodė, kad jos įniršis kažkur išgaravęs. Kadangi esu tokia smalsutė, labai parūpo, kaip jai pavyko taip pasikeisti, todėl galų gale to jos ir paklausiau.
   – Turiu pasakyti, kad klausydama tavo pasakojimo, imu prarasti savitvardą. Kaip galima elgtis šitaip niekšiškai ir išnešti sveiką kailį? – paklausiau. – Būčiau tokia įsiutusi, kad net nesvarstyčiau, ar leisti vaikams su juo matytis.
   – Iš pradžių tikrai jaučiausi klaikiai. Pavydėjau – labiausiai, žinoma, jai. Aišku, jis buvo niekam tikęs, tačiau ji atrodė žavingai, turėjo puikų darbą ir buvo tokia nuostabi. Visais požiūriais palyginti su ja jaučiausi paskutinė nevykėlė. Žinau, kad tai neprotinga, bet būtent taip ir jaučiausi. Ištisai verkdavau, o vėlai vakare išėjusi į lauką rėkdavau balsu. Nekenčiau ir jos, ir jo. Atrodė, kad jiems gyvenime viskas einasi savaime, o man reikėjo rūpintis vaikais.
   – Tai kaip atsikratei pavydo? – paklausiau. Man tikrai buvo įdomu. Ji sugebėjo padaryti tai, kas man atrodė neįmanoma. Ji pavydėjo savo buvusio vyro žmonai ir nors jis elgėsi kaip paskutinis niekšas, reikia pripažinti, kad ji jį mylėjo labai ilgą laiką, todėl jos pavydas buvo giliai įsišaknijęs.
   – Štai kaip viskas buvo. Kartą viena mano gera draugė – išties gera draugė – klausydamasi mano nesibaigiančių aimanų, uždavė man nelengvą klausimą: ar aš pasiruošusi atsikratyti savo pavydo? Supykusi ant jos, atrėžiau: „Gal išsikraustei iš proto? Kodėl, po galais, turėčiau pavydėti tai moteriai (savo buvusiojo žmonai)?“ Apie ją galvojau taip šlykščiai, kad nenorėjau sau prisipažinti, kad iš tikrųjų jai pavydžiu. Šis klausimas buvo vienas iš geriausių man gyvenime nutikusių dalykų, nes vos tik suvokiau, kas manyje vyksta, galėjau pradėti rauti šiuos jausmus iš savęs. Nenorėjau laikyti savyje pavydo. Įsiteigiau sau, kad esu pakankamai gera, o jis mane paliko tik todėl, kad buvo niekšas. Nustojau graužtis, kad neturiu jos darbo, jos figūros ar jos namo. Nuostabiausia, kad kai galutinai įsisąmoninau, jog pavydžiu, šis jausmas pamažu dingo. Štai kodėl sugebu būti šalia jo, leisti vaikams su juo matytis ir moku džiaugtis savo gyvenimu. Turiu kur kas daugiau nei ji. Iš tikrųjų, gal net jos ir gailiuosi.
   Ji kalbėjo toliau, manau, pajutusi, kad man įdomu.
   – Suvokiau, kad nenoriu virsti aimanuojančia senute. Supratau, kad iš to nebus nieko gero nei man, nei mano vaikams. Ar toks tėvas – blogas pavyzdys vaikams? Be abejo, bet jis vis tiek yra jų tėvas. Be to, supratau, kad taip bus visada – vaikams reikės bendrauti su savo tėvu.
   Sindės istorijoje nuostabiausia tai, kad ji daugiau išties nebejaučia pykčio. Ji spinduliuoja džiaugsmu ir jaučiasi saugi. Ji kalba pasitikėdama savimi – akivaizdu, kad ji sau pačiai patinka tokia, kokia yra. Pasijutau bepradedanti jai pavydėti, bet laiku susigriebiau. Pavydas neatneša nieko gera, tačiau išsivadavus iš šio jausmo apima neapsakomas lengvumas.
   Konkuravime slypi galinga – griaunanti ir naikinanti – jėga. Tačiau sugebėjus pastebėti norą konkuruoti ir atvirai jį pripažinus, jo atsikratyti labai lengva. Pavydas, ypač mamų tarpusavio santykiuose, – šlykštus jausmas, kurio išvis neturėtų būti. Tačiau kaip ir Margarita, daugiau ar mažiau jį patiriame visos, nes esame moterys, trokštančios gero gyvenimo ir todėl nusprendusios, kad kitoms viskas einasi kaip sviestu patepta, užsimanome to paties, ką turi jos. Tačiau taip negalime elgtis.
   Pagaliau turime nepamiršti, kad visi mūsų poreikiai kyla mūsų viduje arba atsiranda iš Dievo. Tai žinodamos išmoksime būti patenkintos tokios, kokios esame ir džiaugtis tuo, ką turime. Suvokusios, ko esame vertos būdamos mamos ir išmokusios branginti tai, ką turime savo gyvenime, pajusime pilnatvę ir priimsime kitas mamas, kokios jos bebūtų. Galėsime atverti duris draugystei, o į savo širdis įsileisti džiaugsmą.

Penki būdai, kaip išsiugdyti šį įprotį

1. Mokėkite atpažinti pavydo požymius 1. ir neapgaudinėkite savęs

   Pirmas ir svarbiausias dalykas, norint pakeisti bet kokį savo įprotį – suprasti, kad jis egzistuoja. Mums – užsiėmusioms mamoms – tai gali būti sunkiausias viso šio proceso etapas. Pašėlęs gyvenimo tempas įtraukia mus ir dažnai elgiamės neapgalvotai. Kad galėtume pastebėti savyje bundantį norą konkuruoti, svarbu mokėti pažinti pirmuosius požymius. Privalome atkreipti dėmesį į savo mintis ir jausmus, kai bendraujame su kitomis mamomis – ypač tomis, kurias matome pirmą kartą.
   Prisiminkite visus tuos kartus, kai pirmą sykį sutikdavote kitą mamą. Kaip jau minėjome pirmiau, mintyse ją įvertinate ir pasidarote išvadas. Tai natūrali reakcija pirmą kartą sutikus žmogų, nes stengiamės jį geriau pažinti. Sužinojusios apie ją daugiau, mintyse ne tik susidėliojame jos gyvenimo paveikslą, bet ir jį sulyginame su savo gyvenimu. Tai irgi natūrali žmogiška reakcija. Dvi greta matomas gyvenimo linijas pradedame lyginti, o po to kažkurią jos gyvenimo dalį išaukštiname. Tą patį darome ir su savo gyvenimu – pripažįstame, kad kai kuriose srityse mūsų gyvenimas pavykęs labiau. Tačiau ir čia dar nieko baisaus nenutinka, kadangi iš tikrųjų jos gyvenimas gali būti geresnis vienur, o mūsų – kitur. Sakykime kad ji gražesnė, turi labiau išpuoselėtus namus ar jos vaikai neatsikalbinėja, bet juk mes turime geresnius uošvius ir supratingesnį vyrą. Natūralu, kad skirtumai egzistuoja. Blogai ne tai, kad lyginame, o kad užsimanome to, ką turi ji. Vos tik širdyje pirmą kartą pajuntame šį troškimą, kuris tarsi mums kužda, kad gyventume daug geriau turėdamos jos darbą, pinigus, figūrą ar dar ką nors, tai ženklas, kad žengėme į pavojingą teritoriją. Mus pamažu užvaldo destruktyvi rungtyniavimo būsena, ir šie jausmai tik stiprės tol, kol jų nepažabosime.
   Todėl pagalvokite apie jūsų galvoje knibždančias mintis, iš kurių atsiranda troškimas turėti tai, ką turi ji. Ar norite turėti jos figūrą? Kad kaip ir ji galėtumėte valgyti viską, ko norisi ir niekada nepriaugti nė kilogramo? Ar kažko svarbesnio? Gal norite, kad jūsų vaikai elgtųsi kaip josios – taip pat gerai mokytųsi, patektų į Gebenės lygai (Ivy League) [8 - Elitinių JAV aukštųjų mokyklų tinklas.] priklausantį universitetą ar įstotų į teisės mokyklą? Mumyse tokių norų sąrašas yra begalinis, nes esame mamos. Norime geresnio gyvenimo ir sau, ir savo vaikams. Kovojame dviejuose frontuose, nes turime pasirūpinti tiek savo, tiek jų gyvenimu.
   Kartais pavydo jausmai užgimsta dar nepradėjus bendrauti. Jaučiamės nesmagiai būdamos šalia mamos, turinčios, ko mums norisi. Pavydas gali būti visai nepiktybinis ir pasireikšti švelniu susierzinimu. Pastebėjau, kad mane ima nervinti mama (net jei ji tikrai miela), kuriai pavydžiu. Visai neseniai susigriebiau kritikuojanti savo draugę, kuri yra puiki mama dėl to, kad jos dukra teka už nuostabaus vyro, o aš negaliu atsikratyti rūpesčio dėl savo dukters ateities. Norėjau, kad mano dukra irgi turėtų tą patį, ką gaus jos dukra, todėl ėmiau piktintis savo drauge. Tačiau absurdiškiausia tokioje mano mąstysenoje yra tai, kad aš net nepažinojau jos dukters sužadėtinio! Juk jis galėjo būti net pats velnias. Pasakyta, žinoma, per stipriai, tačiau keisčiausia, kad manęs neapleido mintis, kad jos dukra bus laimingesnė už manąją, nors mano duktė ir dabar yra labai laiminga ir puikiai sugeba pati apsispręsti, koks vyras jai tinka. Mano pavydas kilo iš įsitikinimo, kad draugės duktė turėjo tą, ko, mano manymu, reikėjo mano dukrai. O atsiradęs pavydas taip iškreipia visą suvokimą, kad pradėjau pykti ant savo draugės (kuri man nebuvo padariusi nieko blogo), nes ji buvo jos mama. Ar galima elgtis dar kvailiau?
   Pradėjus pavydėti mus apima susierzinimas, pyktis ir nusivylimas, taip pat trokštame apkalbėti, įgelti iš pasalų arba kritikuoti. Sunkiausia, kad visų šių jausmų nesiejame su pavydu. Štai kodėl turime būti budrios. Suvokusios, kad visus šiuos jausmus sukelia pavydas, suprasime, kad jau konkuruojame su kita mama. Tik įžvelgusios šios problemos priežastis, galėsime ją išspręsti.

2. Iš pat pradžių užkirskite kelią konkuravimui

   Vos tik savyje pastebime pirmąsias konkurencijos apraiškas, privalome nedelsdamos imtis veiksmų. Tai prilyginčiau karui, nes konkurencija su kitomis mamomis mus neišvengiamai veda į pralaimėjimą. Pavydėdamos save sekiname labiau nei bet ką kita, nes nepaliaujamai kankinamės. Vos tik pajuntame, kad negalime susilaikyti nekritikavusios, neapkalbinėjusios ar nepykusios ant kito žmogaus, turime sau tvirtai pasižadėti nekonkuruoti. Tą sau turime pasakyti garsiai arba bent jau aiškiai įsisąmoninti mintyse. Turime sau nenuolaidžiauti ir sąmoningai vengti konkuruoti. Turime pačios įtikinti save atsikratyti pavydo ir troškimo turėti tai, ką turi kita. Reikia labai aiškiai apsispręsti, ko išties norime. Aš tą padariau po savo draugės dukters vestuvių. Man buvo gėda prisipažinti, kad pavydėjau jai ištekant (taip, buvo gėda net prieš save pačią), tačiau tai padariusi galėjau iki galo suvokti savo jausmus. Tai, ką jaučiau, buvo taip kvaila. Pavydėti – absurdiška, tačiau svarbiausia, kad su savo jausmais turime gyventi visą laiką iki pat tol, kol sugebame šią problemą išspręsti. Galime prisipažinti pavydėjusios, įvardyti, ko pavydime, o tuomet privalome save įtikinti, kad mums to dalyko nereikia. Man nereikėjo, kad mano dukra turėtų puikų vyrą (tokį kaip mano draugės dukra – bent jau taip aš galvojau), nes gyvenau visavertį gyvenimą – kaip ir mano dukra. Tad šį išsilaisvinimo procesą sudaro keli etapai: pirmiausia turime sau prisipažinti, ką jaučiame, aiškiai apsispręsti, dėl ko pavydime, o po to privalome sau griežtai pasakyti, kad mums to dalyko nereikia. Šis paskutinis žingsnis – labai svarbus. Jei mes tik suprasime pavydinčios ir žinosime, ko pavydime, bet pamiršime sau aiškiai pasakyti, kad mums to daikto nereikia, pavydas mus grauš ir toliau.
   Daugeliui mamų puikiai pavyksta atsikratyti pavydo vadovaujantis šiais patarimais, tačiau kartais taip intensyviai konkuruojame su kitomis mamomis dėl svarbių dalykų, kad vienoms šios problemos gali nepavykti išspręsti. Mums prireiks geros draugės pagalbos – būtina turėti nešališką žmogų, kuris mus pakankamai brangina ir kuris mūsų nepasmerks, net ir pamatęs, kaip kvailai elgiamės. Štai, ką daro geros draugės – mūsų minčių ir jausmų išklauso mūsų nesmerkdamos.
   Mūsų draugės mums reikalingos tuomet, kai pavydas jau giliai išsikerojęs mumyse, pavyzdžiui, jei nuolat pykstame ant kitų moterų, dažnai teisinamės dėl savo ar savo vaikų poelgių, savo darbo ar kitokios mūsų atliekamos veiklos. Pavydėdamos kitoms mamoms dėl jų tariamai tobulo ir sutvarkyto gyvenimo, jaučiame, kad norime būti greta jų, bet tuo pačiu ir jų nekenčiame. Norime suprasti, kaip joms tai pavyksta, tačiau jausdamos, kad negalime daryti to, ką daro jos ar turėti, ką turi jos, tampame dar piktesnės. Kartais pavydas mus užvaldo taip smarkiai, kad pakenkia mūsų santykiams ir su kitomis mamomis. Būdamos kartu nuolat jaučiamės prastesnės ir negalime atsikratyti kaltės jausmo, todėl apskritai imame griauti visus draugiškus santykius. Štai tuomet tikrai prireiks geros draugės, kuri padėtų išsivaduoti nuo mus apėmusio noro rungtyniauti. Šis jausmas klastingas ir gali daug ką sugriauti.
   Kuo gali pagelbėti draugė? Keliais būdais. Pirma, ji gali įžvelgti jus apėmusį pavydą ir norą konkuruoti, kai jūs šių jausmų dar nesuvokiate ir jei ji tikrai gera draugė, apie tai atsargiai užsimins jums. Ji pasiteiraus, kam pavydite ir už ką stengiatės būti geresnė. O jeigu jau suvokiate, kad jus kankina pavydas, galite prašyti jos pagalbos, kad atsikratytumėte šio jausmo. Vos tiktai išsiaiškinate, ko iš kitos mamos turimų dalykų trokštate (net jei tai ir smulkmena, tačiau jums nepavyksta jos išmesti iš galvos), turite jai tai pasakyti. Tai neįtikėtinai lengvai išvaduoja mus nuo pavydo. Garsiai išsakydamos savo troškimus draugei, juos sukonkretiname – kartais visa tai gali atrodyti pakankamai juokingai. Kartą mano sesuo man prisipažino pavydinti kitai moteriai plaukų. Nors tai ir skamba absurdiškai, tačiau savo pačios plaukų ji jau kurį laiką negalėjo pakęsti, o prie savo pažįstamos mamos, turinčios nuostabius plaukus, ištisai kabinėdavosi ir ją kritikuodavo. Mano sesuo suvokė, kad šios moters buvimas šalia ją erzina, tačiau jos priešiškumas niekur nedingo tol, kol vieną dieną ji man prisipažino, kad, jos manymu, ji pavydinti šios moters plaukų. Vos jai tai pasakius, mes pratrūkome juoktis, ir žinote, kas nutiko po to? Ji pradėjo artimiau bendrauti su gražiuosius plaukus turinčia mama ir apsiprato su savo plaukais. Pakako tik garsiai įvardyti problemą.
   Atvirai išsakyti savo mintis ir jausmus gerai draugei apie visus – net pačius nereikšmingiausius – dalykus, kurių pradedame pavydėti – geriausias man žinomas būdas iš pat pradžių užkirsti kelią konkuravimui.

3. Dažnai girkite kitus žmones

   Ta pati mano keistoji sesuo prieš daugelį metų patarė man, kaip pasiekti, kad vyras elgtųsi taip, kaip norisi man. Ji patarė jį girti (manau, kad tokia taktika tinka beveik bet kuriam vyrui). Jos patarimą gerai įsidėmėjau. Girdami žmogų, ji paskatiname. O paskatintas nori būti kiekvienas.
   Kai stengiamės nustoti konkuruoti su kitomis mamomis, ta pati taisyklė padeda siekti visiškai kitokio tikslo. Žinome, kaip nesinori, kad mamos, kurioms pavydime, ką nors dėl mūsų darytų, tačiau suprantame, jog privalome pakeisti požiūrį į jas, kad mūsų pavydas išgaruotų. Vienas iš geriausių man žinomų būdų atsikratyti pavydo – teigiamai atsiliepti apie moterį, turinčią mūsų norimą dalyką. Galima sakyti, kad tai – nelyginti melstis už savo priešus, ir tai nėra lengva. Kuo daugiau stengiamės pranokti kitą mamą, tuo labiau savo pasąmonėje imame jos nemėgti, tuo sunkiau susilaikyti jos nekritikavus, o ką jau kalbėti apie teigiamų dalykų sakymą. Bet kaip tik tai ir reikia daryti, o po kurio laiko pajusime, kad tai ne taip ir sunku. Girti žmogų, kuriam jaučiate ne pačius geriausius jausmus – ypač jei tai sakote nuoširdžiai ir tiesiogiai jam – padeda išgydyti visas sielos žaizdas. Net sunku tuo patikėti.
   Prieš daugelį metų ligoninėje teko dirbti su viena puikia, bet labai pikta bendradarbe, kuri ir pati buvo mama. Ji buvo dalykiška, tvirta moteris, ir, regis, norėjo, kad visi ligoninėje tai suprastų. Visi žinojo, kad ji gali pažeminti žmogų tiek pacientų, tiek bendradarbių akyse. Daugelis tų, kuriems teko su ja daugiau dirbti, buvo ne pačios geriausios nuomonės apie ją. Jie ją užgauliodavo jai negirdint, gailėdavosi jos vaiko, kad jam teko tokia mama ir kritikavo jos darbą. Daug kartų jos pykčio objektu buvau tapusi ir aš pati. Tenka pripažinti, kad daugelis apie ją sakomų dalykų buvo tiesa. Nenorėjau prisijungti prie liežuvaujančiųjų, todėl nusprendžiau, kad turėdama progą specialiai sakysiu jai vien teigiamus dalykus. Nedrįsčiau tvirtinti, kad aš jai pavydėjau, todėl mano motyvas ją girti buvo kiek kitoks. Tačiau rezultatas buvo toks pat teigiamas kaip ir tuo atveju, jei būčiau jai pavydėjusi.
   Vieną naktį smarkiai pablogėjo mūsų abiejų prižiūrimos ligonės būklė. Šiai mergaitei ji buvo nusprendusi skirti lūžusios kojos tempimo procedūras. Vidurnaktį buvau skubiai iškviesta į ligoninę, nes ligonei staiga prasidėjo konvulsijos. Paskambinusi šiai kolegei pasakiau, kad teks atjungti tempimo aparatą ir atlikti smegenų magnetinio rezonanso tyrimą, nes turėjau įtarimų, kad gali būti prasidėjęs kraujavimas. Mano kolegė įsiutusi ėmė šaukti ant manęs, kad aš nežinanti, ką daranti, ir kad atjungus vaiką nuo aparato, grės teisminiai ieškiniai, nes koja gali niekada gerai nesugyti. „Nieko sau, – pagalvojau, – man labiau rūpi vaiko galva, o ne koja“. Todėl ėmiau ir pasakiau šiai gydytojai, kad liepsiu atjungti tempimo aparatą ir atlikti magnetinį rezonansą. Pamiršusi miegą, gydytoja atvyko į ligoninę ir toliau plūdo mane. Ramiai stovėjau ir klausiausi jos, nenorėdama leistis į tolesnes rietenas – juk padariau tai, ko, mano manymu, reikėjo vaikui.
   Maždaug po metų labai blogai pasijuto vienas iš šios gydytojos pacientų. Ji nežinojo, kas atsitiko ir norėjo pasikonsultuoti su kitu pediatru. Kadangi su daugeliu kolegų buvo susipykusi, nežinodama į ką kreiptis ji pasirinko mane: paskambinusi man, labai nuolankiai paprašė jai padėti. Turiu pripažinti, kad pagailo jos, nors kartu pajutau ir piktdžiugišką džiaugsmą. Sutikau jai padėti ir bendromis jėgomis jos pacientą išgydėme (net nepamenu, kuo jis sirgo). Po kelių dienų atėjusi pas mane, ji padėkojo. O svarbiausia ji norėjo man padėkoti už tai, kad maloniai su ja elgiausi (ji niekada taip ir nesužinojo, kad aš ne tiek elgiausi maloniai, kiek jos bijojau, bet to jai ir nereikėjo žinoti). Nuo to karto pradėjome sutarti, o dar po metų ji man prisipažino giliai viduje abejojanti, ar ji – gera gydytoja ir gera mama. Ji niekada nemanė gerai daranti kurį nors vieną iš šių darbų, vis bandydama išsiaiškinti, kaip kitos dirbančios mamos sugeba visur suspėti. Jausdamasi nesaugiai, pradėjo pykti ir konkuruoti su savo kolegėmis (ypač tomis, kurios irgi turėjo vaikų), kad pati pasijustų geriau. Apie tai anksčiau ji nebuvo užsiminusi niekam.
   Ar šiai moteriai padėjo tai, kad pasistengiau su ja elgtis gražiai? Nežinau, bet aišku viena – tai padėjo mums abiem susidraugauti. Ilgainiui ji ėmė mažiau man pavydėti, o aš atsikračiau negatyvių jausmų, kuriuos jai jaučiau mūsų pažinties pradžioje. Maloniai kalbėdamos, girdamos kitas mamas ir skatindamos viena kitą kiek įmanoma dažniau, pradedame keistis. Dingsta pavydas, gerėja santykiai.

4. Jauskite pilnatvę, ne tuštumą

   Malonu būti šalia laimingų žmonių. Kurį laiką – dieną ar savaitę – pasiklausę jų suprastumėte, kad laimingi žmonės skundžiasi retai. Kodėl? Todėl, kad jiems gyvenime labiau rūpi geri, o ne blogi dalykai. Vienoms mamoms pakeisti savo požiūrį lengviau, kitoms – sunkiau, priklausomai nuo mūsų asmenybės tipo, gyvenimo aplinkybių ar sveikatos būklės, tačiau kiekviena iš mūsų į gyvenimą gali žvelgti pozityviau, tik reikia stengtis.
   Konkuruojančios mamos turi daug bendrų bruožų, o vienas iš akivaizdžiausių – jos visos mato, ko neturi, ir pamiršta, kiek daug visko turi. O tiek daug dalykų, kuriuos apimtos noro rungtyniauti, norime turėti, yra beprasmiai, o gal ir apskritai absurdiški. Esu mačiusi, kaip nuostabius vaikus ir gerus vyrus turinčios mamos skundžiasi per mažais namais, savo figūromis ar neturinčios kuo apsirengti.
   Tik nuo mūsų priklauso, su kokiomis mintimis pradėsime naują dieną. Nesunku suprasti, kad kuo daugiau laiko praleidžiame svarstydami, ko neturime, tuo mažiau laiko lieka įvertinti tai, ką turime. Todėl kai kitą kartą vėl pradėsite aimanuoti dėl smulkmenos, o gal ir dėl svarbesnių dalykų, kaip antai, ligų ar darbo, pabandykite pradėti galvoti apie tai, ką turite. Užsirašykite, kokiais iš turimų dalykų esate patenkinta. Pasižiūrėkite į savo surašytus punktus – darydamos tai reguliariai, pakeisite savo galvoseną. Noras konkuruoti su kitomis mamomis palaipsniui dings, o teigiamos mintys aplankys dažniau ir pamažu taps neatsiejama jūsų dalimi.
   Daugeliui moterų sunku prisiversti užsiimti tokiais pratimais, nes joms atrodo, kad jie pernelyg paprasti, kad būtų veiksmingi, arba būdamos apniktos sunkių neigiamų minčių jos nesupranta, kam, po galais, reikėtų imtis tokių vaikiškų dalykų, kai nėra tam nusiteikusios. O tą daryti reikėtų dėl to, kad sąmoningai galvodamos apie turimus dalykus (nesvarbu, ką manome apie savo gyvenimą), galime pasijusti geriau. Iš pradžių nepasijusime nei dėkingesnės, nei labiau patenkintos, tačiau man dar neteko sutikti mamos, kuri darydama šiuos pratimus nebūtų pradėjusi pozityviau žvelgti į gyvenimą. Todėl, nepriklausomai nuo savo požiūrio, galvokite apie tai, ką turite, o ne apie tai, ko neturite. Kartokite šį pratimą tris ar keturias savaites ir pamatysite, kaip pradės keistis jūsų nuotaika.

5. Prisiverskite elgtis maloniai

   Visada smagu daryti gera kitiems, o malonus elgesys su mama, kurią bandome pranokti, padeda sustiprinti mūsų santykius ir malšina norą konkuruoti. Kartais mums būna sunku rasti gerų žodžių mamai, kuriai pavydime. Mes galime būti taip giliai įklimpusios savo neigiamose emocijose ir kitame žmoguje matyti vien trūkumus, kad viskas, ką pasakome, būna negatyvu. Štai kodėl reikia pasinaudoti galimybe elgtis kitaip. Galime pasistengti dėl jų darydamos gera. Kartais tai padeda atsiskleisti jų meilei, pagerėja mūsų gyvenimas ir tarpusavio santykiai su kitokiais žmonėmis – kartais pavyksta pasiekti daug geresnių rezultatų negu pagyromis. Sakyti gražius žodžius lengviau negu daryti gerus darbus ir tai gali būti nė kiek ne mažiau nuoširdu.
   Lengva maloniai elgtis su mylimais žmonėmis – mus tai džiugina, nes kuo laimingesni jie, tuo laimingesnės ir mes. Padėdamos geroms draugėms ir artimiems žmonėms, sykiu rūpinamės ir savimi, nes mūsų joms parodytas gerumas atsiperka su kaupu. Mes tai pajuntame tiesiogiai arba tuomet, kai kitos mums atsimoka tuo pačiu. Tačiau tikrasis išbandymas mūsų laukia tuomet, kai stengiamės pagelbėti toms, kurių nemėgstame. O dažniausiai nemėgstame mamų, kurioms pavydime. Taigi, greičiausiai šio jausmo atsikratysime – išrausime jį su visomis šaknimis – kitai mamai padariusios ką nors malonaus.
   Jei jūsų pažįstamai mamai ką tik gimė trečias vaikas, o jums niekaip nesiseka susilaukti kūdikio, paruoškite patiekalą ir nuneškite jai. Jei pažįstate mamą, kuri, jūsų nuomone, turi fantastišką darbą, kurio jūs niekada negausite, pasisiūlykite nusivesti jos vaiką į parką, kai jai reikia dirbti. O galbūt yra tokia mama, kurios vaikai yra geriausi jūsų sūnaus mokyklos teniso komandos žaidėjai, o jūsų sūnui nelabai sekasi sportuoti, nes jis, tiesą sakant, tiesiog yra nevėkšla. Nusiųskite jai raštelį, parašiusi, kaip žavitės jos vaikais.
   Tai nelengva. Esu tai dariusi pati ir žinau, kad tai padeda, tik reikia viską gerai apgalvoti ir nepasiduoti pagundai elgtis impulsyviai. Ir tai vienintelis būdas laiku iššokti iš šio įsibėgėjančio konkurencijos traukinio. Kartais būna sunku ir jaučiamės šlykščiai, tačiau, kaip jau sakiau pirmiau, einame į karą. Rizikuojame savimi – savo sveiku protu, savo laime ir džiaugsmu. Jei norime išsaugoti šiuos dalykus, privalome pripažinti, kad gyventi nelengva ir kad pasidavusios savo norams, galime nueiti šunkeliais: likusios šiame beprotišku greičiu lekiančiame traukinyje, stengsimės pačiupti tai, ko, mūsų manymu, mums reikia. Norėdamos pasijusti laimingesnės bandysime pasiimti dalį jos – kitos mamos – gyvenimo. Dėsime visas pastangas išsiaiškinti, kaip ji pasiekė mūsų trokštamą dalyką, tikėdamosi, kad ir mums pavyks gauti tą patį. Pasirinkusios tokį kelią, būsime sugniuždytos – tai aš jums galiu garantuoti. Dalelė jūsų vis dar yra tame traukinyje ir siekia tapti geresnė, atrodyti gražiau, daugiau pasiekti. Todėl šokite lauk. Dabar pat. Rinkitės sunkesnį kelią ir pamirškite, kas buvo lig šiol. Eikite prieš savo prigimtį ir atsispirkite pagundai rungtyniauti su kitomis mamomis. Kilkite vis aukščiau – kas dieną, kas savaitę. Darydamos tai, išmoksite susitaikyti su savimi, suprasdamos, kad viskas – absoliučiai viskas, ką turite ir ko jums reikia, yra jumyse, o ne aplink jus.

Penktas įprotis
Keiskite požiūrį į pinigus

   Rankinėje visuomet nešiojuosi penkių skirtingų atspalvių lūpdažius – blizgios vyšninės, perlamutrinės rausvos, tamsios slyvų, rausvai purpurinės ir mano mėgstamos – rusvai raudonos spalvų. Keista, kad pasidažiusi lūpas bet kuriuo iš jų, nepastebiu jokio skirtumo. Tai kam visą laiką nešiojuosi visus penkis? Nes man patinka juos turėti, tuomet jaučiuosi tikra dama.
   Penkių spalvų lūpdažius ir toliau nešiosiuosi rankinėje, nes jie ne tik pagerina nuotaiką, bet ir atrodo prabangiai ir mielai, be to, leidžia pasimėgauti gyvenimu. Piniginėje turėdama atliekamų pinigų, nusiperku dar vieną rausvos spalvos lūpdažį. Kitos mamos negaili pinigų batams, o aš investuoju į veidą paryškinančias spalvas.
   Tačiau gal penki rausvi lūpdažiai rankinėje byloja apie kai ką daugiau? Pirmiausia, turėdama juos su savimi savotiškai įgyju pasitikėjimo ir man tai patinka. Žinau, kad bet kurią akimirką galiu pasigražinti. Be to, lūpdažiai man primena, kad turiu pinigų, už kuriuos galiu ką nors nusipirkti. Galiu pasirūpinti savimi. Dar svarbiau, kad blizgių dažų tūbelės neleidžia pamiršti darbo, kurį dirbu, kad galėčiau jas nusipirkti, o man mano darbas patinka. Mėgstu bendrauti su ligoniais, rašyti, patarti mamoms, na ir, be abejo, užsidirbti pinigų. Šiame darbe galiu realizuoti ir savo asmeninius, ir profesinius poreikius ir dar už tai gauti užmokestį. Todėl banke turiu santaupų ir jaučiuosi savo gyvenimo šeimininke. Man, kaip ir daugeliui mamų, tai patinka, nes mes mėgstame būti atsakingos, priimti sprendimus ir nesijausti priklausomos nuo kitų, norėdamos ko nors imtis. Taigi, lūpdažis man svarbus įvairiomis prasmėmis.
   Tačiau ką jis pasako apie mano arba visų mūsų požiūrį į pinigus, jei, nusipirkusios lūpdažį, tiesiogine prasme nusiperkame ir džiaugsmą? Noriu užduoti vieną sudėtingą klausimą: jei pinigai suteikia mums valdžios ir savarankiškumo pojūtį ir galbūt net sustiprina pasitikėjimą savimi, ar neturėtų visos turtingos mamos būti kaip tik tokios? Jei šiuos dalykus suteiktų pinigai, nedvejodama atsakyčiau „taip“. Bet juk visos mes pažįstame už save turtingesnių mamų, kurios nebūtinai yra laimingos. Akivaizdu, kad pinigai gali kur kas mažiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
   Apie pinigus sunkiausia kalbėti dėl to, kad visos esame nuo jų priklausomos. Be to, ši priklausomybė yra pakankamai didelė. Jei nekreipsime dėmesio į savo elgesį su pinigais, jie gali mus pavergti ir sužlugdyti, jei leisimės užvaldomos pinigų, galime atsidurti ties pamišimo riba. Kad taip nutiktų, nebūtina turėti gausybės pinigų. Jei tik pradėsite garbinti pinigus, labai greitai prarasite padėties kontrolę ir atsidursite skurde. Tačiau jei sugebėsime rasti aukso viduriuką, gyvenimas taps kur kas prasmingesnis. Šiame skyriuje paaiškinsiu, kaip tą padaryti, ir patarsiu, kokiais trimis būdais išsiugdyti šį įprotį: atgniaužkite delną ir čiupkite kito žmogaus ranką, kuri suteiks jums tikrą saugumą, paklauskite savęs, ar verta atverti piniginę kaskart, kai užsimanote, ir tikro nusiraminimo ieškokite sau artimoje aplinkoje.

Pinigai, mamos ir mūsų savivertė

   Vaikų auklėjimo ekspertai mėgsta kaltinti mamas (ir tėčius), kad vaikams duodame pernelyg daug. Berniukai turi per daug vaizdo žaidimų ir elektroninių aparatų, mergaitės – pernelyg daug drabužių. Šiuolaikiniams paaugliams ir universiteto studentams keliauti po pasaulį – taip pat įprasta kaip anuomet mums nuvykti į Floridą per pavasario atostogas. Mamos piktinasi kitomis mamomis, kurios savo vaikus gadina dovanodamos jiems mobiliuosius telefonus, automobilius, kartais ir keliones į egzotines šalis. Juokingiausia, kad didžiausios kritikės elgiasi lygiai taip pat, kaip ir visi kiti. Visiškai sutinku, kad daugelis Amerikos vaikų išlepinti, ir man visiškai aišku, kodėl. Ir aš darydavau tą patį: kai kalbama apie daiktų pirkimą vaikams, visoms mums kyla galvosūkis, kiek galima išleisti ir kada tuos daiktus vaikas turėtų gauti. Pirkti vaikams ne taip jau paprasta. Perkame todėl, kad mylime savo vaikus ir norime juos pradžiuginti. Duodame jiems viską, nes mamos tai puikiai moka daryti. Nesustojame pirkusios tol, kol pačios pradedame blogai jaustis, o tada nuperkame dar ką nors. Tuomet dėl tokio, regis, natūralaus elgesio mus pradeda kaltinti auklėjimo specialistai.
   Būdamos mamos dažnai apsigauname, galvodamos, kad duodamos vaikams elgiamės teisingai ir natūraliai, ir, pamiršusios, jog mūsų vaikai turi gauti tai, kas jiems tikrai reikalinga (mūsų laiką, dėmesį ir meilę), švaistome savo energiją pirkdamos jiems įvairius daiktus. Taip elgiamės, nes manome, kad sėkmingam jų gyvenimui daiktai kur kas svarbesni už mus. Negalima sakyti, kad siekiame klaidingų tikslų, tiesiog šitai darome ne tais būdais – kaip ir visos mūsų draugės. Šventai tikime, kad savo vaikams galėdamos duoti gražesnius namus, rasti geresnes mokyklas, drabužius, mokytojus, pianino pamokas ar kitus dalykus tapsime geresnėmis mamomis. Taip mąstome nesąmoningai – šis įsitikinimas gimsta mūsų pasąmonėje ir lemia daugelį mūsų auklėjimo įpročių.
   Ar lankydamasi išpuoselėtuose draugės namuose esate mačiusi koridoriuje dailiai išrikiuotus batus, krūvelę rankšluosčių, sulankstytų taip, kad kyšotų tik jų suapvalintas kampelis, vaikus, kurie ramiai žaidžia apatiniame namo aukšte? Tokiomis akimirkomis pasijuntate visiškai nevykusi mama. Tuoj pat pasigirsta ir taip gerai pažįstamas vidinis balsas, kuždantis: „Jei tik aš turėčiau tiek pinigų, mano namas atrodytų ne blogiau, o mano vaikai būtų tokie pat laimingi.“ Aišku, taip galvoti absurdiška. Ir pati tai suprantate, tačiau tokių minčių vis tiek niekaip nepavyksta atsikratyti, nes norisi tikėti, kad, turėdama tokius puikius namus, būtumėte laimingesnė.
   Šis vidinis balsas nenutyla ir toliau, kol jus įtikina, kad kita mama – geresnė, nes turi daugiau pinigų. Ji gali savo vaikams nupirkti viską, ko reikia jų laimei. Kokie vaikai nežaistų tyliai ir ramiai gyvendami tokiame nuostabiame name? Pasąmonės balsas ir toliau mums saldžiai suokia, kad geresnėmis mamomis taptume, jei tik turėtume truputį daugiau pinigų ir savo vaikams galėtume nupirkti įvairių gražesnių daiktų. Taip, galėdamos savo vaikams nupirkti daugiau, jaučiamės geresnėmis mamomis.
   Įsivaizduokime kukliai gyvenančią ir sunkiai dirbančią mamą – mes visos save laikome tokiomis. Ji bando sudurti galą su galu ir taupo, kad galėtų sumokėti už privačius savo vaiko mokslus, čiuožimo ir pianino pamokas. Ji iš paskutiniųjų stengiasi būti paaukštinta ir daugiau uždirbti, kad galėtų leisti dukrą į bet kurį jos pasirinktą Gebenės lygos universitetą (po to, kai jau bus sumokėjusi už korepetitorių pamokas, privačią vidurinę mokyklą, futbolo komandos turnyrus išvykose, parengiamuosius stojančiųjų į universitetą kursus). Mes laikome ją idealia mama – pasiaukojamai ir sunkiai dirbančia, kad turėtų pakankamai lėšų padėti savo dukrai atsistoti ant kojų ir sudarytų jai visas galimybes gyvenime pasiekti kuo daugiau. Žinoma, tai labai kilnus tikslas. Bet gal tai ne viskas? Gal visus išvardytus dalykus ji daro dar ir tam, kad pasijustų geresnė mama? Be jokios abejonės. Jei ši prielaida teisinga, tada jos kaip mamos vertė tiesiogiai priklauso nuo turimų pinigų kiekio. Nelengva susitaikyti su tokia nemalonia tiesa – daugelis iš mūsų, mamų, stengiamės uždirbti daugiau pinigų ne todėl, kad mums puikiai sekasi dirbti mėgstamą darbą, o tik todėl, kad manome, jog kuo daugiau uždirbsime, tuo laimingesni bus mūsų vaikai, o mes būsime geresnės mamos.
   Daugelis tėvų įsivaizduoja, kad, norint tobulai auklėti savo vaikus, būtina jiems suteikti viską – galimybes, batus, privačias mokyklas, čiuožimo pamokas ir t. t. Kadangi kiekviena iš mūsų siekia būti kuo geresnė mama, mes irgi pradedame elgtis taip pat kaip ir kitos. Deja, mes skaudžiai klystame. Vaikai labai retai žavisi savo mamomis dėl to, kad jos aprūpina juos visokiais materialiniais dalykais. Kai suaugusių vaikų paprašau papasakoti apie savo mamas, jie giria jas už švelnumą, meilę ir mokėjimą rūpintis (taip, jie netgi pasakoja apie savo mėgstamus patiekalus, kuriuos mamos jiems ruošia). Maži vaikai kalba apie savo mamų nuotaikas, pasakodami, kaip linksma su jomis žaisti arba kad jos būna nervingos. Kalbėdami apie savo mamas jie nesigiria savo batais, mokyklomis arba sporto būreliais. Jie pasakoja apie savo mamas, o ne apie iš jų gautus daiktus.
   Ar mamos geros, vaikai sprendžia pagal jų charakterį, o ne pagal suteiktą išsilavinimą, drabužius ar nusamdytus korepetitorius. Tai kodėl gi mes taip beatodairiškai siekiame duoti savo vaikams tiek daug ir esame pasiruošusios už tai brangiai mokėti? Mano nuomone, taip elgiamės dėl to, kad pasijustume geresnėmis mamomis ir sustiprintume savivertės pojūtį. Ištisai lyginamės su savo draugėmis ir stebime, kaip jos augina vaikus – pripažinkime, juk tikrai nenorime savo vaikams duoti mažiau už kitas. Nepamirškime, kiek daug lemia aplinkinių požiūris auginant vaikus.
   Be to, yra ir dar kai kas. Vaikams daiktus perkame pasidavusios emocijoms ir tai labai primena vaikų maitinimą – jei mūsų mažyliai noriai valgo, įgyjame pasitikėjimo savimi (mano patirtis rodo, kad nervingiausios būna tos mamos, kurių mažyliai nepriauga svorio arba kurių vaikai paauglystėje turi valgymo sutrikimų). Pirmiausia galvojame, kad visa tai darome savo vaikų labui, norėdamos juos pradžiuginti ir leisti bent tą akimirką pasijusti laimingiems. Antra, kai esame blogai nusiteikusios, pirkdamos daiktus brangiems žmonėms kurį laiką jaučiamės geriau (iki tol, kol gauname kortelės išlaidų išklotinę). Perkant ir duodant nuotaikos gali kisti be galo greitai…

Kodėl leidžiame pinigus?

   Prisipažinkime: nelengva teisingai ir aiškiai suvokti tikrąją savo – mamos – vertę. Dažniausiai norėdamos pasijusti svarbesnės, darome visiškai ne tuos dalykus ir nors mūsų sveikas protas mums kužda, kad elgiamės neteisingai, įtikiname save, jog mūsų vaikai bus laimingesni gavę daugiau visokių daiktų. Toks sprendimas pagrįstas emocijomis, o ne racionaliais argumentais. Todėl turime sugrįžti į realybę ir paklausyti, ką mūsų vaikai kalba apie mus – jiems iš tikrųjų norisi ir reikia būtent to, ką mes sugebame daryti geriausiai – kalbėtis, juos paskatinti ir būti kartu. Gera žinoti, kad sugebėjusios atsispirti didžiulei pagundai įrodyti savo vertę vaikams per naujus daiktus, išmoksime vadovautis sveika nuovoka ir atversime savo širdis džiaugsmui.
   Įdomu, kad daugelis mamų kategoriškai tvirtintų perkančios tikrai ne tam, kad sustiprintų savo arba net ir savo vaikų pasitikėjimą savimi. Ne, mes teigtume perkančios dėl to, kad mūsų vaikams tų pirkinių tikrai reikia. Tačiau iš tikrųjų pirkdamos siekiame (dirbtinai) sustiprinti savo pačių savivertę. Bijome nustoti taip elgtis, nes baisu, kaip tuomet pasijusime. Dažnai tvirtiname nenorinčios nustoti pirkti, kad neįskaudintume savo vaikų. Tikriausiai tai tiesa, tačiau pasakyta ne viskas. Iš tiesų daugeliui vaikų daug labiau patiktų, jei galėtume skirti jiems savo laiką, o ne verstumės per galvą, norėdamos suteikti jiems visas galimybes ir aprūpinti daiktais.
   Turiu jums gerų naujienų: sustoti įmanoma. Ne, tai visai nereiškia, kad teks nustoti leisti pinigus dėl savo vaikų, tačiau galime nustoti savo vertę matuoti pagal materialius daiktus, kuriuos galime įpirkti. Ir tai bus tikroji laisvė. Galime atsikratyti pojūčio, kad privalome jiems duoti dar truputėlį daugiau – suorganizuoti gražesnes atostogas, dirbti dviejuose darbuose, kad įstengtume sumokėti už privačią mokyklą. Taip jau yra, kad vaikai mūsų – mamų – vertės niekaip nesieja su šių dalykų turėjimu ar neturėjimu. 2003 m. buvo atliktas paauglių tyrimas siekiant išsiaiškinti, kaip jie vertina savo mamų auklėjimo įgūdžius. Tyrimo rengėjai taip pat paprašė mamų įvertinti savo pačių gebėjimus. Rezultatai buvo labai netikėti. Paaugliai savo mamas daugiausia vertino pagal tai, kiek laiko jos skirdavo pokalbiams su jais ir bendrai veiklai. Paaugliai, kurių mamos su jais kalbėdavo ar kartu praleisdavo dešimt valandų arba daugiau, kur kas palankiau vertino jų auklėjimo įgūdžius.
   O kokia buvo pačių mamų nuomonė apie save? Baigus tyrimą iš mamų atsakymų paaiškėjo, kad kuo daugiau laiko jos praleidžia bendraudamos su savo vaikais, tuo geriau vertina savo pačių auklėjimo metodus [9 - P. Strom, et al., „The Success of Caucasian Mothers in Guiding Adolescents“, Adolescence 38:151 (2003), p. 501.].
   Girdžiu, ką vaikai kalba apie savo mamas, nes būdama vaikų gydytoja, moku juos išklausyti. Septynerių metų berniukas paklaustas apie savo mamą, niekuomet nepasakoja, ką ji jam perkanti ar kuo dirbanti (paprastai jis net nežino, nes jam tai nerūpi). Jis sako „linksma būti kartu“, „dažnai pyksta“, „minkšta prisiglausti“, „graži“ arba „tikrai smagu kartu leisti laiką“. Net ir ūgtelėję mūsų vaikai vartoja panašius, nors ir kiek brandesnius posakius. Prisiminkite savo pačių mamą. Ar jums svarbiau būdavo, ką ji jums perka negu kaip elgiasi? Aišku, kad ne. Jos poelgiai, kurie jus pradžiugindavo ar nuliūdindavo, būdavo neatsiejama jūsų tarpusavio santykių dalis, pavyzdžiui, kai ant jos supykdavote taip, kad norėdavosi pramušti ranka sieną, arba tuomet, kai jūsų mama jus išgelbėjo atvykusi pasiimti į mokyklą po to, kai apsivėmėte savo bendraklasių akivaizdoje, o parsivedusi namo, paguldė svetainėje ant sofos. Štai kokie atsiminimai išlieka ilgam.

Kaip nustojusi jaudintis dėl pinigų Leksė rado ramybę

   Prieš daugelį metų, kai per savaitę po devyniasdešimt valandų dirbdavau Viskonsino vaikų ligoninėje, kartą teko kalbėtis su vienu bendradarbiu ir šio pokalbio nepamiršiu niekuomet. Buvo antra valanda nakties, ką tik buvo miręs vienas iš mūsų pacientų, tad visi jautėmės prislėgti. Mes buvome gydytojai praktikantai, todėl pradėjome abejoti, ar pasirinkome tinkamą specializaciją. Ką mums duos šis darbas? Jis atneša daug skausmo ir, priešingai plačiai paplitusiam įsitikinimui, nė vienas turtų nesusikrausime. Beveik bet kokios kitos srities gydytojai užsidirbtų kur kas daugiau.
   Pasiguodę ir vieni kitus nuraminę, padarėme išvadą, kad mūsų darbas – tai mūsų gyvenimo pašaukimas. Mylėjome vaikus ir džiaugėmės galėdami juos išgydyti. Tai buvo taip paprasta. Šis darbas buvo neatsiejama mūsų esybės dalis ir mums tereikėjo tik leisti jai pasireikšti. Nusprendėme, kad mums labai pasisekė, nes mūsų darbas – nors ir sukeliantis daug skausmo – kartu teikia daug džiaugsmo ir pasitenkinimo. Mums dirbant, nelikdavo vidinių barjerų, o viduje jausdavomės išlaisvinti. Tačiau viskas tampa kur kas sudėtingiau, kai užuot dirbusios dėl malonumo, džiaugsmo ir noro save išreikšti, pradedame dirbti (arba daugiausia dirbame) vien dėl pinigų. Racionaliai mąstydamos suprantame, kad už pinigus nenusipirksime džiaugsmo, laimės ar sielos ramybės ir nenuraminsime sąžinės graužaties. Tai kodėl gi tai suprasdamos ir toliau galvojame, kad jei tik galėtume įsigyti dar vieną daiktą arba sugebėtume pasinaudoti visomis galimybės, štai tuomet gyvenimas taptų nuostabus? To nepaliaujamai tikimės ir vaikomės pinigų, nes mumyse tvirtai įsigalėjęs įprotis leisti pinigus ir siekti vis daugiau, nors protu ir suvokiame, kad tai laimės neatneš. Trokštame gražesnių namų, geresnių drabužių, prestižinės mokyklos savo vaikui ir daugybės kitų dalykų. Esame įsitikinusios, kad dėl šių dalykų tapsime laimingesnės.
   Daugelis mamų bando pasijusti laimingos pirkdamos daiktus, nes mums atrodo, kad tai vienintelis kelias į laimę. Deja, toks požiūris veda į nusivylimą ir sudaužo mūsų viltis. Be to, rizikuojame pasiduoti kompulsyviam elgesiui – apie tai prieš daugelį metų rašė Froidas. Taip nutinka, kai trokšdamos vieno ar kito dalyko (dvasios ramybės, džiaugsmo ar laimės), savo poreikį bandome patenkinti elgdamosi taip (pirkdamos daiktus), kad mūsų poreikis lieka nepatenkintas. Nusipirkusios daiktą ir pamačiusios, kad jis neduoda norimo rezultato, puolame į dar didesnę neviltį nei anksčiau. Tuomet iš šios nevilties vėl bandome gelbėtis darydamos tą patį (pirkdamos), nuolat vildamosi, kad kitą kartą pagaliau pasijusime laimingos (mūsų poreikis bus patenkintas).
   Pačios suprantate, kad tokį elgesį pakeisti gali būti labai sunku. Jei atsispirti įpročiui pirkti tampa vis sunkiau, nusivylimas gali didėti nevaldomai. Neabejoju, kad yra į šį pražūtingų pirkimo įpročių ratą patekusių mamų, tačiau tikrai žinau viena: daugelį iš mūsų tokia galvosena yra užvaldžiusi ir emociškai, ir psichologiškai. Gal ir nešvaistome pinigų, tačiau neatsikratome minčių, kad jei tik turėtume… dar ką nors… gyvenimas būtų daug geresnis ir ramesnis. Kol nenustosime taip galvojusios, mūsų neapleis ir gyvenimą nuodijantis įsitikinimas, kad kuo daugiau pinigų turėsime, tuo laimingesnės būsime. Kai kurios tuo įsitikinusios mamos metasi į kraštutinumus. Taip nutiko ir Leksei.
   Su Lekse susipažinau prieš keletą metų, kai ji atvedė savo vaikus pas mane pasikonsultuoti. Mes greitai radome bendrą kalbą, nes būdamos vyresnio amžiaus mamos (nors ji vaikų susilaukė vėliau už mane), jau buvome išmokusios svarbiausias gyvenimo pamokas. Mes abi mėgstame dirbti ir mylime savo vaikus. Abi skausmingai jautėme, kaip greitai lekia laikas ir kad jo neįmanoma sugrąžinti – ypač svarbiausių savo šeimos gyvenimo akimirkų. Tarsi užgrūdintos kovotojos, pasijutome artimos dėl to, kad abiem teko dalyvauti panašiuose gyvenimo mūšiuose. Prieš mums susitinkant Leksė gyveno Čikagoje, o į mano miestelį Mičigane atsikėlė pakeitusi savo gyvenimo būdą.
   Baigusi universitetą Leksė iš karto pradėjo dirbti jos šeimai priklausiusioje rinkodaros ir plėtros kompanijoje. Ji buvo jauna, protinga ir neįtikėtinai miela. Jai puikiai sekėsi, tačiau ji sunkiai dirbo, kad gyvenime šio bei to pasiektų. Ji visuomet stengėsi elgtis taip, kad kitiems darbuotojams nekiltų minčių, kad ji – išskirtinė, nes yra savininko dukra. Dar nesulaukusi ir trisdešimties, ji puikiai uždirbdavo ir jau buvo tapusi kompanijos viceprezidente. Ji buvo nusiteikusi kada nors tapti įmonės prezidente: jai patiko savo šeimos įmonė ir darbas joje.
   Leksė įsimylėjo septyneriais metais vyresnį vyrą ir už jo ištekėjo. Jis neturėjo vaikų ir nekantravo kuo greičiau turėti didesnę šeimą. Leksė susilaukė vieno vaiko, netrukus po to – ir kito. Jos vyro darbas investicinėje įmonėje nuolat buvo labai įtemptas. Leksė jaudinosi dėl jųdviejų santykių, taip pat ir dėl to, kaip jų intensyvus darbas atsilieps vaikams.
   Prieš savo keturiasdešimtąjį gimtadienį Leksė tapo firmos prezidente. Ji sutrumpino savo darbo savaitę nuo šešiasdešimties valandų, kai teko nepaliaujamai dirbti, kad galėtų užimti prezidento pareigas, iki penkiasdešimt keturių. Jos vyras irgi stengėsi mažinti savo darbo krūvį, tačiau kaskart nutikdavo vis kas nors, dėl ko jam tekdavo ir toliau dirbti penkiasdešimt valandų per savaitę.
   Leksė jums papasakotų, kad tuometinis jos gyvenimas buvo klasikinė daugelio Amerikos moterų svajonė: sparčiai kylanti karjera, du sveiki, nuostabūs vaikai, šešių šimtų kvadratinių metrų ploto namas Čikagos priemiestyje. Jos teigimu, ji turėjusi jaustis laimingiausia iš visų moterų. Šiandien ji pripažįsta, kad, nors ir nesijautė visiškai nelaiminga, tačiau negalėjo atsikratyti kankinančio jausmo, kad kažkas ne taip.
   – Niekada nepamiršiu dienos, kai grįžusią iš susitikimo San Franciske, O’Hare oro uoste laukęs limuzinas parvežė mane namo. Išlipau iš automobilio apsirengusi elegantišku kostiumėliu ir pažvelgiau į savo nuostabų namą. Priėjusi prie paradinių durų, viduje išgirdau savo vaikų krykštavimą. Mano širdis apmirė. Tos akimirkos jau nebesugrįš. Ir tai dar buvo ne viskas. Kišdama raktą į durų spyną neapsakomai aiškiai pajutau, koks visiškai tuščias mano gyvenimas. Turėjau būti laiminga, tačiau tą akimirką supratau, kad buvo visai priešingai. Nepaisant viso to, ką turėjau, mano gyvenime trūko kažko esminio.
   – Ėmiau svarstyti, ar tai nebus amžiaus vidurio krizė ir nuo to karto manyje kirbančios abejonės nebegalėjau atsikratyti. Ji persekiojo mane nuolat. Pradėjau ieškoti atsakymo savyje, svarstydama, ką aš darau. Man buvo sunku rasti tinkamą atsakymą, tačiau nesiruošiau nuleisti rankų, kol išsiaiškinsiu, ko man trūksta ir kol sužinosiu, kaip gyvenime rasti džiaugsmą ir laimę. Negalėjau rasti sau vietos.
   Leksei taip nutiko prieš ketverius metus. Pati neradusi atsakymo į šiuos klausimus, ji nusprendė metams mesti darbą ir skirti daugiau laiko apmąstymams, skaitymui ir vienatvei. Per tą laiką ji naujai pažvelgė į savo pašėlusį gyvenimo būdą ir pamatė, kaip jis atsiliepė jos sveikatai. Ji neturėjo kada linksmintis, pabūti kartu su vaikais ir su vyru. Ji neturėjo draugų, nes tuo metu jie neatrodė svarbūs – tai buvo didžiulė klaida, kaip išsiaiškinome skyriuje apie draugystę. Leksė nusprendė iš pagrindų keisti savo gyvenimą, darbo grafiką ir bandyti atstatyti vidinę pusiausvyrą. Ji sutrumpino savo darbo dieną, pasamdė dar vieną viceprezidentą, kuris perėmė dalį jos darbų, ir pertvarkė verslą. Suvokdama, kad viena visko padaryti negali, ji atsisakė pinigų vardan laisvo laiko, o kartu ir išsaugojo mėgstamą darbą. Šie pokyčiai turėjo teigiamą poveikį visos šeimos gyvenimui, o darbas jai irgi ėmė teikti daug daugiau džiaugsmo. Štai tada ji pradėjo gyventi.
   – Manau, kad labiausiai buvau sukrėsta suvokusi, kad tai, ką visuomet laikiau svarbiausia – darbas, pinigai, kelionės, puikūs namai ir drabužiai – negali man duoti to, ko tikėjausi. Žinojau tą ir anksčiau, tačiau vis tiek stengiausi dirbti kuo daugiau, kad tik būčiau patenkinta ir laiminga, bet man to pasiekti taip ir nepavyko.
   Žinoma, kad ne, nes mūsų daromi ar gaunami dalykai negali suteikti ramybės. Ramybę atrandame savyje. Laimė, Leksei pavyko atrasti džiaugsmą. Tiesiog prireikė laiko ir didelio tikėjimo.

Kaip Greta išmoko duoti daugiau pradėjusi uždirbti mažiau

   Panašiai nutiko ir Gretai, tačiau ji rado kitokią išeitį. O viskas prasidėjo nuo atsitiktinės jos dukters pastabos. Su Greta susipažinau prieš dešimt metų viename kalėdiniame renginyje. Ji už mane jaunesnė penkeriais, nors atrodo, kad visa dešimčia metų. Kalbėdama ji traukia aplinkinių dėmesį, ir visai ne dėl to, kad būtų įžūli ar arogantiška. Ji sudaro išmintingo žmogaus įspūdį. Visa jos laikysena verčia manyti, kad išgirsime kažką svarbaus.
   Baigusi universitetą Greta labai sėkmingai pradėjo kopti karjeros laiptais finansų įmonėje. Per penkerius metus ji pasiekė daugiau negu kitos pasiekia per dvidešimt, tačiau netrukus pradėjusi bodėtis savo darbu ji įstojo į medicinos mokyklą. Tuo metu, kai su ja susipažinau, ji turėjo savo privatų medicinos kabinetą ir dalį dienos dėstė Bostono medicinos mokykloje. Kadangi kalėdinis vakarėlis vyko jos namuose, turėjau galimybę pamatyti ir keturis jos vaikus, ir du auksaspalvius retriverius, o ji man aprodė savo nuostabų didžiulį namą.
   Nors ir keista, tačiau nejutau jai nė kruopelės pavydo. Ji buvo tokia paprasta ir iš tokių žmonių, kurių nesinori kritikuoti (argi nekeista, kad taip dažnai imame kabinėtis prie tų draugių, kurios, regis, turi viską?). Per kelerius mūsų draugystės metus artimiau susipažinau su jos sūnumis ir dukromis, kurių amžius buvo nuo septyniolikos iki dešimties metų. Lilė buvo jos jauniausia dukra.
   Vieną kartą mums pietaujant Greta prasitarė, kad jai pavyko įkalbėti vyrą persikelti į perpus mažesnį namą kitoje miesto dalyje. Pirmiausia pagalvojau, kad juos ištiko finansiniai sunkumai. Kadangi buvome artimos draugės, pasidomėjau, ar nieko nenutiko.
   – Į kitą vietą keliamės dėl Lilės, – tarė ji. Pamaniau, kad gal dukrai nesisekė mokykloje, tačiau Gretos atsakymas mane nustebino:
   – Vaikams viskas gerai, – tarė ji. – Sunku man. Tai aš einu iš proto.
   Mano draugė mane visuomet žavėjo tuo, kad mokėjo atvirai kalbėti apie save.
   – Mano elgesys visus varė iš proto, – negalėjau patikėti jos žodžiais. – Štai kas – esu pervargusi. Visuomet siekiu viską padaryti tobulai, ir kai ko nors imuosi, negaliu sustoti. Kuo daugiau dirbu, tuo daugiau man reikia. Tai labai vargina. Taip elgiuosi iš dalies dėl to, kad iš prigimties esu tokia – visai kaip mano tėtis. Tačiau taip darau dar ir dėl to, kad giliai savyje žinau, kad privalau būti finansiškai ir emociškai pasirengusi, – tarė ji.
   – Kam pasirengusi? – paklausiau.
   – Pasirengusi sunkumams – kad Kventinas mane paliks, kad išeis vaikai, kad mirs tėvai… – Iš pradžių net nesupratau, apie ką ji kalba.
   – Mano gyvenimo esmė – uždirbti pinigų. Jie man suteikia saugumo. Mano mama visuomet mane mokė sugebėti pačiai pasirūpinti savimi užklupus nelaimei. Ji buvo teisi, tačiau jos žodžiai taip paveikė mane, kad jaučiuosi tarsi supančiota, – pradėjau suvokti Gretai iškilusią dilemą. Perfekcionistai trokšta būti tobuli, ir nors aplinkiniams tai sudaro puikų įspūdį, tokių žmonių viduje glūdi įsisenėjusi baimė, kad kažkas nepavyks. Padarytas klaidas jie dažnai laiko savo asmenybės trūkumais ir yra įsitikinę, kad tik pasiekę tobulumo viršūnę, jie pagaliau bus pripažinti.
   Pamažu ėmiau suprasti, tačiau neištvėriau nepaklaususi:
   – O kuo čia dėta Lilė? – Lilę buvau mačiusi kelis kartus, man pasirodė, kad ji puikiai pritampa prie kitų ir yra laiminga. Bendraudama ji elgėsi mandagiai ir pagarbiai (skirtingai nuo kitų labai turtingų šeimų vaikų, kurie dažnai į savo mamas žvelgia iš aukšto).
   – Maždaug prieš pusmetį nugirdau jos pokalbį su drauge. Jos abi sėdėjo Lilės kambaryje, ir kadangi kambario durys buvo uždarytos, supratau, kad ji ėmėsi visų priemonių, kad nenugirsčiau jų pokalbio. Jos draugė pasakojo apie nesutarimus su savo tėvais, o po to prašnekusi Lilė pasakė kai ką labai skaudaus: „Suprantu, kaip jautiesi, man irgi anksčiau patikdavo būti su mama. Kol buvau maža, su ja buvo taip smagu. Ji juokdavosi taip, kad aš jutau, jog viskas bus gerai, dažnai būdavo labai linksma ir visur mane vedžiodavosi kartu. Dabar ji nebesijuokia, ir mes niekada nebesusitinkame. Man jos taip trūksta.“
   – Juk ji tik vaikas, – tariau aš. – Visi vaikai apie tėvus prišneka daug visokių dalykų, nors iš tikrųjų taip negalvoja.
   – Ne, ji kalbėjo nuoširdžiai. Todėl nusprendžiau įsigilinti į savo jausmus, įvertinti savo požiūrį, nervingumą ir pažiūrėti, kaip elgiuosi su vaikais. Reikia pripažinti, kad iš tikrųjų buvau taip įnikusi (jei šis žodis pakankamai tiksliai apibūdina mano padėtį) į darbus, stengdamasi uždirbti kuo daugiau pinigų ir dirbti vis daugiau, kad Lilė prarado didžiąją dalį manęs. – Mane sujaudino jos atvirumas.
   – Todėl pasiryžome išsikraustyti – nusprendžiau keisti gyvenimo būdą. Kventinas nelabai tuo džiaugiasi, bet mes privalome tai padaryti. Leidžiamės laipteliu žemiau – keliamės į daug mažesnį namą. Beje, berniukai prisipažino, kad ir jiems mūsų dabartinis namas niekada nepatikęs. Jie tvirtina čia nesijaučią namuose. Aš irgi stengiuosi rečiau dirbti po darbo. Jei visa tai, ko taip atkakliai siekiau, verčia mano dukrą ištisai jaustis atplėštai nuo mamos, esu pasiryžusi viso to atsisakyti.
   Tą akimirką mano pagarba draugei pakilo į neregėtas aukštumas. Supratusi, ką ji ketina daryti, vos galėjau atgauti žadą. Kalbėti apie pokyčius – lengva, tačiau pasielgti taip drastiškai reikėjo drąsos, ir šito dalyko jai akivaizdžiai netrūko.
   Praėjo jau dveji metai, ir galiu pasidžiaugti, kad Greta įvykdė savo pažadą. Jos vaikus, ypač Lilę, sužavėjo mintis išsikraustyti. Su vyru pardavę savo milžinišką namą, jie nusipirko daug mažesnį būstą, kurį galėtų išlaikyti tik iš jos vyro atlyginimo. Gretos teigimu, Lilei patiko gyventi mažesniame name, nes jos kambarys buvo arčiau tėvų kambario. Tačiau geriausia buvo tai, kad Greta galėjo daugiau laisvo laiko praleisti su savo dukra. Ji labai stengėsi dažniau atsipalaiduoti ir ramiau elgtis su Lile. Atrodo, kad jos dukra atsakė jai tuo pačiu.
   O kaipgi Greta? Jos tvirtinimu, jai tai buvo tikrai nelengva. Savyje ji vis dar kovoja su pagunda dirbti kuo daugiau ir didinti savo santaupas. Ji sako besijaučianti it nuolat stabdomas lenktyninis automobilis. Ar buvo verta, paklausiau jos.
   – Galiu pasakyti tik tiek, kad mano manymu, dažniau juokiuosi, o tai be galo džiugina Lilę.
   Blogiausia buvo ne tai, kad Greta sunkiai dirbo ir pirko gražius daiktus, o tai, kad ši veikla reikalavo pernelyg daug jos psichinių, fizinių ir emocinių jėgų. Nuo mažų dienų jai buvo įdiegta, kad ji turi ruoštis įvairiems gyvenimo sunkumams. Jai tai reiškė užsitikrinti finansinį saugumą. Kai šis įsitikinimas užvaldė tokią stiprią asmenybę, procesas tapo nevaldomas. Ji pradėjo dirbti, kad būtų kuo saugesnė, tačiau turėdama vis daugiau pinigų, saugiau nesijautė, kitaip būtų galėjusi nustoti. Ją įkyriai užvaldė mintis uždirbti kuo daugiau. Dėl to smarkiai nukentėjo ir ji pati, ir jos santykiai su dukra, nes nebeliko kada ramiai ir smagiai pabūti kartu.
   Bet argi taip nenutinka ir visoms kitoms mamoms? Kai daiktai ar siekis juos įsigyti tampa svarbiau už žmones, tai ženklas, kad kažkas negerai. Atvirai pažvelgusios į save, pamatytume, kad daugelis mūsų buvo patekusios į šiuos spąstus. Jos istorija man priminė romano „Karas ir taika“ veikėją Pjerą Bezuchovą, kuris suprato: „Žmogus sutvertas džiaugsmui, o džiaugsmas slypi jo paties viduje ir priklauso nuo jo sugebėjimo patenkinti savo natūralius žmogiškuosius troškimus; visas džiaugsmas kyla ne iš nepritekliaus, o iš pilnatvės.“
   Iš Gretos istorijos pasimokiau ir dar kai ko. Ji parodė Lilei, kad džiaugtis, jaustis laiminga ir puikiai gyventi galima ir turint mažiau pinigų. Lilei teko mažesnis kambarys, bet juk jis buvo arčiau mamos kambario. Neliko baseino, bet ji vis dar turėjo sūpynes, ir svarbiausia – mama eidavo pasisupti kartu. Greta taip pat prisipažino, kad persikraustant ji išmetė daugybę Lilės žaislų, o Lilė to, regis, net nepastebėjo! Argi ne to visos mes, mamos, norime išmokyti savo vaikus, ypač tokiu sunkiu ekonominiu laikmečiu? Kokia puiki pamoka jos dukteriai – žinojimas, kad galima gyventi puikiai ir turint daug, ir mažai. Pardavusi savo prabangų namą ir įsikėlusi į kuklesnį būstą Greta šiuo žinojimu ne tik praturtino Lilės gyvenimą, bet ir išmokė ją pasijusti laisva.
   Mūsų, mamų, santykis su pinigais apibrėžiamas ne vien mūsų uždarbio ar santaupų dydžiu. Tai – kur kas sudėtingesnis ryšys. Uždirbdamos pinigus jaučiamės visavertės, o tų pinigų suteikiama galia leidžia pasijusti savarankiškoms ir saugioms. Ir iš tiesų, pinigai suteikia didesnę laisvę ir tam tikrą saugumą, tačiau niekada nevalia pamiršti, kad vien pinigai abiejų šių dalykų užtikrinti negali. Mums reikalingi žmonės – sutuoktiniai, vaikai, draugai. Nuo jų priklauso mūsų emocinė būklė, protinė ir intelektinė energija. Daugelis iš mūsų nenori jaustis priklausomos, nes tai gąsdina. O ką, jei kiti nepateisins mūsų lūkesčių? Kartais pinigai sustiprina iliuziją, kad tapome daug mažiau priklausomos nei iš tikrųjų esame.
   Niekada nesijausime visiškai nepriklausomos ir saugios vien dėl to, kad turime gerus darbus ar daug santaupų. Niekuomet. Darbą galime prarasti, o vertybinių popierių rinkos žlunga. Ar praradusios darbą arba pinigus jau nebegalėsime jaustis saugios? Visai ne. Tuomet mums pagalbos ranką išties draugai, šeima ir tikėjimas. Štai tie tikrieji dalykai, kurie gali suteikti visokeriopą saugumą, koks tik įmanomas gyvenime.
   Tačiau svarbiausia nepamiršti, kad siekiant kuo daugiau užsidirbti ir susikurti materialinę gerovę, už tai tenka mokėti. Kai ištisas dienas praleidžiame darbe (taip pat ir kai dirbame namuose, tačiau už šį darbą pinigų negauname, o juk čia kalbame būtent apie tai), nuskriaudžiame savo šeimą. Dažnai ilgai ir sunkiai dirbti tenka dėl to, kad turėtume ką padėti ant stalo. Būna, kad dirbame dėl to, kad neišprotėtume neturėdamos galimybės atsiplėšti nuo buitinių problemų ir kasdienės įtampos. Tačiau visuomet privalome labai atidžiai apgalvoti visus privalumus ir trūkumus ir įsitikinti, ar pusiausvyra tikrai nepažeista. Tai nepaprastai sunku, nes uždirbant pinigus ir siekiant karjeros tenka susitvarkyti su prieštaringomis emocijomis. Šie dalykai gali būti neatsiejami nuo moters tapatybės suvokimo. Vis dėlto turime stengtis įveikti save, kad nesupainiotume tikrųjų vertybių ir trumpalaikių dalykų.
   Nei Leksei, nei Gretai nebuvo lengva, tačiau stengtis buvo verta. Jums irgi nebus lengva. Mums, mamoms, teisingai elgtis su pinigais visuomet būna sudėtinga. Kaip ir maistas, pinigai yra mūsų kasdienio gyvenimo dalis ir visiškai išvengti sunkumų šioje srityje niekada nepavyks. Nesvarbu, ar esame vienišos mamos, kurios ant savo pečių velka didžiulę naštą, sugebėdamos ir dirbti visą darbo dieną ir vienos pačios auklėti vaikus, ištekėjusios mamos, kurios visą dieną praleidžia namie, ar dirbančios mamos, kurios dalijasi vaikų auginimo rūpesčiais, – galimybė uždirbti pinigus arba jų turėti visoms mums yra daug svarbesnė negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Psichologiškai manipuliuojame jais, vaikomės jų, kaskart beviltiškai trokšdamos, kad jie suteiktų tai, kas neįmanoma. Norėdamos išsivaduoti iš jų įtakos, privalome sąmoningai suprasti, kokią vietą jie užima mūsų gyvenime, ryžtingai apsispręsti nusikratyti jų daromos įtakos ir į pinigus išmokti pažvelgti visiškai kitaip. Žinau, kad tai galime padaryti visos.

Trys būdai, kaip išsiugdyti šį įprotį

1. Atgniaužusios pirštus ir paėmusios kito žmogaus ranką sužinosite, kas yra tikrasis saugumas

   Pinigai suteikia tik šiokį tokį saugumą. Turėdamos pinigų, galime nupirkti pelningesnį gyvybės draudimą savo artimiesiems, sumokėti paskolą už būstą arba įsigyti ilgalaikę globą garantuojantį draudimą. Žinoma, svarbu taupyti ir ateičiai, tik nepamirškite, kad ne tas pats, ar taupome ateičiai, ar didesniam namui. Juk pinigai gali išnykti lygiai taip pat greitai, kaip ir atsirado. Vertybinių popierių birža gali žlugti, verslas – bankrutuoti, darbą galime prarasti. Tie, kas saugūs jaučiasi tik turėdami pinigų, anksčiau ar vėliau suvokia klydę. Todėl nedarykite šios klaidos.
   Tikėkite tuo, kas tikra – savimi ir savo brangiais žmonėmis. Tikrasis saugumas pajuntamas tuomet, kai mus sieja tvirti santykiai su tais žmonėmis, kurie mūsų niekada nepaliks. Jie išliks su jumis ir ekonominio klestėjimo, ir visuotinio nuosmukio metu, padėdami jums išverti visus likimo smūgius. Daugelis iš mūsų protu suvokiame, kad mūsų saugumas nepriklauso nuo pinigų kiekio mūsų banko sąskaitoje, tačiau vis tiek trokštame jų turėti kuo daugiau. Tai giliai mumyse įsišaknijęs įprotis.
   Todėl šio blogo įpročio būtina atsikratyti. Išmokite puoselėti santykius su jums brangiais žmonėmis ir savo energiją skirkite jiems. Stiprinkite šiuos santykius ir tikrai nepasigailėsite. Aišku, žmonės negali apsaugoti mūsų nuo tokių dalykų kaip mirtis, tačiau tai, ko gero, yra vienintelis neįmanomas dalykas. O ten, kur baigiasi jūsų artimųjų galimybės suteikti saugumą, pasikliaukite tikėjimu. Tvirtai tikintys žmonės sunkumus įveikia ramiau ir mažiau jų baiminasi, žinodami, kad juos globos aukštesnės jėgos. Net ir tuomet, kai nelieka jokio saugumo, ir mums į akis žvelgia mirtis, yra tik du dalykai, kurie padės mums išgyventi paskutines dienas – tikėjimas ir meilė. Šiuo atveju pinigai yra beverčiai.

2. Pagalvokite, kodėl išsitraukiate piniginę

   Kitą kartą, staiga užsimaniusios nupirkti ką nors savo sūnui ar dukrai, paklauskite savęs, kam tai darote. Įsigilinusios į savo mintis, suprasite, ar taip elgiatės tik dėl to, kad neseniai jūsų geriausia draugė savo sūnui nupirko panašų daiktą, ar todėl, kad tikrai manote, jog jūsų vaikui to reikia. Jei suprasite, kad rengiatės pirkti tik todėl, kad pasijustumėte geresne mama, nešvaistykite pinigų. Geriau pagalvokite, ar galėtumėte duoti savo sūnui kažką ilgaamžiškesnio? Suplanuokite vakarą, kurį galėtumėte praleisti dviese. Nueikite į spektaklį, filmą ar pavakarieniauti. Jei negalite sau to leisti, praleiskite kartu vakarą, ruošdami namų darbus ar skaitydami, tačiau pasirūpinkite, kad jums netrukdytų pašaliniai garsai – išjunkite televizorius ir kompiuterius.
   Kitą dieną atkreipkite dėmesį, kaip jaučiatės. Labai tikėtina, kad būsite labiau patenkinta gyvenimu ir pačia savimi. O jei vakaras nepavyko ir judu dėl kažko susibarėte, pabandykite dar kartą. Stenkitės rasti bendrą kalbą, sudominkite jį ir ieškokite būdų sutvirtinti jūsų santykius, tik jokiu būdu nenuleiskite rankų, nes savo, kaip mamos, savivertę sustiprinsite tik pagerinusios santykius su savo sūnumi (ar dukra). Niekas taip nepaglosto savimeilės ir nesustiprina pasitikėjimo savo motinystės įgūdžiais kaip sėkmingai užmegztas ryšys su vaiku.
   Apie savo vaikus žinokite viena – jie mokosi stebėdami, klausydami ir perimdami visa tai, ką mato aplink. Taip formuojasi jų asmenybės. Tai reiškia, kad kiekvieną dieną jūsų vaikas jus stebi tarsi vanagas grobį. Jūsų dukra tyrinėja jūsų nuotaikas, vertina sprendimus ir mato, kaip jūs elgiatės tam tikrose situacijose. Jūsų sūnus atidžiai stebi ir klauso, norėdamas suprasti, ar elgiatės sąžiningai, drąsiai, o gal esate drovi. Jam patikusius dalykus jis atkartoja savo elgesiu ir jie tampa jo charakterio bruožu. Dukra irgi daro tą patį.
   Savo vaikams perduodate savo charakterio bruožus, bet ne akcijas ar obligacijas. Todėl stenkitės, kad gerosios jūsų savybės būtų matomos kuo dažniau. Taip darydamos, pajusite augantį pasitikėjimą savimi, o jūsų vaikams bus dvigubai naudinga mokytis iš jūsų.

3. Laimės ieškokite šeimoje, o ne piniguose

   Jei dažniau atkreiptume dėmesį į savo spintoje esančius drabužius, turbūt rečiau norėtume pirkti vis naujus rūbus. Kiek kartų nusipirkusios naują daiktą, į jį nebenorime pažiūrėti po mėnesio ar dviejų? Nuolatinis daiktų keitimas – daugelio amerikiečių gyvenimo būdas. Traukia tai, kas nauja, todėl įprantame mesti į šalį „senus“ daiktus ir juos keisti naujais pirkiniais. Be abejo, tam reikia pinigų.
   Todėl atidžiai pasižiūrėkite į tai, ką turite, ir įtikinkite save, kad jums tai patinka. Mes iš tikrųjų galime išmokti pamėgti turimus daiktus ir netrokšti naujų. Laura – viena iš mano pacienčių – didelę savo laiko dalį praleidžia medikų misijose Pietų Amerikoje. Neseniai ji man papasakojo, kad grįžusi po kiekvienos kelionės, dvi tris savaites stengiasi neiti į prekybos centrus. Jos teigimu, tokia gausybė naujų drabužių, kompaktinių diskų, batų ir visokių kitokių lentynose matomų prekių jai sukelia emocinį sukrėtimą, jei tenka greičiau nueiti apsipirkti po kelionės. Tačiau ji taip pat sako, kad pabuvusi namie mėnesį ar du ji apsipranta ir vėl mielai ten vaikštinėja su savo draugais.
   Įdomu, kad, kaip ji pati sako, grįžus į įprastą būseną, kai apsilankymas prekybos centre vėl ima teikti pasitenkinimą, jos neapleidžia nusivylimas ir nerimas.
   – Mano galva nuolat apnikta minčių, ką reikia pakeisti ar ką naują nusipirkti. Man tai nepatinka, – pasakė ji man. – Būdama Pietų Amerikoje, visą savo dėmesį skiriu savo darbui – vietos žmonėms ir jų poreikiams. Ten būdama jaučiuosi tokia laiminga, nors visko turiu daug mažiau nei čia. Mes ištisai valgome tą patį maistą, o aš nuolat dėviu tuos pačius kelis džinsus. Kaip keista, kad grįžusi namo, kur turiu nepalyginamai daugiau, jaučiu norą ir būtinybę pirkti dar kažką?
   Laimė, šį pasitenkinimo pojūtį savyje galima išsiugdyti. Jo niekada nepatirsime, jei nuolat žvalgysimės į šalis, galvodamos, ką čia dar nusipirkus. Šis pojūtis prabus tik tuomet, kai imsime sąmoningai priešintis mums patinkantiems daiktams. Todėl prisiverskite nepirkti nieko naujo savaitę, mėnesį ar net pusmetį. Jūsų požiūris pasikeis ir garantuoju – būsite laimingesnė.
   Taigi, pirmyn! Pažabokime tą galią, kurią pinigai turi mums – mamoms ir moterims. Užuot tiesiog planavusios, kaip geriausia suderinti darbą ir motinystę, atsikratykime minties, kad mūsų vertę (bent iš dalies) lemia uždirbtų pinigų kiekis, kad pinigai užtikrina savarankiškumą, visišką saugumą ir suteikia mums valdžią. Ar būtų pernelyg drąsu apskritai sugriauti šį pinigų galybės mitą ir patikėti, kad mūsų – mamų – vertę lemia kur kas svarbesni dalykai? Ar galėtume patikėti, kad savarankiškumą mums suteikia mūsų žmogiškoji esybė, galią – mūsų moteriškas gerumas, o saugumą – kažkas nepalyginamai svarbesnis už pinigus? Jei patikėsime, kad pinigai – tai gyvenimo dalis, tačiau ne pagrindinė mūsų džiaugsmo (nes jie niekada ir nepradžiugina) ar skausmo priežastis, jei elgsimės ryžtingai, pamatysime, kad tikrasis džiaugsmas pinigais niekuomet nematuojamas.

Šeštas įprotis
Raskite laiko pabūti viena

   Viena. Visiškai viena. Mums – mamoms – vien pagalvojus apie galimybę pabūti vienai užplūsta palaima. Nesvarbu, ar kiaurą dieną lakstome paskui savo mažus vaikus, ar plūkiamės darbe bandydamos suspėti laiku baigti visus darbus – vakare visos trokštame tylos ir ramybės. Ir tikrai – mums reikia vienumos. Negalime gyventi be draugių, aplinkinių ir šeimos, tačiau mums taip pat būtina turėti galimybę kurį laiką pabūti vienoms, kad galėtume atsigauti psichologiškai, protiškai, emociškai ir dvasiškai.
   Skaitydamos šiuos žodžius tikriausiai pagalvojote, kad juokauju. Iš kurgi rasti to laiko sau, kai kiekviena minutė skirta vaikams, darbui ir vyrui? Būtent taip ir mąsto daugelis iš mūsų – rūpesčiuose paskendusių mamų. Manome, kad svarbiausia – kiti, tik ne mes pačios, ir visais jais būtina pasirūpinti dabar pat. Dėl to nukenčia mūsų sveikata. Mūsų nuotaikos kaitaliojasi, nervinamės daugiau negu reikėtų. Jei ši knyga jums neduos jokios naudos, tikiuosi, kad ji bent jau paskatins padaryti štai ką: gerai apmąstyti, ką veikiate per dieną, ir pagalvoti, ar galėtumėte kai ko atsisakyti. Raskite laiko pabūti ramiai, atsiriboti nuo triukšmo ir pasimėgauti savo pačios draugija.
   Pasiaiškinkime, ką reiškia būti vienai. Akivaizdu, kad daugelis iš mūsų neturi kada pabūti vienos. Todėl nesikankinkite bandydamos rasti daug laiko, jei turite mažų vaikų. Atsiriboti nuo aplinkos galima labai paprastai: išjunkite radijo grotuvą, automobilyje laukdamos, kol baigsis jūsų dukters futbolo treniruotė, viena eikite apsipirkti į maisto prekių parduotuvę arba vaikams sumigus penkiolika minučių pasėdėkite terasoje. Per dieną galite ištaikyti daug progų trumpai pabūti viena. Asmeniškai man tam labai gerai tinka automobilis. Kas dar? Maudynės vonioje ar po dušu, darbo kabinetas, net ir namo kiemas. Būnant vienai svarbiausia ne tik kurį laiką būti be kitų žmonių, bet ir atsiriboti nuo triukšmo, kurį kelia radijas, muzikos grotuvas, mobilusis telefonas ar kambaryje siaučiantys vaikai. Pabūti vienai – tai ne tik tam tikru dienos (ar savaitės) metu atsiskirti nuo aplinkinių, bet ir sąmoningai ieškoti ramybės.
   Kodėl taip svarbu pabūti vienai? Vienatvė mums būtina dėl to, kad ji mus keičia: pagerina mūsų santykius su brangiais žmonėmis, padidina dėmesingumą sau ir kitiems, atneša ramybę ir gydo, padeda mums išlaikyti pusiausvyrą ir sveiką protą neribotų galimybių pasaulyje ir galbūt net pailgina mūsų gyvenimą. Tikroji vienuma – seniai pamirštas dalykas. Nekalbu apie tai, kaip rasti laiko sau, nes tuomet laisvalaikį dažniausiai praleidžiame su draugais, sportuojame ar bėgiojame su reikalais. Kalbu apie buvimą vienumoje ir ramybę. Būdamas vienas žmogus atsipalaiduoja, galvoja, o labai dažnai gali net ir visai negalvoti. Tai – tylos, apmąstymų ar meditacijos metas. Vien pamąsčius apie tokius dalykus atrodo, kad jie nesuderinami su amerikietišku gyvenimo būdu, nes tuo metu nieko nenuveikiame. Vienatvei skirtas laikas neduoda jokių apčiuopiamų rezultatų, todėl tai taip gąsdina daugelį Amerikos mamų. Tačiau į vienatvę privalome išmokti pažvelgti kitaip, nes ji mums būtina.
   Galvodama apie savo nuostabias drauges ir bendradarbes, kurios taip paskendusios vaikų reikaluose, darbuose, beprotiškame gyvenimo ritme, pradedu nerimauti, kiek laiko jos dar galės ištverti tokį gyvenimą. Viena mano draugė Aleksė užima aukštas pareigas žiniasklaidos kompanijoje – jos darbe būtina sugebėti greitai priimti sprendimus, daug keliauti, o darbo diena yra nenormuota. Ji augina du mažus vaikus ir nėra iš tų mamų, kurios ramia širdimi juos paliktų. Tai reiškia, kad darbe ji ištisai jaudinasi ir nerimauja, kaip sekasi jos vaikams, liūdi, kad taip ir nepamatys tiek daug dalykų, kuriuos jie pirmą kartą išmoksta daryti. Ji – išskirtinai jautri mama. Dabar Aleksė dar jauna ir iš prigimties labai energinga, tačiau kartą pažvelgusi į ją tiesiai šviesiai paklausiau:
   – Kaip manai, kiek laiko sugebėsi išlaikyti tokį gyvenimo tempą? Penkerius, dešimt metų?
   Nenorėjau jos skaudinti, tačiau esu įsitikinusi, kad privalome saugoti viena kitą ir todėl būtina kalbėti atvirai. Aleksė nutilo. Jos žvilgsnis apsiblausė, o veidą užliejo susirūpinimas:
   – Atvirai tariant, net nežinau, bet tikriausiai nebeilgai.
   Tam tikra prasme šį skyrių nusprendžiau parašyti dėl Aleksės.
   Štai dėl ko jaudinuosi labiau negu dėl jos sveikatos: bijau, kad ji nežinos, kur yra riba, kurios negalima peržengti. Ji nesugebės atpažinti organizmo siunčiamų fizinio ir psichologinio nuovargio ženklų. Kai pamažu taps vis nervingesnė bendraudama su vyru ar vaikais, manys, kad kalti hormonų svyravimai, o ne pervargimas. Pradėjusi jausti nuolatinius virškinimo sutrikimus, galvos skausmus ar padidėjusį kraujospūdį, ji kaltins save, kad nesugeba „įveikti streso“ taip lengvai kaip anksčiau. Gali būti, kad ji nekreips dėmesio ir į savo artimųjų įspėjimus dėl išsekimo, nes ji taip įpratusi spausti iš savęs paskutines jėgas, kad bus baisu sustoti. Jai atrodys, kad jie klysta prašydami jos dirbti mažiau, nes ši mintis jai atgrasi ir nepriimtina.
   Aleksei nereikia mano pamokymų. Aišku, jai reikia laiko sau, poilsio ir atsipalaidavimo, tačiau kur kas labiau jai reikalinga vienuma: ramybė, jai skirtas laikas, kad galėtų susidėlioti savo mintis ir atsiriboti nuo aplinkinių įtakos. Jai reikia išgirsti save galvojančią ir šnabždančią, jai reikia laiko net ir tam, kad galėtų negalvoti. Ji apdovanota nuostabiais prigimtiniais pojūčiais, padėsiančiais suprasti, kaip elgtis, tačiau kol ji neatras laiko pabūti vien su savimi, tiems pojūčiams nėra jokių galimybių pasireikšti. Juos nuolat užgoš darbo, bendradarbių, vyro ir vaikų keliamas triukšmas.
   Vienatvė mums – moterims – nėra prabangos dalykas, ypač tokioms moterims kaip mano draugė. Tai – būtinas dalykas, kurio metams bėgant reikės dar labiau, nes vienuma – tai vaistas nuo išsekimo, kai pervargstame bandydamos aprėpti per daug. Juk turime tiek daug galimybių rinktis: pradedant duonos rūšimi, mokyklomis ir baigiant žydrų džinsų modeliu.
   Suprantama, tikriausiai paklausite, kaip šiuos patarimus suderinti su draugystei skirto skyriaus patarimais. Privalu būti gera drauge, skirti draugėms kuo daugiau laiko, o tada viską metus užsidaryti vienai? Skamba kaip didžiausia nesąmonė? Taip, iš pirmo žvilgsnio. Tačiau štai kas svarbiausia: šioje knygoje aprašytais patarimais nesistenkite pasinaudoti visais iš karto. Daugelis mamų pusiausvyrą bando išlaikyti kasdien darydamos visko po truputį. Kiekvienai iš mūsų šis pusiausvyros supratimas būna kitoks. Pavyzdžiui, aš negaliu kasdien daryti visko po truputį. Man nepavyksta vienu metu užsiimti keletu dalykų, nes mano charakteris pernelyg stiprus. Vienu metu galiu sutelkti dėmesį tik į vieną sritį. Dėl to visas jėgas skiriu vienam darbui iki galo atlikti, nesvarbu, kiek laiko tam prireiktų, o po to kelias dienas iš eilės žiūriu kartojamas „Detektyvo Monko“ [10 - Detektyvinis serialas.] serijas. Būdama su savo vaikais (kurie dabar jau suaugę), stengiuosi galvoti tik apie juos ir mėgautis buvimu drauge. Darbe visą dėmesį skiriu savo pacientams, o kai tenka padaryti ir kitus darbus (sutvarkyti įvairius reikalus, buities darbus ir pan.), ieškau, kas galėtų man padėti. Kitaip tariant, pusiausvyrai susikurti man reikia ilgesnio laiko. Metų pabaigoje būnu nuveikusi nemažai, tačiau viską turiu daryti paeiliui.
   Ir vis dėlto, kaip suderinti draugystę ir sau skirtą laiką vienumoje? Būna visaip, tačiau kai tenka apsispręsti, daugelis iš mūsų – ambicingų, iniciatyvių mamų – įdedame daug pastangų draugystei stiprinti, tačiau nesugebame pasirūpinti savimi ir rasti laiko pabūti vienos. Ir draugystėms, ir sau laiko tikrai rasime, tačiau gali tekti atsisakyti bendravimo su kai kuriais žmonėmis, įsipareigojimų ir dalykų, kuriuos, jūsų įsitikinimu, „privalote padaryti“. Apie tai daugiau pakalbėsime paprastumui skirtame skyriuje. Tačiau dabar norėčiau paaiškinti, kodėl mums taip nepaprastai svarbu pabūti vienoms ir papasakoti apie kelias savo pažįstamas moteris, kurios, sugebėjusios rasti laiko sau, nepaprastai praturtino savo gyvenimą. Skyriaus gale pateiksiu keletą konkrečių patarimų, kaip išsiugdyti šį įprotį – kaip išmokti skirti sau vos kelias minutes, susirasti tinkamiausią vietą pabūti vienai, išmokti nusiraminti ir mąstyti apie gilesnius dalykus.

Kodėl mamoms reikia vienatvės

   Kodėl mums reikia vienumos (ir tylos, kuri dažnai neatsiejama nuo vienumos)? Mums jos reikia, nes pabuvusios vienos mes, mamos, tampame jautresnės. Sugebėjusios atsiriboti nuo nuolatinių aplinkos dirgiklių ir triukšmo, jautriau reaguojame į aplinką, be to, vienatvė priverčia mus įsigilinti į save. Būdamos vienos išmokstame labiau vertinti save, nes mėgaujamės vien savo pačios draugija. Užgyja senos nuoskaudos, kad mes vėl galėtume džiaugtis šia diena. Pabuvusios vienos atsigauname geriau negu bet kokioje kitoje kompanijoje. Vienatvė leidžia mums susikoncentruoti ir viduje pajusti visa apimančią ramybę, kurios nepatirsime nei jaukiame draugų ir šeimos narių šurmulyje, nei siaubingame žiniasklaidos priemonių keliamame triukšme. Turime išmokti susirasti ramią vietelę, kur galėtume būti tokiomis moterimis, kokios turime būti.
   Mums reikia vienumos, kad galėtume trumpam pamiršti kasdien patiriamą įtampą ir į ją reaguoti kitaip. Būdamos vienos jaučiamės tarsi visiškai atsiribotume nuo savo problemų ir į jas pažvelgtume iš šalies. Nusiraminusios daugelį dalykų pradedame vertinti visiškai kitaip. Be to, vienatvė mums padeda suprasti savo tikruosius troškimus. Kai esame su savo vaikais, namiškiais ar draugais, nuolat girdime jų nuomones ir matome jų nuotaikas, o būdamos vienos turime laiko apmąstyti savo pačių troškimus ir jų priežastis. Tuomet girdime tik savo pačios balsą ir tai labai svarbu, nes pernelyg dažnai mūsų balsas tiesiog paskęsta triukšme. Kad galėtume daryti tai, ką reikia, vaikus auklėti taip, kaip manome esant teisinga, ir būti gera draugė kitiems, privalome išmokti išgirsti savo pačios balsą. Būnant vienoms pasinerti į savo giliausias mintis, jausmus ir pojūčius gali padėti meditacija arba malda. Būnant vienumoje niekas negali daryti mums įtakos – esame tik mes ir Dievas. Tai ir yra visas vienumos žavesys.
   Tik, suprantama, rasti laiko vis tiek būna sunku. Ar tikrai esame tokios užsiėmusios? Mamos – tikros užimtumo čempionės – tik pasakykite, ką reikėtų padaryti, ar kas nesiseka, ir mes pasirūpinsime, kad viskas būtų atlikta kaip reikiant. Savo vaikams parenkame begalę įvairiausių užklasinių užsiėmimų, bijodamos, kad tik neliktų kokių nors neišnaudotų galimybių. Be to, ir pačios ant savo pečių užsikrauname per didelę naštą (įskaitant ir viską, ką darome darbe), nes arba baiminamės, kad be mūsų niekas nebus padaryta (mes – nepakeičiamos), arba kad nebus padaryta gerai (esame kontroliavimo maniakės). Užsivertusios nesibaigiančiais darbais, mintis apie buvimą vienumoje stumiame šalin nuo savęs, nes manome, kad taip elgtis – savanaudiška.
   Be to, daugelį iš mūsų žodis „vienuma“ priverčia jaustis nejaukiai. Būnant vienumoje užklysta mintis, kad galbūt kiti nenori būti su mumis. Galbūt būdamos vienos prisimename vienatvės valandas vaikystėje, kai jautėmės niekam nereikalingos ir apleistos. Vienuma gąsdinamai siejasi su apleistumo jausmu, kurio niekas nenori patirti. Iš tikrųjų daugelis iš mūsų nesąmoningai visus dienos darbus planuojame taip, kad neliktume vienos. Taip elgiamės todėl, kad giliai savyje bijome valandėlei stabtelėti ir apmąstyti savo gyvenimą ir jausmus. Mus pažinsite iš tolo: esame be galo užsiėmusios. Esame mamos, kurios nuolat būna suirzusios, nes mums tiesiog nepavyksta per dieną visko padaryti, nors pusės tų darbų apskritai niekam nereikia: per daug valome, pernelyg ilgai būname darbe. Skundžiamės nemokančios gyventi lėčiau, nes vienu metu tenka plėšytis į visas puses.
   Arba galbūt esame tokios mamos, kurios nuolat stengiasi būti tarp kitų žmonių? Į darbą neiname, tačiau negalime pakęsti, kai tenka ilgiau pabūti namuose, todėl mūsų dienos užpildytos savanoriška veikla, sportu ar susitikimais su draugėmis. Nesvarbu kur – kad tik ištisai būtume apsuptos žmonių. Žinome, kad turėtume rasti laiko pabūti vienos, ir jaučiamės kaltos, kad mums to nesinori. O vienos būti nenorime dėl to, kad galime suprasti tokius dalykus, kuriems negalėsime skirti laiko – nė viena iš mamų nenori savo kasdienio darbų sąrašo papildyti dar vienu punktu. Tačiau gal būtų galima ko nors atsisakyti? Ar manote, kad tai būtų pernelyg savanaudiška?

Ar būti vienai – savanaudiška?

   Skatindama jus įprasti reguliariai pabūti vienai, neskatinu elgtis savanaudiškai. Taip pat nenoriu, kad pradėtumėte perdėtai domėtis savimi. Teisingas požiūris į vienatvę neturi nieko bendra su šiais dalykais. Vienatvė – tai laikas, skirtas vidiniams apmąstymams, svarstymams, meditacijai ir maldai, kad taptume geresniais žmonėmis. Tai – būtina geros savijautos išsaugojimo sąlyga, nes būdamos vienos, atsiribojame ir nuo gerų, ir nuo blogų dirgiklių, taip pat ir nuo kitų žmonių įtakos. Mes, mamos, esame įpratusios pašėlusiai suktis darbų rate turėdamos daugybę niekam tikusių pasiteisinimų: pirmiausia tvirtiname, kad elgiamės taip, kaip ir visos kitos. Jei neskubate ir nesiblaškote kaip visos kitos mamos, galvojate, kad gal ką nors darote ne taip. Be to, toks elgesys leidžia jaustis svarbesnėms. Galiausiai, nuolat užsiėmusios esame dėl to, kad bijome būti kitokios. Ramybė gali bauginti.
   Esu tikra, kad daugelis šiuolaikinių mamų pervargsta, nes daro daugybę nereikalingų dalykų, tačiau norėdamos būti geros mamos vis tiek juos darome, nes esame įsitikinusios, kad taip reikia elgtis. Todėl kiekvieną mamą raginu labai atidžiai pasižiūrėti, ką ji veikia per dienas, ir nuoširdžiai atsakyti sau, kodėl ji daro vieną ar kitą dalyką – tą patį darėme ankstesniame skyriuje kalbėdamos apie pinigus. Šio klausimo savęs klauskite tol, kol pajusite, kad radote teisingą atsakymą. Ar tikrai kiekvienam vaikui būtina iš karto lankyti po du sporto būrelius? Ar iš tikrųjų jums reikia pasilikti darbe ilgiau už visus bendradarbius? Ar iki vėlumos užsibūnate dėl to, kad nespėjate baigti darbų, ar tik dėl to, kad padarytumėte įspūdį viršininkui? Pabandykite nuoširdžiai atsakyti į šiuos klausimus, nes esate svarbi, ne mažiau svarbu ir tai, kam skiriate savo jėgas.
   Bet juk yra mamų, kurios gerai viską apgalvojusios pasakys, kad jų gyvenime nėra nieko nereikalingo. Savo dienos darbų sąrašą ypač sunku sutrumpinti vienišoms mamoms. Juk reikia padaryti tai, kas būtina, kad ant stalo būtų ką padėti valgyti. Tokioms mamoms norėčiau pasakyti štai ką: pakentėkite. Luktelėkite, kol jūsų vaikai ūgtelės ir bus savarankiškesni, ir žinokite, kad jūsų gyvenime ateis tas metas, kai galėsite atsikvėpti ir skirti laiko sau. Tokia diena išauš. O dabar stenkitės pasinaudoti kiekviena ramybės minutėle – vakarais išjunkite elektroninius prietaisus, išmanųjį telefoną padėkite krautis rūsyje, kad nekiltų pagunda jo griebtis kas kelias minutes, arba pasielkite kaip aš – susiraskite auklę, kad galėtumėte pasimėgauti valanda ramybės.
   Nuolatinis skubėjimas gali būti tiesiog netikęs įprotis arba pasiteisinimas siekiant pasijusti svarbia, kai stengiatės išvengti klausimų, kurie jus kamuoja širdyje. Tačiau šio blogo įpročio reikia atsikratyti, nes toks užsispyrimas pamažu griauna mūsų vidinį gyvenimą, atbukindamas jausmus, naikindamas jautrumą ir dėmesingumą kitiems, žudydamas mūsų dvasią. Kuo labiau šalinamės ramybės, tuo labiau šąla mūsų jausmai pačioms sau. O tai pavojinga, nes nustojusios rūpintis savimi, į save pradėsime žvelgti su panieka, o tokia savijauta atneša daug skausmo.
   Todėl privalome rasti savy jėgų keistis. Turime tai daryti ir dėl savęs, ir dėl to, kad pradėtume gyventi teisingai. Gyvenimas be ramybės valandėlių – žiauri egzistencija, todėl nebūkime žiaurios sau pačioms. Pamilusios save, pagerinsite ir savo santykius su šeima.

Sužinokite Motinos Teresės paslaptį

   Teoriškai visi šie samprotavimai atrodo teisingi, tačiau kaip rasti laiko pabūti vienai realiame gyvenime? Įkvėpimo semiuosi iš vienos nuostabiausių moterų žmonijos istorijoje. Nors man niekada neteko asmeniškai bendrauti su šia išskirtine asmenybe, iš jos gyvenimo būdo ir raštų sprendžiu, kad Motina Teresė išties puikiai suvokė vienatvės galią. Jos stiprybės paslaptis – jėgų semtis iš bendravimo su Dievu, tylint arba meldžiantis. O kuri mama nesvajoja turėti daugiau jėgų? Sugebėjusios bent keletui akimirkų per dieną ištrūkti iš triukšmo ir beprotiško gyvenimo ritmo, pajusime visokeriopą naudą: atsigausime emociškai, įgysime daugiau fizinių jėgų, išmoksime aiškiau mąstyti ir, kaip tvirtino palaimintoji motina, – pažinsime savo dvasinį pasaulį. Tokiu būdu Motina Teresė semdavosi jėgų ir ištvermės savo sunkiame darbe. Kai kurios iš mūsų prisiminusios jos kasdienius darbus, kai jai tekdavo prausti, drąsinti, guosti ir palaikyti nesuskaičiuojamą gausybę vargšų žmonių, gal pasakytų, kad jos šventumas ir suteikė jai tokių antgamtinių jėgų. Gal ir taip, nors aš taip nemanau. Motina Teresė buvo pabrėžtinai eilinė moteris – neaukšto ūgio ir trapi. Tačiau ji puikiai žinojo savo gyvenimo prioritetus, o buvimas vienumoje su Dievu buvo vienas iš jų.
   Kasryt prieš išeidama į Kalkutos lūšnynus rūpintis vargšais, ji rasdavo laiko pabūti tyloje ir vienumoje. Apimta ramybės melsdavosi, priimdavo Komuniją ir prašydavo Dievo pagalbos. Iš tikrųjų ji prašė kur kas daugiau. Ji meldė, kad jis nuveiktų visą darbą už ją, kad sergantieji pagytų greičiau negu kad ji sugebės juos išgydyti. Prieš palinkdama nuvalyti raupsuotojo žaizdų ar paglostyti nugarą senyvai tuberkulioze sergančiai moteriai, ji tyloje kreipdavosi į Dievą.
   Įsivaizduokite šią trapią moterį, apsigobusią puikiai pažįstamu baltu galvos apdangalu su mėlynomis juostelėmis. Pirmiausia prieš akis iškyla visada besišypsantis jos veidas. Tuomet prisimename jos rankų judesius jai kalbant su gatvėje gyvenančiais žmonėmis. Ji visuomet liesdavo savo pašnekovą ir dažnai, suėmusi į delnus jo veidą, žvelgdavo tiesiai jam į akis. Tai buvo grynai asmeninis jos bendravimo būdas, bandant parodyti, kad ten esantys žmonės – matomi, svarbūs ir mylimi. Motinos Teresės jautrumas ir užuojauta buvo išskirtinis didžiulio jos nuveikto darbo ypatumas. O kaip ji tapo tokia jautri ir užjaučianti? Šimtus valandų ji praleido tyliai melsdamasi.
   Bet, paprieštarautume mes, tai pasiteisino Motinos Teresės atveju, juk ji neturėjo savo pačios vaikų (ji drįstų jums paprieštarauti), vyro (nors ji tvirtino ištekėjusi už Jėzaus), jai nereikėjo derinti buities darbų ir karjeros (tai, ką ji darė, buvo kur kas sudėtingiau!). Amerikos mamoms tai nepaprastai sunku suprasti. Tik ir žiūrime, kaip suspėti į darželį, apmokėti sąskaitas, apsipirkti, vienur ar kitur nuvežti vaikus. Pabūti vienai? Gal ir rastume kokią minutėlę, kol vairuojame.
   Nė viena iš mūsų negali būti tokia kaip Motina Teresė, bet to ir nereikia. Galime pasimokyti iš jos gyvenimo ir išskirtinių darbų ir patikėti, kad vienuma keičia mūsų charakterį. Ji nepaprastai jautriai reagavo į aplinkinius žmones. Priėjusi prie žmogaus, nematydavo nieko daugiau išskyrus tą žmogų. Ji verkdavo su žmonėmis ir stengdavosi patenkinti pačius būtiniausius jų poreikius. O po to nuo visų atsiskyrusi melsdavosi vienumoje.
   Man atrodo, kad kasdien matant mirštančius žmones, turėtum atbukti – teko tą patirti iš kai kurių savo bendradarbių elgsenos. Rūpintis sergančiais ir kenčiančiais žmonėmis – labai sukrečianti patirtis. Kad išsaugotų savo psichinį stabilumą, daugelis medikų stengiasi emociškai atsiriboti nuo aplinkinių kančių. Kad galėtume į darbą eiti ir kitą dieną, negalime pasiduoti emocijoms. Mes atsiribojame nuo sergančio žmogaus, kad netektų išgyventi jo patiriamos kančios. Susikuriame iliuzinį pasaulį, kuriame jaučiamės apsaugoti nuo mūsų gydomų pacientų patiriamo skausmo.
   Motina Teresė niekuomet taip nesielgė. Ji stengėsi pajusti kito žmogaus išgyvenamą kančią. Galima sakyti, kad jos gyvenimas buvo prasmingesnis. Ji niekada nebėgo nuo skausmo, o stengdavosi jį pati patirti. Ir jai pavykdavo dėl to, kad nekreipdavo dėmesio į piktas aplinkinių kalbas. Ji negirdėdavo tų, kurie plūsdavo sergančiuosius ir palikdavo juos mirti. Ji atsiribodavo, kad išsaugotų jautrumą ir iš Dievo pasisemtų jėgų toliau juos mylėti ir gydyti.

Kaip rasti dvidešimt minučių per dieną pabūti vienai

   Kerės gyvenimas kardinaliai skyrėsi nuo Motinos Teresės gyvenimo, tačiau jos abi elgėsi labai panašiai. Kerė – mano gera draugė, dabar dirbanti psichiatre ir auginanti tris vaikus. Ji man pasakojo, kad dar tuomet, kai ligoninėje dirbo gydytoja rezidente ir po devyniasdešimt valandų per savaitę prižiūrėdavo nusenusius pacientus, ją kartais užplūsdavo toks liūdesys, kad, metusi visus darbus, turėdavusi susirasti vietą, kur galėtų pabūti viena.
   – Kartais tiesiog jausdavau būtinybę pabėgti nuo visų ir išsiverkti. Būdavo, kad tiesiog valgydavau riešutų sviestu ir uogiene suteptus sumuštinius ir klausydavausi tylos. Kartais susiradusi ramią vietelę ten praleisdavau dešimt minučių, kartais – pusvalandį.
   Iš pradžių abejojau, ar tikrai Kerei reikėjo vienatvės, nes buvo akivaizdu, jog ji išsekusi fiziškai. Svarsčiau, kad šis fizinis nuovargis gal net labiau nei emocinis išsekimas ir vertė ją ieškoti vienumos. Todėl paklausiau, ką ji mananti.
   – Ne, – atsakė ji. – Visai ne dėl to. Gal iš pradžių taip ir buvo, tačiau kai per pusmetį įpratau kasdien šiek tiek laiko pabūti viena, supratau, kad man tai patinka, nes po to jaučiuosi geresnė gydytoja. Pabuvusi viena atsigaudavau, po to man būdavo lengviau atjausti savo pacientus ir būti jiems atidesnei. Savotiškai net pradėjau jaustis jiems artimesnė, o ne atitolusi.
   Kerė minėjo pradėjusi jautriau reaguoti į savo pacientų poreikius, panašiai kaip ir mano pažįstamos mamos, kurios, ėmusios skirti laiko sau, tapo jautresnės savo vaikams ir šeimai. Paklausiau Kerės, ar per daugelį metų šios vienatvės minutėlės kaip nors atsiliepė jos vaikų auklėjimui?
   – Tikrai taip, – pritarė ji. – Buvau taip nustebinta, kad tokios trumpos atkarpėlės, kai galėdavau pabūti viena dirbdama gydytoja rezidente, tiek daug padėjo man ir mano požiūriui į kitus, kad ir toliau norėjau išlaikyti šį įprotį ir namų aplinkoje. Tiesą sakant, net neįsivaizduoju, kokia mama būčiau tapusi, jei nebūčiau turėjusi tų vienatvės valandėlių. Žinau, kad skamba keistai, tačiau kai kiekviena diena prasideda nuo dvidešimties minučių ramaus skaitymo, maldos ar meditacijos, tampu geresniu žmogumi. Patikėkite, būna daug dienų, kai norisi geriau elgtis su savo vaikais. Net kol jie buvo visai maži, keldavausi dar prieš jiems nubundant arba stengdavausi pabūti viena, kol jie miegodavo po pietų. Net ir savo darbo grafiką susidėliojau taip, kad rasčiau laiko šioms valandėlėms.
   Kodėl tai padeda? Pabuvusios vienos tampame jautresnės žmonėms ir mus supančiai aplinkai, nes ištrūkstame iš triukšmo. Tiesiog pasislepiame tiek nuo gero, tiek nuo blogo triukšmo. Televizija, muzika, bendradarbių kalbos, draugų skambučiai, vaikų verksmas arba mūsų dėmesio reikalaujantys vyrai, kurie nori mums papasakoti, kas nutiko per dieną, verčia mus nuolat gyventi apsuptoms garsų. Aplinkos dirgikliai gali būti stimuliuojantys, tačiau nuolatinė stimuliacija mums kenkia.
   O beprasmis triukšmas gali atbukinti mūsų jausmus. Girdėdamos kritiką, gandus ar televizoriaus skleidžiamus muštynių garsus, atbunkame. Matydamos smurtą, besiginčijančius ar kenčiančius žmones, stengiamės atsiriboti, kad galėtume visa tai ištverti. Jei norime tapti jautresnės – arba bent jau neprarasti jautrumo – turime šalintis tokių mūsų pojūčius slopinančių dalykų. Būtent taip ir elgiasi vienuoliai arba budistai, norėdami išsaugoti aštrų požiūrį į išorinį pasaulį. Kad išsaugotume savo įprastinį jautrumą, privalome vengti pernelyg intensyvios aplinkos įtakos, net jei ji mus ir veikia teigiamai. Jei periodiškai atsiribojame nuo kitų žmonių, tai nereiškia, kad esame silpnos. Priešingai, toks poelgis reikalauja išskirtinės drąsos. Juk daug lengviau likti dirgiklių pilnoje aplinkoje ir nuslopinti savo pojūčius negu ištrūkti iš tokios aplinkos. Būdamos vienos mažiau kalbame, matome mažiau smurto (nes jis mums nepatinka) ir mažiau liežuvaujame apie savo drauges, žinodamos, kad tai skaudina. Tuomet vėl atgauname savo jautrumą. Būdamos pernelyg intensyviai mus veikiančioje aplinkoje, nebegalime jautriai reaguoti į mus supančius dalykus. Taip yra todėl, kad žinodamos, jog privalome čia likti, pradedame ieškoti būdų, kaip prisitaikyti. Todėl nuslopiname tas savo emocijas, kurioms tenka pernelyg didelis krūvis. Taip vangiau reaguojame į aplinką, mažiau rūpinamės, ne taip skausmingai išgyvename dėl tų, kurie liūdi ar yra nusiminę. Nebegirdime, ką mums sako kiti, nes negalime vienu metu apdoroti pernelyg daug informacijos. Iš tikrųjų, nuslopiname nuostabią savo asmenybės dalį vien tam, kad galėtume išgyventi šią dieną.
   Būtent dėl to mums reikalinga ramybė ir tyla. Aplinkos įtaka mums gali turėti ir teigiamą, ir neigiamą poveikį, todėl savo laiką turime susiplanuoti taip, kad reguliariai galėtume atsiriboti nuo aplinkos ir vėl susitelkti į svarbius dalykus. Turime atkurti savo vidinę pusiausvyrą, kad ir toliau jautriai reaguotume į savo žodžius, aplink mus esančius žmones ir save pačias.

Kaip rasti ramią vietą – Londos istorija

   Pabūti vienos turime ne vien tam, kad suprastume, kas esame ir neprarastume jautrumo aplinkiniams ir sau. Vienatvė padeda mums pažinti gilesnę savo esybės dalį – mūsų dieviškąją prigimtį. Filosofai, mistikai ir religiniai lyderiai šią mūsų asmenybės pusę vadina dvasia. Ji – nematoma ir neapčiuopiama ir tai – mūsų savasties pagrindas. Negalime jos nei pajausti, nei pamatyti, tačiau žinome, kad ji egzistuoja. Mūsų siela (dvasia) daro mus tokiomis išskirtinėmis ir vertingomis, kad žodžiais to negalima nusakyti.
   Įdomu, kad siaubingas kančias patyrusios mamos dažnai atvirai kalba apie dvasinius dalykus. Moterys, kenčiančios nuo sunkios (fizinės ar protinės) ligos, alkoholizmo ar narkomanijos, potrauminio streso, depresijos ar patyrusios kitas dideles nelaimes, priverstos ieškoti atsakymo, dėl ko joms tenka taip kentėti. Bandydamos tai suprasti jos ima analizuoti savo gebėjimus, savo žmogiškumo esmę ir atranda savyje tai, kas jas sieja su Dievu. Bet kokia kaina trokšdamos išsigelbėti nuo emocinių, fizinių ar psichologinių kančių, daugelis mamų dar uoliau stengiasi rasti pagalbą, kurios joms negali suteikti nė vienas iš aplinkinių žmonių.
   Todėl nenuostabu, kad kenčiančios mamos dažniau meldžiasi ar medituoja. Taip jos elgiasi dėl to, kad visomis išgalėmis bando rasti pagalbą. Ir tokiu atveju vienuma ir tyla skatina melstis ir kai kurioms padeda suvokti jų kančios prasmę. Vienuma padeda joms atgauti jautrumą, geriau suprasti jų kančios sudėtingumą ir išmokti gyventi su šiuo skausmu. Tačiau tai dar ne viskas. Tuomet jų siela atranda kitą – Dievo – sielą. Štai tas būdas pasiekti ramybę, kurią daugelis mamų tvirtina patiriančios būdamos vienos. Pajutusios, kad mūsų siela susitinka su nematomu Dievu, žinome, kad tai tikra, tačiau to negalime paaiškinti žodžiais. Tai – gilus, labai asmeniškas mūsų pojūtis. Londa puikiai žino, ką turiu omeny.
   Pirmą kartą sutikusi Londą iš karto ją pamėgau. Savo vaikus atvedėme į tą pačią paruošiamąją mokyklą, ir vos kartą pabendravusios pajutome abipusę simpatiją. Prisiminusi mūsų pirmąjį susitikimą, manau, kad mane sužavėjo jos paprastumas. Ji nesiekė tobulumo – ji buvo iš tų mamų, kurios sausainius perka parduotuvėse, o į užkandžių dėžutę gali įdėti ir neiškepusį keksiuką. Joje kunkuliavo neišsenkanti energija. Vaikus ji visur vedžiodavosi kartu su savimi, o jei su jais tekdavo ilgai važinėti tvarkant daugybę reikalų, grįždama namo visuomet stabtelėdavo parke, kad galėtų su jais pažaisti. Ji, regis, tikrai buvo ta mama, su kuria smagu būti kartu.
   Per ateinančius dvejus metus pastebėjau, kad Londa pastebimai blogsta. Ji nemėgo laikytis dietų, priešingai – jai patiko ruošti maistą ir jį valgyti, be to, dažnai juokaudavo, sakydama, kad sportuoja tik dėl to, kad mėgsta pavalgyti. Kitaip apie jokį sportą tikrai nebūtų galvojusi. Jos nuotaikos ėmė dažnai kaitaliotis, ir pastebėjau, kad tai jau atsiliepia jos santykiams su vaikais ir šeima. Vėliau ji man pasakojo, kad kažkur giliai jos viduje vis stipriau ėmė rusenti pyktis, kurį ji daugelį metų slėpė kaip įmanydama. Per tuos dvejus metus pamažu darėsi vis labiau įsitempusi ir nervinga. Jos nervingumas buvo it tas tykojantis leopardas, tyliai gulintis už medžio ir laukiantis tinkamo momento pulti grobį.
   Vieną šeštadienio rytą sulaukiau jos vyro skambučio. Naktį jam teko išvežti Londą į ligoninę, prasidėjus ūmiam nerimo priepuoliui. Gydytojai primygtinai siūlė paguldyti ją į ligoninę dėl nervinio išsekimo. Visa net nutirpau. Mano draugė kankinosi, buvo bejėgiškos būklės ir tikriausiai labai išsigandusi. Ligoninėje ji praleido penkias dienas, ištisai vartodama raminamuosius. Iš ligoninės grįžusi namo kitus dvejus metus turėjo reguliariai lankytis pas psichoterapeutą.
   Niekada nepamiršiu mūsų pokalbio praėjus keleriems metams po šio įvykio. Be abejo, aš visaip stengiausi išsiaiškinti, kas tąkart nutiko. Tikriausiai kažkas bloga, tik apie tai niekas nežinojo? Kas sukėlė tą emocijų audrą, dėl ko ji palūžo nerviškai?
   Vos tik jos to paklausiau, ji ramiai atsakė:
   – Tiksliai net nežinau.
   Nusivylusi tokiu atsakymu, kamantinėjau ją toliau:
   – O ką sakė gydytojai, kol gulėjai ligoninėje? Ką mano psichoterapeutas?
   – Mano pirmasis gydytojas manė, kad nervinį išsekimą sukėlė manyje susikaupę kažkokie ankstesni išgyvenimai. Psichoterapeutas sakė, kad niekada taip ir neišmokau tinkamai reikšti kai kurių emocijų, kurios galėjo dar sustiprinti mano nervingumą. Manau, kad tiesiog tokia esu – kaip ir mano brolis, kuris nuo tokių pačių sutrikimų kenčia visą savo gyvenimą. Tikrai negaliu pasakyti, dėl ko konkrečiai tai galėjo nutikti, bet, ko gero, man to paaiškinimo ir nereikia. Šiandien man daug svarbiau išmokti suvaldyti savo nervingumą. Manau, kad puikiai žinau, kaip tą padaryti.
   Mane apėmė smalsumas. Ką gi ji žinojo?
   – Per daugelį metų pastebėjau, kad mano protas ir kūnas tarsi lenktyniauja tarpusavyje. Kartais jaučiuosi taip, tarsi mano galvoje būtų įtaisytas „Porche“ variklis. Man į galvą šauna daug minčių, idėjų, sumanymų, kuriuos norėčiau įgyvendinti. Ir jie neduoda man ramybės. Vos tik ką nors sugalvojusi, iš karto puldavau veikti. Kuo greičiau didėjo variklio apsukų skaičius, tuo greičiau sukausi ir aš. Išsekau fiziškai. Griebdavausi visko – ir nors atrodys keistai, man tai savotiškai patiko. Tik, deja, tai negalėjo ilgai tęstis. Negalėjau ištverti tokio pašėlusio ritmo. Buvau pernelyg užsiėmusi, pradėjau mažiau miegoti. Vos tik taip nutiko, viskas pradėjo eiti blogyn. Aš vis greičiau nuvargdavau, bet mano galvoje rasdavosi vis naujų sumanymų. Man atrodė, kad aplink mane viskas lekia šuoliais. Valgiau kaip pakliuvo. Teko išmokti laiku sustoti, dar prieš pradedant įsibėgėti. Vos pajutusi, kad mano galvoje gimsta nauja idėja (o jų atsirasdavo vis daugiau), pasistengdavau jas nuslopinti. Užsidarydavau viena, palikusi vaikus ir Deną. Dvidešimt minučių skirdavau sau, kad galėčiau nuraminti savo mintis, ir tai iš esmės viską pakeitė.
   Tai štai kas – vienatvė! Pirmiausia Londa pati suprato, kas gali ją pražudyti, ir nieko nelaukusi ėmė ieškoti progų pabūti atskirai. Norėjau išgirsti daugiau.
   – Štai ir visa paslaptis: vos tik pajusdavau mane apimantį nerimą ir matydavau, kad mano galvoje randasi vis daugiau naujų idėjų, eidavau pabūti viena – kad ir į savo kambarį, kol vaikai žiūrėdavo televizorių. Ten nurimdavau. Lėčiau kvėpuodavau. Sėdėdama ant kėdės savo kambaryje užsimerkdavau. Gal atrodys, kad išprotėjau, bet pradėjau melstis. Pradėjau galvoti apie Dievą. Kartais imdavau melstis į Dievą Tėvą, būdavo, kad šaukdavausi jo pagalbos, o kartais tiesiog išsakydavau viską, kas tik ateidavo į galvą. Nuostabu, kad įžengusi į savo kambarį visuomet sugebėdavau nusiraminti.
   „Nuostabu, – pagalvojau. – O ką ji darydavo tuomet, kai tekdavo eiti į parką su vaikais, apsipirkti į parduotuvę ar vakarieniauti pas draugus? Kaip tuomet?“
   – Supratau, kad net ir pačios trumpiausios vienumoje praleistos akimirkos yra tokios svarbios, kad net jei parduotuvėje ir būnu prisikrovusi pilną krepšį pirkinių, viską metusi, dešimčiai minučių grįžtu į automobilį. Arba atsiprašiusi pakylu nuo stalo ir kuriam laikui užsidarau vonios kambaryje. Gal ir skamba beprotiškai, tačiau man tai labai padeda.
   Daugelis iš mūsų nesistengia įveikti tokio nerimo, kuris buvo užvaldęs Londą, bet ne tai svarbiausia. Tai, kas mano draugei padėjo atsikratyti įtampos, gali padėti bet kuriai mamai įveikti ką kita: nusivylimą, psichologinį išsekimą, susierzinimą. Štai dėl ko taip svarbu pabūti vienoms. Tai leidžia atsikratyti įvairių varginančių pojūčių. Be to, visoms mums gyvenime reikia nors truputėlio ramybės.
   Bent jau ramybę vienatvė tikrai suteiks. Ramybės nepajusime beprasmiškai čiauškėdamos, narstydamos kitų gyvenimus ar apie ramybę skaitydamos. Ramybę atrasime vienumoje – ją pajusime ne atsitiktinai, o sąmoningai jos ieškodamos. Tiesą sakant, asmeniškai man dar neteko sutikti mamos, kuri būtų galėjusi mėgautis visiška ramybe ko nors neatsisakiusi. Nė viena nėra pasakiusi, kad pakako tik atsiskirti nuo kitų, nuspręsti ją pajusti ir pradėti mėgautis. Ramybė – apgaulinga ir neapčiuopiama, kaip ir mūsų siela. Suprantame, kai ji yra, ir labai gerai žinome, kai jos nėra. Tačiau ji yra neapsakomai svarbus dalykas, nors skeptiškai buvo vertinama per amžius. Giliai viduje ramybę pajusime kažką nuveikusios kitoje srityje. Kaip Londa man sakė, svarbiausia sudaryti sąlygas patirti ramybę ir rasti jai vietos, kad ji galėtų apsigyventi mumyse.

Keturi būdai, kaip išsiugdyti šį įprotį

1. Pradėkite nuo trumpų vienatvės valandėlių

   Atlikta daug medicininių tyrimų, įrodančių neabejotiną vienatvės naudą. Kai nusiraminame medituodamos ar melsdamosi, mažėja mūsų kraujospūdis, atslūgsta nerimas ir grįžta jėgos. Gydytojai, draugai ir tėvai mūsų ištisai prašo neskubėti gyventi, tačiau dažniausiai į jų žodžius nereaguojame, nes visa tai mums jau būna girdėta. Tiesiog nesame įsitikinusios, ar tikrai norime gyventi kitaip.
   Turbūt esu girdėjusi visus įmanomus pasiteisinimus, kuriuos mamos randa reaguodamos į raginimus rasti laiko pabūti vienoms. Visi jūsų argumentai man puikiai žinomi – nuo tokių kaip „galbūt kai ūgtelės mano vaikai“ arba „labai gaila, bet vienatvę sau gali leisti tik tos mamos, kurios neturi kuo užsiimti“ iki „galėčiau, jei mano vaikai ir vyras nereikalautų iš manęs tiek daug dėmesio“. Ar tikrai? Ar išties dėl to vengiame būti vienos, o gal tikrosios priežastys slypi kitur?
   Juk iš tikrųjų visuomet randame laiko tam, ką tikrai norime daryti. Esame užsispyrusios, įsisukusios kasdieniuose darbuose, išgąsdintos ir pernelyg lengvai pasiduodančios artimųjų įtakai. Todėl kad pradėtume gyventi kitaip, kai ką teks pakeisti. Mums reikia kur kas daugiau – ne daiktų ir ne pinigų, galimybių ar iššūkių – mums reikia daugiau nuoširdumo, daugiau ramybės, daugiau sielą raminančių dalykų ir jautrumo sau pačioms ir savo aplinkai. Visa tai gauname pabuvusios vienos.
   Nedvejokite. Padarykite tai. Kur bebūtumėte, raskite minutėlę laiko pabūti viena. Laiko sau gali rasti bet kuri automobilį vairuojanti mama. Taip, galite pradėti ir nuo automobilio. Dar geriau, jei iš pradžių užsidarysite vonios kambaryje, nors daugelis mažus vaikus auginančių mamų abejotų tokiu pasiūlymu. Ramybe ir tyla galime pasimėgauti net ir šveisdamos grindis (rašyti knygas man geriausiai sekasi dažant sienas arba darbuojantis dulkių siurbliu), važiuodamos pasiimti iš mokyklos vaikų ar pakeliui į namus iš darbo. Sunkiausias žingsnis – tvirtai pasiryžti rasti laiko pabūti vienai ir tas akimirkas visapusiškai išnaudoti.

2. Susiraskite vietą, kurioje galėtumėte būti viena (ir apie kurią visi žinotų)

   Kaip mano vaikai augdami turėjo kėdę, ant kurios eidavo pasėdėti tuomet, kai reikėdavo nusiraminti, taip ir aš atokioje savo miegamojo kertelėje pasistačiau kėdę, kuri skirta mano ramybės valandėlėms. Vaikai žinodavo, kad kol esu ten, geriausia manęs išvis netrukdyti. Žinoma, norėdama ramiai pasėdėti savo kėdėje kol vaikai buvo dar visai maži, man tekdavo juos palikti su aukle pirmame aukšte, nes kitaip būtų galėję ir užmušti vienas kitą.
   Tos kėdėje praleistos ramybės valandėlės man buvo tokios svarbios, kad būtent taip ir darydavau: susiradau auklę, kuri po pamokų galėtų ateiti pas mus pažaisti su vaikais, kol aš būsiu viena savo kėdėje. Kartais skaitydavau, kartais melsdavausi, o kartais nejučia ir užsnūsdavau.
   Mažų vaikų turinčioms mamoms ne taip lengva rasti valandėlę pabūti vienai, todėl tai turėtų tapti vienu iš daugelio įprastų mūsų gyvenimo dalykų. Kad vaikams nieko nenutiktų, jiems skirti žaidimų maniežai, na o mums, mamoms, reikalinga kėdė, pagalvė ant grindų, kambarys ar darbo kabinetas – bet kokia nuošali vieta, kur galėtume ramiai pabūti visiškai vienos. Ūgtelėję mano vaikai suprato, kad ir jiems gerai, kai išeinu pabūti viena, nes grįžusi būdavau jiems atidesnė.
   Teko pažinoti ir tokių moterų, kurios net imdavosi perplanuoti savo namus, kad susikurtų mažas uždaras erdves, skirtas meditacijai ar susikaupimui. Jos suprato (tą turėtume suprasti ir mes visos), kad turėdamos galimybę kasdien užsisklęsti nuo visų tam skirtoje vietelėje, visapusiškai pagerina savo gyvenimą. Turėdamos savo nuosavą erdvę, sėdmaišį ar sulankstomą kėdę, žinome, kad greitai galėsime mėgautis ramybe. Konkretus daiktas mums primena, kaip svarbu ir būtina šiek tiek laiko pabūti vienoms.

3. Nuraminkite savo mintis (taip, jūs tą galite)

Kai jau esate viena, kitas uždavinys – atsikratyti įpročio nepaliaujamai galvoti apie visus dalykus, kuriuos reikėtų pulti daryti užuot sėdėjus nieko neveikiant vienumoje. Tai nelengva. Atsikratyti tokių minčių įmanoma, tačiau to reikia mokytis. Tačiau išmokti galime visos, ypač jei žinome, kad mūsų laukia puikūs rezultatai, kurių naudą pajusime iš karto. Nusiteikite, kad kai jau mėgausitės sau skirtomis tylos akimirkomis jus apims nerimastingos mintys.
Kai jus užplūsta mintys ir kaltės jausmas, kad sau ramiai leidžiate laiką viena ir nieko neveikdama, kilkite į mūšį. Būtent taip turi elgtis ir valgymo sutrikimų turinčios merginos. Skelbkite karą nepageidaujamoms mintims. Išmeskite iš galvos smulk-meniškus rūpesčius, tačiau jei jus vargina mintys apie svarbius dalykus, pasakykite sau, kad juos imsitės spręsti vėliau. Leiskite sau dėl vieno ar kito dalyko pradėti jaudintis vėliau, pavyzdžiui, po pusvalandžio, o ne jūsų ramybės laikotarpiu.

4. Mąstykite apie svarbesnius dalykus

   Kai jau sugebate reguliariai skirti šiek tiek laiko sau, išsivadavusios nuo aplinkinio triukšmo ir iš savo galvos išmetusios nepageidaujamas mintis, vienatvė pagaliau gali duoti pirmuosius rezultatus. Spengianti tyla jus gali išgąsdinti, bet niekur nuo jos nebėkite. Likite toje tyloje. Mąstykite apie jums patinkančius dalykus, apie tai, kas jus gyvenime džiugina. Net jei ir nekenčiate savo gyvenimo, galvokite apie kažką teigiamo. Kartais mamos tiesiog sėdi ir mėgaujasi tyla, kitos – medituoja arba meldžiasi. Kartais (ypač iš pradžių) mintimis nuklysite kitur. Tai – nieko bloga, bet būkite atsargios. Gilintis į savo problemas nematant konstruktyvaus jų sprendimo būdo gali būti kenksminga. Kitaip tariant, jei esate linkusi narplioti savo bėdas ir nuolat dėl jų graužtis, buvimas vienumoje jums neduos jokios naudos. Jei jūsų mintis temdo nuolatiniai rūpesčiai, pasakykite sau, kad apie juos galvosite po pusvalandžio, tačiau dabar meskite iš galvos visas juodas mintis. O dar geriau, jei į savo problemas išmoktumėte pažvelgti kaip į terapinę priemonę. Čia gali padėti ir tikėjimas. Jei negalite išsivaduoti iš savo skausmo ar pakeisti savo sunkaus gyvenimo, kreipkitės pagalbos į Dievą.
   Tokiais momentais mes ne tik ramiai sėdime, bet ir pamažu pajuntame ryšį su savo dieviškąja prigimtimi. Nesigąsdinkite šios minties. Tai – ne stebuklas, o paslaptis. Kad mums tai pavyktų, privalome leistis į gilesnius apmąstymus ir pažinti savo – mamų ir moterų – galimybių ribas. Vienatvėje mąstydamos apie gilesnius dalykus, privalome kreiptis į savo vidinį „aš“ ir ten rasti atsakymus į rūpimus klausimus. Toms, kurioms tų atsakymų reikia, savotiškai pasisekė, nes jos priverstos jų pradėti ieškoti greičiau, negu tos, kurioms jie nėra taip beviltiškai reikalingi. Tik kuri iš mūsų mamų galėtų prisipažinti niekuomet nesijautusi beviltiškai? Mums reikia atsakymų, nes mylime be galo karštai, bijodamos prarasti brangius žmones ar sunaikinti mūsų tarpusavio ryšį. Iš paskutiniųjų stengiamės suprasti, kaip reikėtų elgtis, pavyzdžiui, ar geriau daugiau laiko praleisti namuose, ar darbe? Norime žinoti, kaip elgtis sergant mūsų vaikams, netekusios darbo ar tiesiog nebegalėdamos pakęsti savo gyvenimo. Galbūt tuomet iš tikrųjų to trokštame daug beviltiškiau negu mums atrodo.
   Aišku tik viena – mūsų pašėlusiai skubančiame triukšmingame pasaulyje, kuriame esame priverstos pernelyg dažnai save apgaudinėti – kad turime suplonėti, būti geresnės, daugiau dirbančios, išmintingesnės, sumanesnės ir tobulesnės mamos – pabūti vienoms mums reikia kur kas daugiau nei bet kada anksčiau. Norėdamos išsaugoti sveiką požiūrį į gyvenimą ir neprarasti nuovokos, be to negalime gyventi. Sakyti, kad vienumos nusipelnėme – tai nepasakyti nieko. Mums jos reikia. Nuo to priklauso, ar sugebėsime išlikti kaip mamos, nes priešingu atveju tiesiog tapsime robotais, automatiškai atkartojančiomis kasdien girdimus dalykus. Nebeliks jokios vilties išsaugoti savo išskirtinumą. O taip nutikus, pralaimėsime ne tik mes, bet ir mūsų sutuoktiniai bei vaikai. Galų gale, mes – mamos – būdamos vienos turime išmokti laukti. Laukti, kol atsigausime, ir kantriai tikėtis atsakymų į mums rūpimus klausimus, supratimo, paguodos ir, be abejo, ramybės.

Septintas įprotis
Kaip teisingai reikšti ir priimti meilę

Mamos ir mamų meilė

   Esu viena iš tų moterų, kuriai pasisekė: turiu daug giminaičių iš vyro pusės ir visus juos labai myliu. Mano anyta – ypač išskirtinė moteris. Nors jai – jau aštuoniasdešimt treji, jos plaukai vis dar tokie pat juodi kaip ir Ronaldo Reigano, o ugninga dvasia nė kiek nesumenko. Prieš trejus metus savo visureigiu įvažiavusi į pusnį, vėliau juokėsi pasakodama, kaip su drauge abi „kabėjo žemyn galva“, laukdamos pagalbos. Ji – stiprus ir atviras žmogus, be to, labai myli mane. Ji išmokė mane išlikti maloniai su draugais nepaisant jų elgesio ir neatstūmė manęs net ir tuomet, kai elgdavausi nepakenčiamai. Jos meilė nuoširdi ir pilna malonės. Esu įsitikinusi, kad taip mylėti ji moka dėl to, jog labai stengiasi tą daryti. Per trisdešimt mūsų pažinties metų nesuskaičiuojamą galybę kartų mačiau jos pastangas parodyti savo meilę.
   Prieš kelerius metus iš jos gavau labai dosnią, bet kartu ne-įprastą kalėdinę dovaną. Ji nusipirko nekilnojamojo turto, o mudviem su vyru padovanojo du žemės plotelius, besiribojančius su naująja jos nuosavybe. Mums padovanotas žemės lopinėlis buvo ant kalvelės, prie vyšnių sodo, netoli atokaus kaimo keliuko. Vienintelė problema – tas plotelis buvo mažas – labai mažas. Tai buvo mano nuosava kapo vieta – ten, kur amžino poilsio atguls mano pavargę kaulai.
   Pasijutau dviprasmiškai. Tai buvo brangi dovana gražioje vietoje, bet dovanoti kapavietę Kalėdų proga? Kurį laiką nežinojau, kaip reaguoti, tačiau tokia būsena truko tik keletą akimirkų, kol mano sumišimas išsisklaidė. Tuomet pradėjau juoktis ir apkabinau ją. Po to dar ilgai negalėjau atsipeikėti iš nuostabos. Juokiausi, nes gerai pažinojau savo anytą. Ji – nepataisoma dovanotoja, kurios širdyje šio troškimo niekas nepažabos. Mūsų šeimą ir savo draugus ji myli be galo stipriai, o savo meilę mums visiems dažniausiai reiškia per dovanas. Bet jos gyslomis teka vokiškas kraujas, ir ji dar prisimena Didžiosios Depresijos laikus. Iki pat dabar ji vis dar taupo foliją, o popierines lėkštes panaudoja kelis kartus; kompostą pradėjo ruošti dar tada, kai tai nebuvo visuotinai madinga. Mes visi puikiai žinome, kad ji nedovanoja bet kokių niekučių ir jos dovanos visuomet labai praktiškos, tačiau visos jos byloja apie didžią meilę.
   Mes, mamos, esame mylinčios būtybės. Visos turime savų būdų meilei išreikšti, o aplinkinių meilę sugeriame visa širdimi. Tačiau kartais, nors mylėti mūsų, mamų, širdims – taip natūralu, dovanodamos ir priimdamos meilę save įspraudžiame į kampą. Dar iki tol, kol mūsų namuose atsiranda pirmasis vaikas, įsivaizduojame, kaip gyvensime su juo ir jį mylėsime. Svajojame, kaip sėdėsime supamajame raudonmedžio krėsle apsirengusios balta plonytės medvilnės suknele. Negalvojame apie hamamelio ekstrakte išmirkytus pavilgus hemorojaus skausmams mažinti ar liemenėlių įklotus varvančioms krūtims. Tuomet dar net nebūname girdėjusios apie raminamuosius kraujagyslių kompresus ir stangrinamąsias pėdkelnes, nes dar niekas nebūna sudarkęs mūsų figūrų ir venų. (Susilaukus keturių vaikų, šie kompresai ir stangrinamosios pėdkelnės tapo neatsiejama mano kasdienybės dalimi. Jei nežinote, kas tai per pėdkelnės, vadinasi, nepakankamai valgote.)
   Meilės paslaptis – jos dovanojamas gyvenimas, tačiau pakanka vos akimirkos, kad meilė mums sukeltų ir neišmatuojamą skausmą. Štai kodėl būtina stabtelėti ir įsigilinti į tai, kaip mes mylime. Norėdamos teisingai reikšti meilę turime labai stengtis, o ją priimti daugeliui iš mūsų gali būti dar sunkiau. Žinoma, mūsų meilė labai stipri – savo vaikus stengiamės mylėti visa širdimi, tačiau giliai viduje nuolat kirba abejonė, ar viską darome gerai. Privalome žinoti, kad elgiamės teisingai, nes jei jau nesugebame prasmingai ir tinkamai reikšti meilės savo vaikams, norisi apskritai numoti ranka į visą šį vaikų auklėjimo reikalą. Aišku, paklausius viskas atrodo paprasta, natūralu, romantiška ir lengva, bet taip nėra. Tai reikalauja ištvermės. Netenkame kantrybės, pervargstame, tačiau negalime nuleisti rankų, nes negaunant ir neduodant meilės gyvenimas taps nieko vertas. Šiame skyriuje parodysiu, kaip galime lengviau reikšti ir priimti meilę, kaip protingai ir sumaniai rizikuoti, kaip išmokti neįsižeisti dėl brangių žmonių poelgių, kaip juos suprasti (ir išmokyti juos suprasti jus) ir galų gale, kaip mokėti reikšti meilę net ir tuomet, kai tai būna be galo sunku.

Kaip reiškiame meilę – kodėl ją siejame su savo poreikiais ir lūkesčiais

   Prisipažinkime – juk mamomis visos tapome todėl, kad kažko norėjome. Troškome patirti daugiau meilės, suteikti savo gyvenimui prasmę, o gal tiesiog paįvairinti kasdienę rutiną. Savo atžalas gimdėme arba įsivaikinome iš savanaudiškų paskatų. Žinoma, gal ir įsivaikinome vaiką iš trečiojo pasaulio šalies, tačiau jei mūsų poelgiuose nebūtų buvę nė lašelio išskaičiavimo, argi nebūtume pasiėmę labiausiai nuskriausto iš visų?
   Noras turėti vaikų ir meilė, kurią patiriame juos turėdamos – nuostabus jausmas, nes mylėdamos vaikus jaučiamės visavertėmis moterimis. Meilė vaikams iš tikrųjų kitokia. Romantiška meilė – nuostabi, tačiau tai – visai kas kita. Ji pasireiškia kitaip ir mus sukausto. Manome, kad taip niekuomet nenutiktų išgyvenant motinišką meilę. Romantiška meilė, kurią mes paprastai patiriame iki tol, kol atsiranda proga parodyti savo motinišką meilę, nėra besąlygiška. Kad ši meilė atsirastų ir tęstųsi, bent iš pradžių turime būti kažkuo ypatingos, atitinkamai atrodyti, būti kažką pasiekusios tam tikrose srityse. Norėdamos išsilaisvinti iš šių gniaužtų, renkamės kitą kelią – motinystę. Manau, kad taip pat elgiasi ir tėčiai.
   Ir štai gimsta mūsų gražuoliukė – apvalutė, putlutė, visa raudona. Jai klyktelėjus, mūsų širdis apmiršta. Pasigirdus pirmam verksmui, mus sukausto išgąstis. Ji dar nieko nepadarė, o mes ją jau mylime. Kodėl? Kaip tik dėl to, kad ji dar nieko nepadarė. Mylėti lengva. Iš jos nieko nesitikima – jai viskas leidžiama, nes ji – visiškai nuo mūsų priklausomas ir daug ko reikalaujantis kūdikis. Tačiau giliai širdyje suprantame, kad tai pasikeis ir vėliau mes sulauksime daug malonių akimirkų. Mintyse tapome rožines svajones, o mūsų vaizduotė mus neša vis toliau. Suteiksime jai viską, kad tik… ji galėtų… būti… prezidente, Pulitzerio premijos laureate, groti pirmuoju smuiku Filadelfijos filharmonijoje. Tačiau visa tai bus vėliau. Pirmiausia teks pradėti nuo skiepų.
   Pradedame svajoti apie jos ateitį, nes trokštame kuo daugiau. Galbūt mums norisi, kad ji turėtų daugiau negu turėjome mes pačios, kad ir kas tai būtų. Norisi, kad, priešingai negu mes, ji būtų mandagi. Norime, kad jai rūpėtų grįžti namo per vasaros atostogas studijuojant universitete, nes mums pačioms to niekada nesinorėjo. Ji turės tobulą mamą. Mūsų dukrai tikrai pasisekė – duosime jai viską, ko trūko mums pačioms.
   Ar matote, ką darome? Nuo pirmųjų savo vaiko gyvenimo dienų viltis ir svajones kuriame atsižvelgdamos ne į tai, koks yra mūsų vaikas, o į tai, kokios esame mes. Nors ir tvirtiname, kad leisime jam būti kuo tik jis panorės ir kad mylėsime jį besąlygiškai, iš tikrųjų nė viena iš mūsų, mamų, nesugebame taip elgtis. Rodydamos jam savo meilę, nesugebame atsiriboti nuo savo poreikių, todėl netrukus mylėti tampa ne taip paprasta. Tačiau to galime išvengti.
   Susilaukti vaikų arba juos įsivaikinti nusprendžiame tikėdamosi patirti kitokią meilę. Manome, kad turint vaikų, meilė, kurią duosime ir gausime iš jų, bus naujas ir dar nepažintas potyris. Norėčiau aptarti kai kuriuos iš mamų puoselėjamų lūkesčių, nes daugeliui iš mūsų jie gali labai apsunkinti gyvenimą.
   Prieš vaikams gimstant pradedame vaizduotis, kokie jie bus ir ką jie mums duos. Susilaukus vaikų, lūkesčiai ir toliau nesikeičia. Norime, kad jie vienaip ar kitaip elgtųsi ir kad kažkurioje srityje daug pasiektų. Tikimės, kad jiems puikiai seksis mokytis ir sportuoti. Nieko bloga kelti vaikams aukštus reikalavimus, tik negalima jų tapatinti su meile. Vienas iš didžiausių sunkumų mums, mamoms, – sugebėti atskirti šiuos du dalykus. Tai nepaprastai svarbu, nes kai vaikai mano privalantys pateisinti mūsų lūkesčius dėl jų elgesio, išvaizdos ar pasiekimų tam, kad būtų mylimi, jie jaučiasi patekę į aklavietę. Nė viena mama nenori, kad jų vaikai taip jaustųsi, ir paprastai lūkesčius ir meilę susiejame ne iš blogos valios ir tai darome nesąmoningai. Kiekvienas vaikas turėtų žinoti, kad nepriklausomai nuo jo poelgių – net jei ir nuspręstų visą gyvenimą sėdėti užsidaręs savam kambary – nenustosime jo mylėjusios ir rodžiusios jam savo meilės. Štai kuomet mylime besąlygiškai.
   Mylėti savo vaikus tampa tikrai nelengva, kai juose atpažįstame svetimą žmogų. Paprastai, nors ne visada, juose matome transformuotą savo atvaizdą. Psichologai teigia, kad daugeliui mamų sunkiausia sutarti su savo vyriausiomis dukromis – tuo turėjau progų įsitikinti ir savo darbe. Taip nutinka visų pirma dėl to, kad bandome susitapatinti su jomis. Jose pastebime savo charakterio bruožų – kai kurie iš šių bruožų mums patinka, o kai kurių negalime pakęsti. Į jos poelgius reaguojame labai jautriai, nes ji nepriklauso vien sau pačiai – labai dažnai ji būna mažesnė ir jaunesnė mūsų pačių asmenybės kopija, ir tai mus suklaidina. Todėl kovojame.
   Iš tikrųjų kovojame ne su ja, o su savimi pačia. Joje įžvelgiame kitą moterį – savo mamą, seserį arba (ach, kaip nelengva mūsų dukroms) save pačią. Matome dar nepradėjusią bręsti mažą mergaitę, kuri šeštoje klasėje buvo skriaudžiama, ir manome, kad ji negraži. Todėl mums sunku apkabinti savo penktokę dukrą: mes buvome negražios – ji negraži. Ji tampa mūsų pačių pakaitalu, tik mes to nesuvokiame. Mums nepavyksta jos mylėti tokios, kokia ji yra, nes mumyse tūno neišpildyti troškimai, nenumalšintas skausmas.
   Apmaudžiausia, kad nesuprantame, jog taip elgiamės. Štai kodėl taip svarbu atpažinti šiuos jausmus – ir jos, ir mūsų pačių labui – kad galėtume mylėti geriau ir džiaugtis daug artimesniais santykiais su savo dukra.
   Mylėti sunku, kai esame nusivylusios, o nusiviliame tuomet, kai žlunga mūsų turėti lūkesčiai. Tad kaltas ne mūsų nusivylimas, o lūkesčiai. Jei savo lūkesčių vaikų atžvilgiu skaičių sumažintume perpus, galiu jus užtikrinti, kad nusivylimo patirtume perpus mažiau, gyventume ramiau ir daug smagiau.
   Kai nustojame tikėtis, kad mūsų vaikai bus tobuli ir esame pasiruošusios juos mylėti visokius, mūsų santykių su vaikais lygis pereina į naują etapą. Tampame geresnės mamos, nes mūsų meilė pasidaro tobulesnė. O džiugiausia žinia mums visoms – pakeitusios savo mąstyseną, kalbėseną ir elgesį su savo vaikais, pasijusime daug geriau. Dienai baigiantis jausimės ne tokios įsitempusios ir mažiau išsekusios. Išmokus mylėti teisingiau, santykiai su aplinkiniais ima teikti kur kas daugiau džiaugsmo.

Kaip gauname meilę – pyktis, pasitikėjimo trūkumas ir skirtingi lūkesčiai

   Reikšti meilę sunku, tačiau daugeliui mamų nė kiek ne lengviau ir ją gauti (ar priimti). Pagrindinis kaltininkas – giliai mumyse slypintis pyktis, o juk dauguma iš mūsų puikiai sugeba pykti, to nei parodydamos, nei jausdamos. Pyktis būna susipynęs su daugybe kitų emocijų. Jaučiamės įpareigotos (ypač, kol vaikai dar maži) nerodyti savo nusivylimo, pykčio ar susierzinimo šioms jaunoms sieloms. Tačiau apie tai būtina kalbėti, nes būtent mums tenka gyventi savyje ištisai užgniaužus rusenantį pyktį. Mes ir nukenčiame, nes nenorime nuo jo išsivaduoti ir leisti sau pajusti meilės, kuria mus užlieja aplinkiniai žmonės.
   Augdami vaikai pradeda šypsotis, o kartu – ir atsikalbinėti bei šaukti. Jie ima vadovauti ir pasidaro agresyvūs – arba dėl to, kad išgyvena sudėtingą brendimo laikotarpį, arba tiesiog todėl, kad yra bjauraus būdo. Kartais jie apgaubia mus savo švelnumu, kartais jų elgesyje nebūna nė lašo meilės. Trumpai tariant, jų mums rodoma meilė labai nepastovi. Iš jų negalime tikėtis jokių stabilių jausmų. Štai tuomet ir pradedame pykti. Iš santykių su savo vaikais tikimės kur kas daugiau, nes į juos tiek daug investuota. Šiems nenuoramoms atiduodame širdį ir sielą, o kaip mums atsidėkojama? Audringais pykčio priepuoliais ir trankomomis durimis. Įsispendę į šonus jie bet kuriuo metu gali mums atvirai išrėžti viską, ką apie mus mano. Kadangi jokių vidinių stabdžių nėra, mes matome tikruosius jų jausmus, taip pat ir visus nemalonius dalykus. Kadangi esame moterys, mums norisi visą laiką jaustis mylimoms. Mums to reikia (mums taip atrodo). Mes vis labiau kremtamės ir ši kasdien vis didėjanti graužatis gali virsti lėtai naikinančiu kartėliu. Kaip žinoti, kad tai vyksta? Atkreipkite dėmesį į savo kalbos manierą. Mūsų balso tonas labai aiškiai išduoda giliai slypinčius jausmus. Juos sugebu atpažinti girdėdama ir savo, ir mamų, kurios kreipiasi į mane pagalbos, balsą.
   Mūsų pyktį lemia ir dar kai kas. Prieš gimstant mūsų vaikams, mintyse įsivaizduojame, kaip jie atrodys ir kokie bus mūsų santykiai su jais. Matome, kaip sėdėsime supamojoje kėdėje su kūdikiu ant rankų, net nepagalvodamos, kad jis galėtų atpilti maistą ant jūsų puošnių, plonytės baltos medvilnės naktinių marškinių. Planuojame, kaip eisime parsivesti savo vaikų iš mokyklos, o jie džiaugsis ir paknopstom lėks prie mūsų, norėdami stipriai apkabinti. Kai mūsų dukrai bus penkiolika, eisime kartu apsipirkti ir, užkandžiaudamos jaukiose kavinukėse, kalbėsimės apie bet ką. Ji džiaugsis galėdama būti kartu su mumis. Kiekviena iš mūsų įsivaizduoja, kaip gyvensime kartu su ja. Tikimės šiltų santykių, kuriuos nuolat lydėtų meilė ir juokas.
   Tuomet prasideda realus gyvenimas. Mūsų dukra yra kitokia negu mes, ir mūsų viena kitai leidžiamos meilės strėlės nepataiko į tikslą – vienos lekia į dangų, kitos sminga žemyn. Pradedame pykti ant savęs, nes santykiai nesiklosto taip, kaip planavome. Dar aktyviau stengiamės juos pakeisti, o kai mūsų jausmai nesulaukia jokio atsako, sūnus net nesiteikia su mumis kalbėtis, susierziname dar labiau ir pasijuntame visiškai sugniuždytos. Dabar jau pykstame ir ant savęs, ir ant sūnaus. Tuomet jau būname puikiai pasirengusios užmušti bet kokią mums rodomą meilę. Mūsų širdys surambėja, ir kai vaikas vėl trokšta būti geras ir švelnus, mums to nebereikia. Esame nusivylusios juo, savimi ir visa motinystės idėja.
   Štai kodėl taip susipainiojame savame pyktyje. Pirma, mes nepastebime, kaip tai įvyksta. Tiesiog nenorime pripažinti, kad puoselėti santykius nėra lengva. Mums norisi mylėti savo vaikus ir jausti jų meilę. Norime, kad kiekvieno iš jų charakteris atitiktų mūsų charakterį ir kad galėtume natūraliai, reguliariai ir paprastai rodyti vienas kitam savo meilę. Bijome, kad prisipažinus, jog viskas vyksta kitaip negu tikėjomės, taip pat teks pripažinti, kad kažkas negerai su mūsų vaikais ir kad ne visai tinkami mūsų auklėjimo metodai. Nėra malonu kalbėti apie tokius dalykus, todėl kai tenka rinktis, ar nuolankiai prisipažinti pralaimėjus ar ir toliau leisti savyje rusenti užslėptoms emocijoms, pasirenkame pastarąjį variantą. Atrodo, kad pykti saugiau. Lengviau nuryti nuoskaudą negu atvirai pasakyti, kad kažkas negerai. Be to, pyktis apsaugo mus nuo tolesnio skausmo. Kadangi iš vaikų nepatiriame tokios meilės, kokios tikimės, arba mums nesiseka reikšti savo meilės, pyktis apsaugo mus nuo dar didesnio netekties ir liūdesio sukeliamo skausmo. Jis tarsi glitus dumblas aptraukia mūsų širdis ir leidžia mums emociškai atsiriboti nuo kitų, kad galėtume išgyventi dar ir kitą dieną. Deja, tai nepadeda. Ilgainiui rusenantis liūdesys susendina mus. Tampame bjaurios, senos ir priekabios. Bet juk nė vienai iš mūsų nereikia taip gyventi. Nė vienai.
   Čia tik bendrais bruožais apibūdinau pykčio sukeltą vienišumo jausmą. Jei dar prisideda tėvų mirtis, sutuoktinio smurtas, prarastas darbas ar subyrėjusi santuoka, šį gilų vidinį nusivylimą dar papildo liūdesys. Jis skverbiasi vis gilyn ir mums dar nespėjus atsitokėti, tampame patikimai „apsaugotos“ ne tik nuo vaikų, bet ir visų kitų brangių žmonių rodomos meilės. Nenorime, kad mus liestų, rodytų švelnumą, siūlytų pagalbą ar drąsintų žodžiais. Tiesiog norisi jaustis saugiai ir toliau pykti.
   Didelę reikšmę turi ir nepakankamas pasitikėjimas. Manome, kad bendravimas su savo mažais vaikais leis mums atversti naują gyvenimo lapą ir viską pradėti iš pradžių, tik deja, taip nenutinka. Iš pat pradžių tikimės, kad šįkart mylėti seksis geriau, kad vaikai nedarys to, ką darė tėtis ar mūsų geriausia draugė. Pradėjus bendrauti su vaikais, viltis atgyja. Be to, kadangi esame suaugę žmonės, santykius galime pakreipti mums norima linkme. Nekantraujame savo meilę reikšti teisingiau ir prasmingiau nei bet kada anksčiau. Tikime galinčios tai padaryti – vaikus užauginsime sąžiningais, patikimais ir gerais žmonėmis. Jie mūsų nenuvils, kaip tai nutiko kitiems.
   Iš pradžių – jei mums tikrai labai pasiseks – viskas gali taip ir būti. Tačiau vėliau mažasis siaubūnas sumeluoja. Paprašome jo susitvarkyti kambarį, o jis sako jau susitvarkęs, nors iš tikrųjų to nepadarė. Atėjo pas mus švytintis ir laimingas, tikindamas, kad jau baigė. Taip sakydamas mus apkabino. Mūsų dukra per pertrauką įsivėlė į muštynes su berniuku. Mūsų paauglys sūnus visą naktį kažkur praleido su mergina, nors tvirtino nakvojęs pas draugą. Savo dukters kuprinėje ieškodamos lapelio, kurį turime pasirašyti, randame paketėlį „žolės“. Štai čia ir susiduriame su išdavikiška meile. Jis, ji, jie – visi mūsų vaikai yra tokie patys kaip ir kiti, kuriuos anksčiau mylėjome. Pasirodo, kad ir jie nepatikimi, bent jau tuomet, kai siekiame užmegzti glaudžius tarpusavio santykius. Jie mus nuvilia ir kai jau norėtųsi atverti savo širdis jų meilei (kad ir kokie veidmainiai jie būtų), apsigalvojame. Tai jau ne. Pasilaikykite tą meilę sau, nes mes nenorime vėl būti įskaudintos. Nenorime dar labiau kentėti.
   Ar galime patikėti laišku, kuriame mūsų dukra atsiprašo, sakydama, kaip smarkiai gailisi? Ar ji kalba nuoširdžiai? Kai mūsų sūnus atsiunčia trumpąją žinutę iš futbolo treniruotės prašydamas paruošti jo mėgstamų spagečių (taip, tai yra meilės išraiška), ar jis grįš namo jų valgyti, ar prie tuščio stalo teks vieniems valgyti mėsos kukulius? Galbūt turime paauglį sūnų, gyvenantį su tėčiu, kurio auklėjimo metodai iš esmės skiriasi nuo mūsiškių? Jis leidžia sūnui per naktis žaisti kompiuterinius žaidinimus ir tai – vieni niekai palyginti su daug blogesniais dalykais. Mūsų sūnui patinka ten būti, nes tėtis – geras ir jį supranta, o mes prilygstame koncentracijos stovyklos prižiūrėtojoms. Jis nusiuntė stojamuosius dokumentus į universitetą, tačiau mums kiek neramu, nes per visas linksmybes nukentėjo pažymiai. Bet juk mes klystame – tuo įsitikinęs ir jis, ir jo tėtis, todėl prikandusios liežuvį tylime. O tuomet pradeda eiti laiškai, pranešantys, kad sūnus į universitetą nepriimtas. Juos gauname vieną po kito ir staiga tampame geriausia sūnaus drauge. Apimtas nevilties jis skambina mums telefonu ir prašo pagalbos. Teigia mus mylįs ir norėtų grįžti kurį laiką pagyventi pas mus, kad „galvoje prašviesėtų“. Kai taip nutinka, mūsų rankose – naujas vaikas. Jis stengiasi įtikti ir netgi mus apsikabina. Bet kaip galime patikėti, kad jis elgiasi nuoširdžiai? Juk jau kartą matėme tokį patį elgesį. Jis mus tai myli, tai nemyli. Šio vaiko (kaip ir jo tėvo) meilė nepastovi ir impulsyvi. Ar galime juo pasitikėti?
   Galų gale, ką tik mūsų aptarti lūkesčiai smarkiai apsunkina ne tik mūsų pačių, bet ir mūsų artimųjų gyvenimą. Meilė mūsų vaikams tampa neatsiejama nuo mūsų lūkesčių jų atžvilgiu, bet mes taip pat turime susikūrusios vaizdinį, kaip norėtume būti mylimos savo vaikų. Prisipažinkime, kad kai mums atrodo, jog jie nepateisina mūsų vilčių, natūrali mūsų reakcija – emociškai nuo jų atsiriboti. Ne, mes nesiimame drastiškų veiksmų, tačiau elgiamės taip, kad vaikai lieka sutrikę. Kai esame nusivylusios, jie daug ką supranta iš mūsų elgsenos. Visa mūsų laikysena jiems byloja: „Tai jau ne. Tu man nepatinki. Net nebandyk dėtis geru, glaustytis ar apsimesti, kad mane myli. Man jau visko gana.“ Jei vaikai – itin ryžtingi ar ypač stokoja pasitikėjimo savimi ir yra nesavarankiški, jie nepaisys mūsų skleidžiamo priešiškumo. Jie nepaliks mūsų ramybėje, stengtis mums įsiteikti ar paruoš pietus. Jie padarys viską, kad mes vėl pasijustume mylimos, ir pasistengs mus tuo įtikinti. Bet juk vaikai neturėtų tuo rūpintis.
   Daug kartų teko girdėti tėvus sakant, kad jie myli savo vaikus, tačiau tie patys vaikai man yra atvirai prisipažinę nemanantys, kad tėvai juos iš tikrųjų myli. Kodėl taip yra? Kai vaikai mano, kad tėvų meilę privalo užsitarnauti vienokiais ar kitokiais savo darbais, jie nesijaučia mylimi, nors jiems pavyksta pasiekti sėkmingų rezultatų. Meilę vaikai turi jausti.
   Keisčiausia, kad mūsų lūkesčiai dėl mūsų vaikų ir sutuoktinių meilės tampa mūsų savisaugos priemone. Mūsų lūkesčiai apsaugo mus nuo akistatos su mūsų abejonėmis ir baimėmis ir neleidžia mums nusivilti meile. Kai tikimės, kad kiti mus mylės, o jie to nepadaro, smerkiame juos. Jie mus nuvilia ir tampa kalti. Kaltindamos juos, galime išsaugoti visas savo iliuzijas apie meilę: tai turėjo būti taip nuostabu, tačiau viskas žlugo dėl kito žmogaus kaltės. Tokiu būdu neleidžiame sau suprasti, kad galbūt būti mylimai – tai jaustis visai ne taip, kaip mes įsivaizdavome. Galbūt mylėdamos tuo pat metu jaučiamės ir gerai, ir blogai. Troškimai, kad kiti mus be galo mylėtų, ir viltys, jog visuomet galėsime jaustis nuostabiai, neleidžia mums suvokti realybės ir suprasti, kad dažniausiai meilėje nedaug kas priklauso nuo mūsų. Jei kitų prie savęs neprisileisime pernelyg arti, šios tiesos taip ir nesužinosime, tačiau mums privalu tą padaryti – tiek dėl savo vaikų, tiek dėl savęs.

Kaip Sju išmoko pamilti Korbiną tokį, koks jis yra

   Tą puikiai įrodė Sju elgesys su septynmečiu Korbinu. Su juo atvykusi pas mane į konsultaciją, Sju skundėsi nepastoviomis jo nuotaikomis. Paprašiau apie tai daugiau papasakoti.
   – Kartais, – tarė ji, – jį ištinka nerviniai priepuoliai. Pavyzdžiui, kai paprašau atlikti paprastą darbelį – susitvarkyti savo žaislus, jis ima klykti.
   Nieko čia ypatinga, pamaniau. Laukiau, ką dar pasakys Sju:
   – Kalbu rimtai – jis iš tikrųjų klykia, gali valandą šaukti iš visos gerklės. Tai taip vargina.
   Mane nustebino rami Sju laikysena: ji neatrodė nusiminusi ir net neprašė patarimo. Smalsumo genama paklausiau:
   – O ką darote, jam pradėjus rėkti?
   – Žinote, – tarė ji, – iš pradžių jausdavausi labai sukrėsta. Klausdavau savęs, ką, po galais, darau ne taip, kad jis taip elgiasi. Niekada nebuvau mačiusi, kad taip elgtųsi toks didelis vaikas. O po to pagalvojau, kad gal tai visai ne mano kaltė, gal tokią reakciją sukelia giliai jo viduje užgniaužti jausmai. Gal kas nors bloga buvo nutikę jam dar gyvenant vaikų namuose. Net nežinau. Bet pas mus jis atsirado taip greitai po gimimo, kad tai vargiai įtikima. Tuomet ėmiau galvoti, kad galbūt tiesiog toks yra jo būdas. Gal jame susikaupia tiek emocijų, kad kartais jam būtina „nuleisti garą“. Nepastebėjau, kad jo nervingumo priepuoliai turėtų kokią nors priežastį ar dėsningumą.
   „Viskas kaip ir teisinga“, – pamaniau, tačiau vis tiek iki galo negalėjau suprasti, todėl paprašiau dar šį bei tą paaiškinti.
   – Kai jis puola į isteriją, suprantu, kad artėja ugnikalnio išsiveržimas. Nusivedusi jį į svetainę pasisodinu sau ant kelių veidu nuo savęs. Iš pradžių jis klykdavo man bandant jį išlaikyti. Tuomet apglėbusi jį stipriai per pečius laikau tol, kol jis nurimsta. Per kelis pastaruosius mėnesius šie priepuoliai vis trumpėjo. Tiesiog sėdžiu ir laukiu – to jam ir reikia.
   Taip, jei jums niekada neteko būti viename kambaryje su isteriškai klykiančiu septynmečiu berniuku, gal ir nesuprasite, kokios psichologinės tvirtybės reikia, kad galėtum sėdėti ir laikyti rėkiantį vaiką, ypač jei esate mama. Galiu iš karto pasakyti, kad tuomet bet kuriai mamai užverda kraujas, ji netenka kantrybės ir tą akimirksnį rimtai suabejoja, ar teisingai pasielgė nusprendusi auginti šį vaiką. Mamos labai skausmingai reaguoja į visus savo vaikų poelgius, ir kai tenka susidurti su emocijų protrūkiais, giliai pasąmonėje negalime atsikratyti minties, kad kažką šiame mylėjimo procese darome labai negerai. Mums atrodo, kad gerų mamų geri vaikai šitaip nesielgia. Galiu jus nuraminti – ir dar kaip elgiasi.
   Štai čia Sju puikiai suprato, kaip reikia teisingai reikšti meilę Korbinui. Ji nustojo reikalauti, kad jis elgtųsi taip, kaip paprastai elgiasi septynmečiai vaikai, ir iš karto susitaikė su mintimi, kad jos vaikas bus kitoks negu dauguma vaikų. Dėl to nebuvo kaltas nei Korbinas, nei Sju auklėjimas. Sju sugebėjo emociškai atsiriboti nuo tokio vaiko elgesio. Jei būtų tiesiog sėdėjusi ir graužusi save, bandydama išsiaiškinti, ką daranti ne taip, būtų pradėjusi dar labiau pykti ant sūnaus. Ji taip nesielgė, bet sugebėjo išlaikyti atstumą ir į šiuos nelengvus emocijų protrūkius reagavo labai neutraliai. Tokiu būdu ji nepasmerkė jųdviejų tarpusavio santykių tolesnei griūčiai. Be to, ji galėjo ramiai apsvarstyti, kaip Korbiną galėtų mylėti ir užėjus pykčio priepuoliams. Savo meilę ji parodydavo pasisodinusi jį sau ant kelių ir kurį laiką savo stipriomis rankomis tvirtai laikydama jį savo glėbyje.
   Meilę daug lengviau reikšti, jei sugebame nesusipainioti savo jausmuose. Mintyse mes pernelyg dažnai iš naujo permąstome savo ir savo vaikų elgesį. Mes, mamos, į viską reaguojame labai stipriai. Kiekvienas mūsų vaiko žingsnis susijęs su tam tikrais mūsų lūkesčiais, o kai tie lūkesčiai nepateisinami, užuot ramiai viską apgalvojusios, kaip tai padarė Sju, pradedame pykti ant savęs ar ant savo vaikų. Dažnai geriausias sprendimas – atsisakyti savo išankstinių lūkesčių. Sju tikrai būtų norėjusi, kad jos septynmetis sūnus žaistų šypsodamasis ir sau ramiai žvejotų magnetines žuveles. Tačiau jos namuose atsirado jautrus mažylis, dažnai pratrūkstantis nevaldomu pykčiu. Ji su tuo išmoko susitvarkyti ir gyvenimas tęsėsi toliau. Štai kada meilę reikšti ne taip paprasta, bet ne mažiau gera.

Ką Meribetė sužinojo apie savo dukters meilę

   Meribetė susidūrė su dar didesnėmis vaikų auklėjimo problemomis. Prieš aštuonerius metus į mano kabinetą ji įžengė ašarodama. Mūsų pokalbis ir jos pasakojimas buvo tokie graudūs, kad man paliko neišdildomą įspūdį. Ji negalėjo sulaikyti ašarų dėl neseniai įvykusio vizito pas vieną garsų psichiatrą didelėje universitetinėje ligoninėje. Meribetė man papasakojo savo dukrą Liupę nusprendusi nuvesti pas psichiatrą dėl to, kad ši vengdavo kitų žmonių žvilgsnio ir neleisdavo Meribetei prie savęs prisiliesti. Kartais ji tapdavo agresyvi. Vis dar negalėdama atsigauti, Meribetė ėmė man guostis, kad psichiatras pataręs jiedviem su vyru grąžinti mergaitę atgal į tą šalį, kurioje ji buvo įvaikinta. Jie nesutiko taip pasielgti.
   Meribetė su vyru įsivaikino penkerių metų mergaitę iš Gvatemalos. Ji buvo rami ir graži, o jos galvą dengė šimtai pečius vos siekusių tamsiai rudos spalvos garbanėlių. Pirmą kartą pamatę jos nuotrauką, jie suprato, kad šį vaiką jie priims į savo šeimą. Taip ir nutiko.
   Pirmus penkerius savo gyvenimo metus Liupė praleido ypač skurdžioje vaikų prieglaudoje. Ji buvo apleista, retai kada iškeliama iš savo lovelės, neturėjo nei tinkamų drabužių, nei maisto. Naktimis, kai darbuotojai išvykdavo namo, mažyliais turėdavo rūpintis vyresnieji vaikai, tačiau kadangi ir jie patys būdavo ištroškę dėmesio, į mažylius jie nekreipdavo jokio dėmesio, o kai kurie juos net ir skriausdavo.
   Patekusi į Meribetės namus, Liupė niekada nesišypsodavo. Per penkerius metus ji nenusišypsojo nė karto. Ji nesijuokė, nesiglaustė, nerodė jokio švelnumo. Jai buvo diagnozuotas sunkios formos sutrikimas, kurį psichiatrai vadina prieraišumo sutrikimo sindromu. Liupė gerai mokėjo reikšti vienintelę emociją – pyktį. To-kio elgesio priežasčių buvo daug, tačiau svarbiausia, kad ji nepasitikėjo niekuo, galvodama, kad aplinkiniai gali suteikti jai tik skausmą. Ji bijojo meilės, švelnumo ir bet kokių džiaugsmingų potyrių.
   Apsigyvenusi Meribetės šeimoje, Liupė nereaguodavo į įtėvių rodomą gerumą. Jie kantriai laukė metus, antrus, trečius. Liupė niekada nesišypsojo ir įsitempusi stovėdavo jiems bandant ją apkabinti. Po penkerių metų Meribetė buvo benuleidžianti rankas. Ji nežinojo, kaip dar bandyti suartėti su Liupe, ir pamažu ėmė netekti vilties, kad Liupė kada nors atsilieps į jų meilę. Jos aplankytas garsusis psichiatras pritarė, kad to tikėtis išties beviltiška, ir patarė grąžinti Liupę atgal, sakydamas, kad kitaip gali ateiti tokia diena, kai per vakaro žinias Meribetė išgirsianti, jog jos dukra „pradėjo šaudyti mokykloje vaikus“.
   Liupės mokytojai reikalavo pašalinti ją iš mokyklos, nes ji mušdavo kitus vaikus. Kartą ji taip trenkė vienam berniukui beisbolo lazda, kad tas sulaužyta koja atsidūrė ligoninėje.
   – Negaliu jos atsisakyti, apie tai neverta net kalbėti, – verkdama kalbėjo Meribetė. Tiesą sakant, net nežinojau, ką jai patarti. Pažinojau šį psichiatrą ir gerbiau jo nuomonę. Jei jis tvirtina, kad Liupė niekada negalės užmegzti artimų santykių, tikriausia tai tiesa. Kaip būčiau galėjusi jam prieštarauti? Tačiau kaip mama palaikiau Meribetės pusę – aš irgi nesutikčiau išsiųsti vaiko atgal. Ji išbuvo pas mane labai ilgai. Per tą laiką aš daugiausia klausiausi jos graudaus pasakojimo. Jai baigus lieti savo nuoskaudą ir nusivylimą dėl Liupės elgesio, pokalbis pakrypo netikėta linkme.
   – Žinote, – tarė ji, – prieš įsivaikindama Liupę neturėjau jokių naivių iliuzijų, kad pakaks tik apgaubti ją meile ir ji pasikeis. Puikiai viską žinojau, buvau skaičiusi apie traumas patyrusius vaikus, apie prieraišumo sutrikimus. Stengiausi būti kantri, stipri, mylinti ir maloni. Skatindavau ją elgtis vienaip ir kitaip, nieko už tai nereikalaudama. Dabar man sakoma, kad turiu sustoti, išplėšti save iš jos gyvenimo, bet taip tikrai nebus. Liupei reikia, kad tapčiau jai artimesnė. Tai vienintelis prasmingas dalykas ir vienintelė mūsų galimybė.
   Aš pritariau Meribetei ir būtent taip ji ir pasielgė. Ji griežtai įrėmino Liupės gyvenimą – išėjo iš darbo, mokė savo dukrą namie ir nuolat būdavo šalia Liupės. Ji skaitydavo Liupei ir prašydavo, kad ji paskaitytų jai. Jos klausydavosi muzikos, spręsdavo matematikos uždavinius ir plaukiodavo baseine. Meribetė vesdavosi Liupę į maisto prekių parduotuvę ir prašydavo padėti apsipirkti. Liupė nesiskųsdavo, kad jokiai kitai šeštos klasės mergaitei nereikia praleisti su mama tiek daug laiko. Atrodo, kad tai jai net nerūpėjo. Draugystėmis ji nesidomėjo. Meribetė nenuleisdama rankų bandė susidraugauti su Liupe. Ji sakė, kad didžiąją laiko dalį buvo nepakeliamai sunku. Aš skirdavau Liupei vaistus nuo depresijos ir jei nepadėdavo vienas, išbandydavome kitą. O po to dar vieną.
   Kai Liupei suėjo keturiolika, Meribetė atvedė ją apžiūrai. Atidariusi duris į apžiūrų kambarį, pirmiausia pamačiau Liupę. Žvilgtelėjusi į mane, ji nusišypsojo. Ji nusišypsojo! Niekada nebuvau mačiusi jos šypsantis. Ji sėdėjo geltonoje plastikinėje kėdėje šalia savo mamos. Jos plaukai buvo nebe tamsiai rudi, o beveik juodi ir buvo ilgesni. Jos pečiai nebuvo nusvirę kaip anksčiau, o man paklausus, kaip ji jaučiasi, pažvelgusi man į akis, atsakė: „Puikiai.“
   Meribetė švytėjo. Paklausiau, ar Liupė jau prisiglaudžia prie Meribetės? Ne, bet ji jau nesipriešina bučiuojama į kaktą. Ji išmoko žiūrėti į akis, daugiau nesimušdavo. Kartais juokdavosi, o su savo sesute žaisdavo stalo žaidimus.
   Meribetės meilė darė stebuklus. Liupė nebuvo tokia keturiolikmetė kaip kitos tokio amžiaus mergaitės, ir niekas nepavadintų jos meilia. Tačiau svarbiausia, kad ji mokėsi, kaip priimti meilę iš mamos, kuri mokėjo mylėti nepaprastai gerai. Nors Liupės perspektyvos miglotos (ir Meribetė pirmoji tą pripažįsta), Meribetė neabejotinai pasiekė persilaužimą meilės srityje. Jos neišgąsdino kvalifikuoto specialisto nuomonė, ji pasitelkė visus savo motiniškus instinktus ir labai puikiai suprato meilės svarbą. Ir tai jai leido laimėti – jos dukters gyvenimas keitėsi.
   Kad galėtume reikšti meilę visiškai sveikai ir brandžiai, tos meilės šaltinis (mama) turi būti pakankamai brandi emociškai ir psichologiškai. Daugelis iš mūsų atitinka šiuos du kriterijus. Be to, geriausia, jei meilę dovanoja viduje nepalūžęs žmogus. Štai čia prasideda sunkiausia dalis – mes mylime permainingai ir kartais tai pasiteisina, kartais – ne. Mūsų ketinimai – geri, tačiau vaikams mūsų geri ketinimai nerūpi. Jie atsiliepia į tokią meilę, kuri atitinka jų poreikius. Siekdamos mylėti tobulai galime pradėti saugoti savo vaikus iki pamišimo, juos pernelyg kontroliuoti ir tikrų tikriausiai vesti iš proto. Imame slėpti savo švelnumą, perkame jiems daug įvairių dalykų ir nepaisome taisyklių, nes tuomet jaučiamės juos mylinčios teisingai.
   Mamoms bus gera žinoti, kad paprastai mylėti nesiseka ne todėl, kad nenorime mylėti teisingai, o todėl, kad mums kas nors trukdo. Paprastai apie tai net nenutuokiame. Vos tą pajutusios iš aplinkinių elgesio, galime pasitaisyti ir gyventi daug smagiau – mes pačios, mūsų vaikai ir visa šeima. Pažvelkime, kur dažniausiai klystame reikšdamos meilę, ir pažiūrėkime, kaip galėtume savo klaidas ištaisyti.

Keturi būdai, kaip išsiugdyti šį įprotį

1. Rizikuokite protingai

   Nieko nėra sunkiau negu mylėti gerai. Kadangi esame mamos, mus supa žmonės, kuriuos norime mylėti kuo geriau, todėl, kad to išmoktume, privalome sąmoningai stengtis. Nors ir kaip trokštame, kad meilė natūraliai lietųsi iš mūsų širdžių ir taip pat natūraliai jas užplūstų, deja, taip nebūna. Tačiau juk esame atkaklios, todėl štai nuo ko galime pradėti, kad mūsų meilė duotų norimų rezultatų.
   Tai, kad prisiimame atsakomybę už santykius su mylimais žmonėmis, reiškia, jog dažniausiai pirmą žingsnį teks žengti mums. Mums teks papasakoti savo mylimiems žmonėms, kaip jaučiamės, pirmoms atsiprašyti ir pasakyti, ko mums reikia. Tai nepaprastai sunku ir baugu, nes kaskart savo širdis tenka atverti kitiems. Tuo tarpu kiekviena mūsų kūno ląstelė šaukte šaukia, kad turime saugoti savo širdį ir neįsileisti ten kitų. Norime apsaugoti savo širdis ir jas paslėpti kuo giliau. Tačiau turėti vaikų – tai tas pats kaip gyventi apnuoginta širdimi, ir dėl to pasijuntame dar labiau pažeidžiamos.
   Iš tiesų, tampame lengvai pažeidžiamos, nes esame mylinčios mamos, tačiau tai nėra blogai. Nepaisant to galime rizikuoti įskaudinti savo širdį, ir net jei ji liks sudaužyta, o taip, ko gero, ir nutiks, sugebėsime ištverti. Žinoma, nerizikuokime aklai – tam galime ryžtis tik dėl žmonių, kurie, mūsų manymu, verti šios rizikos (kaip Meribetė rizikavo dėl Liupės). Esame stiprios ir mums ši stiprybė reikalinga. Todėl jei gyvenime tenka gelbėti santykius, pasinaudokime savo stiprybe ir ženkime pirmą žingsnį susitaikymo link. Kartais prieš tai teks išsiaiškinti, ko trūksta santykiuose. Gal bendravimo? O gal kaltas kito žmogaus užsi-spyrimas ir nesugebėjimas atsisakyti savo ambicijų?
   Jei negalite pati viena išspręsti santykių krizės, ieškokite aplinkinių pagalbos – kreipkitės į gerą draugę arba pasikonsultuokite su patikimu psichologu. Patikėkite, kad kiti galės jums padėti. Tuomet, kai jau būsite suvokusi problemos esmę – net jei visko iki galo ir nepavyks suprasti – pagalvokite, kaip galėtumėte rasti išeitį. Kai savo kabinete išgirstu mamų aimanas dėl savo vaikų, nuolat jų klausiu: „Pasakykite, ką ruošiatės daryti jūs.“ Taip klausiu dėl to, kad labai retai būna taip, jog mama negalėtų nieko padaryti. Tikrai retai. Todėl apsvarstykite, ko reikėtų imtis ir tai padarykite. Nueikite pas savo artimą žmogų ir pasiūlykite susitaikyti. Nenusigręžkite nuo jo, manydamos, kad jums to nereikia. Jei atvėrusi žmogui širdį, nesulauksite jokio atsako, sugebėsite ištverti. Iš tikrųjų galite išverti daug daugiau nusivylimų nei jums pačiai atrodo.
   Atviras pokalbis su mylimais žmonėmis ne tik padeda sustiprinti santykius, bet ir būna labai naudingas mums pačioms, nes leidžia pasijusti daug tvirčiau. Tai labai svarbu mamoms, nes didžiąją laiko dalį jaučiamės tarsi būtume nematomos. Kitam žmogui išsakiusios, kaip jaučiamės, tampame labiau matomos, o mums brangūs žmonės gali mus išklausyti ir geriau suprasti mūsų poreikius.

2. Nereaguokite į brangių žmonių elgesį pernelyg asmeniškai

   Įsivaizduokite, kad jūsų trečiaklasis sūnus pradeda skųstis bendraklasio patyčiomis. Jis pravardžiuojamas „storuliu“ arba „kvaišeliu“. Iš pradžių sūnus vengia apie tai užsiminti dėl dviejų priežasčių: jis nenori, kad nuo šiol jį dar pradėtų vadinti ir „mamytės sūneliu“; be to, nėra įsitikinęs, ar prasivardžiuojantis vaikas tikrai neteisus. Gal jis iš tikrųjų storas? Kvailas? Žodžiai skaudina, nes tie, kuriems jie būna skirti, pradeda abejoti, ar jie nėra teisingi.
   Kai taip nutinka mūsų sūnui, pasisodinusios jį turime bandyti pasikalbėti apie skriaudėjo elgesį – paaiškinti, kad jis jaučiasi blogai, nes laimingi vaikai kitų neužgaulioja. Iš tiesų mūsų sūnui nerūpi, kaip jaučiasi skriaudėjas, todėl aiškinkime toliau, sakydamos, kad jis pravardžiuojamas vien dėl to, kad pasitaikė skriaudiko kelyje. Turime padėti sūnui suprasti, kad kito vaiko bjaurus elgesys niekaip su juo nesusijęs – tiesiog toks yra šio vaiko charakteris. Išaiškinusios vaikui, kad jis niekuo dėtas, padėsime jam teisingai suprasti tikrąją padėtį.
   Tačiau tą ne visada lengva padaryti. Mano manymu, viena iš didžiausių mamų daromų klaidų (be abejo, aš ir pati ją dariau) – pernelyg asmeniškai reaguoti į konfliktus su artimu žmogumi – ypač kai susipykstame su savo vaikais. Kai mums brangus žmogus mus įžeidžia, įskaudina mūsų jausmus ar apie mus pamiršta, devyniasdešimt devyniais atvejais iš šimto jis taip elgiasi ne todėl, kad mūsų nemyli. Dažniausiai tai būna impulsyvus poelgis arba tokią jo elgseną lemia kokie nors kiti nemalonumai jo gyvenime. Pavyzdžiui, kai paauglys pradeda kaltinti savo mamą niekada jo nemylėjus arba dukra ima skųstis mamai niekada nerūpėjusi, dažniausiai mama (bent iš dalies) patiki vaiko žodžiais. Blogiausia, kad mamoms atrodo, jog vaikai taip elgiasi, nes mūsų nemyli, todėl graužiamės svarstydamos, ką padarėme ne taip ar kodėl nusipelnėme tokio elgesio.
   Prisiminkite, kaip reagavome į savo mažų vaikų elgesį. Juos ištikdavo pykčio protrūkiai ir raičiodamiesi ant grindų jie klykdavo, kaltindami mus visokiais absurdiškais dalykais. Ar mes stengdavomės jų atsiprašyti? Juk tikriausiai pakėlusios juos nuo žemės nunešdavome į saugią vietą – jų kambarį arba pasodindavome ant nusiraminti skirtos kėdės? Tikiuosi, kad taip ir elgdavotės.
   Iš tikrųjų ir paaugliai, ir netgi suaugę žmonės elgiasi labai panašiai. Jie pratrūksta nevaldomu pykčiu mums ir bando įtraukti mus į savo emocijų sūkurį. Keista, bet mes pasiduodame jų provokuojamam elgesiui, nes būdamos rūpestingos ir jautrios mamos, patikime jiems iš lūpų besiveržiančiais pykčiu pritvinkusiais žodžiais.
   Negalime sau leisti taip elgtis. Kai mus įskaudina brangus žmogus, turime laikytis tvirtai ir į jų užgauliojimus reaguoti kaip į mažų vaikų pyktį. Be abejo, jie – ne vaikai, tačiau toks įsivaizdavimas padės mums objektyviau įvertinti probleminę situaciją. Kai pasijuntame įžeistos artimo žmogaus, geriausia išeitis ir mums pačioms, ir mūsų tarpusavio santykiams – padaryti vieną paprastą dalyką: reaguokite į jų tariamus žodžius taip, tarsi jie būtų skirti draugei, o ne jums. Kuriam laikui atsiribojusios nuo užgriuvusių emocijų, galėsime geriau suvokti išsakytus žodžius ir pagalvoti, ar jie teisingi, ar ne. Juk dažniausiai ištarti žodžiai neturi nieko bendra su mumis ir atspindi tik supykusio asmens emocinę būklę.
   Taip elgtis nelengva, tačiau labai svarbu, jei norime stiprinti santykius su mums artimu žmogumi. Jei sutuoktinis apimtas blogos nuotaikos, jį erzins bet koks žmonos poelgis, o joje lyg per padidinamąjį stiklą jis matys vien jos charakterio trūkumus. Žmoną tai labai skaudina, nes ji tiki blogai nusiteikusio vyro užgauliojimais. Jei paauglę dukrą įskaudino užgaulus draugės elgesys mokykloje, savo pyktį ir baimę ji nukreips į mamą, nes ji žino, kad mama jos niekuomet nepaliks. O jei artima draugė pavydi kitai draugei puikiai išauklėtų vaikų, ji pradės ieškoti priekabių savo draugės elgesyje. Kiek kartų santykiai su artimais žmonėmis atšąla vien dėl to, kad nepelnytai įskaudintos kito žmogaus žodžių atitolstame nuo jo? Tiesiog atsitiko taip, kad buvome šalia, kai brangus žmogus buvo prastai nusiteikęs ir tapome jo pykčio taikiniu.

3. Išmokite suprasti mylimų žmonių nuotaikas ir leiskite jiems suprasti save

   Geriausiai meilę parodome tuomet, kai žinome, kokie konkretūs dalykai artimam žmogui padeda pasijusti mylimam. Vaikai, su kuriais man tenka bendrauti, dažnai tvirtina, kad tėvai juos myli, tačiau pabendravus toliau matyti, kad jie nesijaučia mylimi. Tai svarbu. Meilė didžiausią poveikį turi tuomet, kai ją juntame, ir kiekvienai iš mūsų kada nors reikia ją pajusti. Tai ką daryti, kad mūsų antrosios pusės ir vaikai jaustųsi mylimi?
   Iš pradžių privalome kai ką išsiaiškinti. Privalome juos stebėti, kad suprastume, kas juos džiugina bendraujant su mumis. Gal mūsų dukra nusiramina po ilgo pokalbio? Gal sūnus patenkintas nusišypsos, pasisiūlius vietoj jo nupjauti veją, kai jis užsivertęs namų darbais? Kiekvienam vaikui svarbūs vis kiti dalykai – tai gali būti mūsų ištarti žodžiai, fizinė meilės išraiška arba už juos atlikti darbai. Garis Čapmanas parašė labai informatyvią knygą „Penkios meilės kalbos“ apie tai, kaip geriausiai parodyti savo meilę artimam žmogui. Tai tikrai labai naudinga žinoti.
   Daugelis mamų meilę savo vaikams išreiškia ruošdamos jų mėgstamus patiekalus, visur juos vežiodamos arba pirkdamos jiems dovanas. Nors mūsų ketinimai – patys geriausi, tai nereiškia, kad dėl to mūsų vaikai jaučiasi mylimi. Žinoma, ūgtelėję vaikai išmoksta vertinti tai, ką dėl jų darome, tačiau iš pradžių svarbu išsiaiškinti, kokie mūsų dėmesio ženklai jiems padėtų suprasti, kad juos iš tikrųjų mylime. Kol vaikai gyvena su mumis, dažniausiai mūsų bendravimas su jais būna įtemptas, nes mes nuolat juos auklėjame arba barame. Todėl išsiaiškinkite, kas padėtų vaikui pasijausti mylimam. Kai tą supratusios pamaloninsite savo vaikus, pamatysite, kad jūsų pastangos atsipirks dešimteriopai.
   Kadangi negalime savo vaikams tiesiai šviesiai pasakyti, ką jie turėtų daryti, kad mes pasijustume mylimos (nes tai ne jų darbas), labai svarbu apie tai užsiminti savo sutuoktiniams. Vaikų auginimas dažniausiai atrodo nedėkingas darbas, todėl labai svarbu rasti būdų periodiškai „pasistiprinti“ meile. Moterys labai greitai perpranta kitas moteris ir supranta, ko joms reikia, tačiau vyrai to nemoka. Jie mąsto kitaip. Kai mums blogai, jie labai dažnai to nepastebi ne dėl to, kad jiems nerūpime, o todėl, kad iš esmės kitaip vertina situaciją. Todėl pasakykite savo vyrui, kada jaučiatės mylima ir ko iš jo tikitės. Daugeliui mūsų tiesiog reikia, kad vakarop kas nors nuoširdžiai pasidomėtų, kaip jaučiamės. Be to, norime, kad brangus žmogus mokėtų išklausyti (arba bent jau apsimestų klausantis). Šie paprasti dalykai nepaprastai daug lemia mūsų savijautą, tačiau kadangi aplinkiniai negali atspėti, ko norime, turime labai konkrečiai pasakyti, kada jaučiamės mylimos.
   Tai padarius teks kantriai laukti. Paprastai tokių prašymų kitas žmogus iš karto įvykdyti negali. Jie nėra įpratę tą daryti, todėl turime jiems subtiliai priminti, kad mums jų reikia. Pasakykite savo vyrui, kad norėtumėte pajusti jo meilę (būtent jo, o ne kieno nors kito, nes įsižeidęs jis gali pasiūlyti jums tos meilės pasiieškoti kitur), ir kai savo elgesiu jis jus pradžiugins, šiam žmogui pasijusite artimesnė. Padėti jam suprasti savo troškimus gali būti baisu, nes suprantate, kad jis gali ir neatsiliepti į jūsų kvietimą. Atsargiai pabandykite dar kartą. Nepulkite jam priekaištauti, nes taip niekada nieko nepasieksite.
   Siekdama padėti jam suprasti, kas jus pradžiugintų, ir pati turite atsakyti tuo pačiu. Nieko nepavyks, jei prašydama tokių subtilių dalykų, nieko neduosite ir pati. Jis gali ir nežinoti, kokie dalykai jam padeda pasijusti mylimam, todėl jums gali tekti atlikti tą patį tiriamąjį darbą kaip ir su savo vaikais – sužinokite, kas jam patinka. Stebėdama vyrus supratau vieną dalyką – pasijusti mylimiems jiems padeda seksas. Prieš pradedant mylėtis daugeliui mamų būtini sklandūs tarpusavio santykiai, kitaip mylėtis daug sunkiau, nes nejuntamas asmeninis ryšis su kitu žmogumi. Todėl pirmiausia siekiame susitaikyti. Daugeliui vyrų būna kaip tik atvirkščiai, ir tai nėra jų charakterio yda – jie tiesiog kitaip sutverti. Seksas padeda jiems sutvirtinti santykius, o emocinius nesutarimus jiems lengviau išspręsti po to. Todėl susipykusios su vyru nepamirškite šių dalykų.
   Mokėti pastebėti, kas džiugina mūsų artimus žmones, ir padėti suprasti kitiems, kas džiugina mus, – rizikingas užsiėmimas, tačiau tai vienintelis būdas sustiprinti mūsų ir mūsų artimųjų tarpusavio meilę. Nesvarbu, ar stengiamės dėl savo vaikų, vyrų ar net ir dėl anytos, supratusios, koks kelias veda į jų širdis, pasieksime stulbinančių rezultatų. Raskite tam laiko, turėkite kantrybės ir jums neteks gailėtis. Tai darydamos beveik neturite ko prarasti, o laimėti galite be galo daug.

4. Apie savo meilę kalbėkite net ir tuomet, kai neturite jokio noro

   Daugelis mamų auklėdamos vaikus yra patyrusios pakankamai ir šilto, ir šalto, kad suprastų, kad meilė reikalauja labai didelės kantrybės. Ir iš tikrųjų, tam reikalinga drausmė. Matant savo drauges, kurios žaismingai nusiteikusios leidžia laiką su savo vaikais parke ar kino teatre, į galvą pradeda lįsti mintys, kad tikriausiai jų tarpusavio santykiai tokie puikūs, jog jiems reikšti ir priimti meilę yra labai lengva ir natūralu. Nepasiduokime tokiai iliuzijai. Norint užtikrinti puikius santykius, ne kartą teks prisiversti sakyti daugybę tokių dalykų, apie kuriuos visai nesinori kalbėti.
   Kad meilė gyvuotų, privalome sukaupti visą drąsą ir paprašyti artimųjų atleidimo už savo bjaurų elgesį. Privalome išmokti savo vaikams griežtai pasakyti „ne“ ir vėliau nebekeisti savo nuomonės. Tai reiškia, kad savo dukroms neleisime eiti į mokyklą apsirengus paplūdimio drabužiais, kad ir kiek jos maldautų sakydamos, kad kitaip nepritaps prie draugių. Be to, su savo sūnūmis ir dukromis turime nuolat kalbėtis apie pernelyg ankstyvus lytinius santykius su pernelyg daug partnerių, kad mūsų vaikai neliktų įskaudinti. Taip elgiamės, nes mylime savo vaikus, tačiau daryti tokius dalykus niekuomet nebūna lengva.
   Norint mylėti, reikia būti stiprioms ir emociškai, ir psichologiškai. Ypač tai aktualu toms mamoms, kurioms su savo vaikais tenka kovoti kiekvieną mielą dieną. Atrodo, kad lengviau nepasiduoti mylint savo vaikus negu savo vyrus. Mus nuliūdinusiems vaikams daug ką atleidžiame, nes juk jie – dar tik vaikai. Tačiau kai taip pasielgia mūsų vyras, jaučiamės tarsi žemė mums slystų iš po kojų. Įsiuntame ir pykstame, nes jis tai jau turėtų žinoti, kad taip elgtis negalima – juk, galų gale, ji ne mažas vaikas, o suaugęs žmogus.
   Kartais lengviau nepasiduoti ir drausmingai eiti pirmyn vardan puikių santykių su vaikais negu vardan vyro. Turime daryti viską, kad taip nenutiktų, nes vyras mums reikalingas labiau negu vaikai. Pagalvokite apie tai. Mus su vyru sieja kur kas labiau lygiaverčiai santykiai negu su vaikais. Mes auklėjame vaikus, duodame jiems ir nesitikime gauti jokio atlygio. Tuo tarpu vyras gali tapti mūsų sielos draugas, jei nepatingėsime stengtis dėl mūsų santykių. Jis gali mums tapti tvirta užuovėja ir paguodos šaltiniu, o vaikai dažnai išsunkia iš mūsų paskutines jėgas. Taip sakydama nesistengiu kritikuoti nė vienų santykių, tiesiog bandau paaiškinti, kad jie plėtojasi kitaip.
   Todėl kai sutuoktinio elgesys veda mus iš proto, turime atrasti savyje tos pačios kantrybės, kurios pasisemiame bendraudamos su vaikais. Nustokime skųstis ir pasistenkime įžvelgti gerąsias jo savybes. Galvokite apie jo dorybes ir nekreipkite dėmesio į bereikšmius dalykus. Pačios sau apsunkiname gyvenimą nuolat kritikuodamos savo vyrą ar vaikus. Skųsdamosi toli nenueisime. Labiau tikėtina, kad sužlugdysime ir save, ir savo santykius, todėl turime daryti viską, kad nustotume taip elgtis. Mamos pasijustų daug laimingesnės, jei išmoktų nekreipti dėmesio į kito žmogaus silpnybes, prastą nuotaiką ar pykčio protrūkius ir savo artimus žmones pradėtų branginti už jų gerąsias savybes. Toks mūsų elgesys nereiškia, kad turime užmerkti akis į jų trūkumus, kaip tik priešingai – norime žinoti savo artimųjų ydas ir silpnybes, tačiau, nepaisant to, juos vis tiek mylėsime ir vertinsime. Tai – kantrioji, gili meilė, suteikianti didžiulį džiaugsmą ne tik mūsų mylimam žmogui, bet ir mums pačioms. Lengvai užtarnauta meilė pamalonina tik šiek tiek. Meilė, dėl kurios sakome teisingus ir gerus dalykus, išmokstame atleisti ir užjausti artimąjį, kai jis to nenusipelnė arba nenuleidžiame rankų, bandydamos vėl iš naujo – štai dėl kokios meilės iš tiesų verta gyventi.

Aštuntas įprotis
Išmokite gyventi paprastai

Kodėl mamoms reikia paprastumo

   Labai lengvai susierzinu. Triukšmas, minios žmonių, pernelyg daug intensyvios veiklos tą pačią dieną, per didelis bulvių traškučių pasirinkimas arba perpildyta patalpa žmonių veda mane iš pusiausvyros. Esu įsitikinusi, kad psichologams mano smegenys būtų neatrastas lobynas. Laimė, suprantu esanti tokia. Kai mane iš karto užgriūva pernelyg daug dalykų, išgyvenu tikrą emocinių ir fizinių pojūčių audrą.
   Jūs, ko gero, puikiai suprantate, ką turiu omeny, nes turbūt ir pati esate patyrusi, ką reiškia išsirinkti pėdkelnes, kai netekusios savitvardos ant prekybos centro grindų teškiate plastikinių kiaušinių dėžutę ir sau po nosimi piktinatės, kad beprasmiška gaminti tiek daug visokių dydžių ir skirtingų rūšių pėdkelnių.
   O išsirinkti pėdkelnes – tai tik pradžia. Juk žinote, kaip jaučiatės bandydama suspėti atsakyti į visus asmeninius ir darbinius el. laiškus, mobiliojo telefono balso pašto pranešimus ir praleistus stacionaraus telefono skambučius. Vienu metu bandydama nuveikti daugybę visokių darbų, nusikamuojate, pasijuntate niekam tikusi ir susierzinate. Galvojate, kad kitoms moterims kažkaip pavyksta suspėti visur, o jums – niekaip. Man irgi ne. Pasijuntame išsekusios nuo pasirinkimo įvairovės, mus supančio triukšmo, įvairių darbų ir reikalų namie, darbe ir net tuomet, kai bandome bent šiek tiek atsipalaiduoti sporto salėje. Pradedame graužtis šalia savęs ant bėgimo takelio pamačiusios merginą, kurios šlaunys jai bėgant neliula į visas puses. O mums per sunku net ir bėgti. Mes vos risnojame.
   Na gal kiek ir perdedu taip kalbėdama, bet būtent taip jaučiuosi būdama per daug susierzinusi ir pavargusi. Viską vertinu neadekvačiai. Žinau, kad taip būna ne vien man. Kai viskas skrieja beprotišku greičiu, atrodo, kad ir mūsų mintys tampa greitesnės ir aštresnės. Gyvenimas vis sunkėja, ir, deja, tą sunkią naštą perkeliame ant savo pečių. Juk prisipažinkime – didžiąją laiko dalį jaučiamės visiškai išsekusios.
   Bandydamos spėti visur ir patirdamos per daug intensyvų aplinkos spaudimą, patenkame į emocinių ir fizinių pojūčių sumaištį. Daugelis iš mūsų suserga depresija, mums pakyla kraujospūdis, kamuoja stiprūs galvos skausmai ar skrandžio opos. Ir tai tik pradžia. Todėl jei norime gyventi ramiau ir prasmingiau, negalime nekreipti dėmesio į tokius dalykus.
   Pažiūrėkime, kaip pasireiškia pervargimo sukeltas domino poveikis. Į mus nuolat plūstantys vaizdai iš televizijos ir interneto, garsai iš radijo, muzikos grotuvų ir televizoriaus, nesibaigiantys reikalai darbe ir namie mus verčia būti nuolat pasirengusioms. Ištisai girdėdamos pokalbius, triukšmą ar mus supančių žmonių prašymus, greitai įprantame būti pasiruošusios reaguoti arba veikti. Reaguojame, kai skaitome el. pašto pranešimus, klausomės vaikų ginčų ar kai mūsų viršininkas prašo ilgiau padirbėti. Mūsų protas, emocijos ir organizmas iš patirties žino, kad negalima prarasti budrumo.
   Taip nutikus, mūsų organizmas pradeda veikti „žūk arba bėk“ režimu, apie kurį dar kalbėsime skyriuje apie baimę. Mūsų širdis pradeda plakti greičiau, į raumenis ima plūsti kraujas. Psichologiškai esame ties riba, pasirengusios greitai priimti sprendimą. Kurį laiką galime išlikti tokios budrios, tačiau kai tokia būsena tęsiasi ilgą laiką, mūsų raumenys nuvargsta, mąstymas apsiblausia, o jausmai atbunka. Trumpai tariant, atskiros mūsų organizmo dalys „perdega“, nes jos negali nuolat funkcionuoti sustiprintos parengties režimu.
   Mūsų gebėjimas tinkamai apdoroti gaunamą informaciją slopsta. Bandydamos per greitai priimti pernelyg didelį informacijos srautą, atbunkame ir nebesugebame aiškiai mąstyti. Mūsų sprendimai tampa padriki ir dažnai nelogiški. Pradedame gilintis į bereikšmius dalykus, o labai svarbius klausimus sprendžiame paviršutiniškai. Nebeatsirenkame, kas yra svarbu, o dėl ko jaudintis išvis neverta. Tai – ne mūsų kaltė, nes mes tik stengiamės susidoroti su darbais (vienu metu reaguoti į pernelyg daug dalykų), o tokio krūvio mamos psichika negali ištverti. Bet tai ne vien mamų, bet ir visos žmonijos problema, tik mamoms visa tai ištverti dar sunkiau, nes mes atsakingos ir už save, ir už vaikus.
   Todėl galų gale išsenkame fiziškai, protiškai ir emociškai. Pervargstame, bet to nesuvokiame – viskas, ką juntame – tai nuolatinis, neslūgstantis susierzinimas. Norime, kad visi dingtų mums iš akių, nebeturime jėgų bendrauti su draugėmis. Mus gali pradėti erzinti vaikai, vyrai; svajojame tik apie ramią vietelę, kurioje galėtume pailsinti savo kūnus ir „išjungti“ visas mintis. Net ir tai tampa sudėtinga, nes nerimo nebegalime atsikratyti ir lovoje, nors net nepastebėjome, kaip jis ten įsliūkino. O iš kur kyla šis nerimas? Nerimas užplūsta suvokus, kad visur nebespėjame ir nebegalime toliau gyventi tokiu ritmu. Kad ir kaip besistengtume, jaučiame, kad vienur ar kitur vis tiek atsiliekame. Tai ne šiaip sau baimė, apie kurią kalbėsime kitame skyriuje. Negalime nurimti ir jaučiame, kad esame įklimpusios iki ausų. Nerimaudamos negalime atsipalaiduoti, o netrukus pradedame abejoti, ar apskritai sugebame ilsėtis.
   O paskui prasideda tikrieji sunkumai. Vejame šalin mintis apie emocinį, protinį ar fizinį nuovargį, todėl nesąmoningai nuslopiname bet kokius organizmo signalus, prašančius gyventi lėčiau. Savo protui, organizmui ir jausmams keliame vis didesnius reikalavimus. Prisiverčiame judėti pirmyn, nes mūsų laukia vis nauja informacija ir dar nepriimti sprendimai. Triukšmas mūsų gyvenime niekuomet nenutyla.
   Daugeliui iš mūsų, mamų, gyvenimas tampa pernelyg sudėtingas, nors mūsų ketinimai – patys geriausi. Pamažu ant savo pečių krauname vis didesnę naštą ir labai greitai pasijuntame įspraustos į kampą. Jaučiame spaudimą būti geresnės mamos, todėl verčiame save dar daugiau stengtis vardan savo vaikų. Abejojame, ar esame ko nors vertos kaip moterys, todėl stengiamės „susiimti“ ir tapti geresnės. Keičiame savo kūnus, darbus ar mums priklausančius daiktus. Ir galiausiai (nors tai nė kiek ne mažiau svarbu) apsunkiname gyvenimą ir savo vaikams, būdamos įsitikinusios, kad jų gyvenimas sėkmingas bus tik tuomet, kai jiems suteiksime virtinę galimybių ir įvairiausių materialių daiktų. Ir visa tai mus veda iš proto.
   Štai dėl ko kiekvienai iš mūsų reikia pradėti gyventi paprasčiau. Apimtos begalinio nuovargio, trokštame paprastų dalykų. Kiekviena iš mūsų savyje girdime tylų vidinio balso šnabždesį, liepiantį atsiriboti nuo šios beprotybės. Žinome, kad šis balsas mus skatina eiti teisinga linkme, bet vos tik jis pasigirsta, jį užgožia kiti balsai, skubinantys mus imtis dar ko nors – reaguoti, atsakyti, ką nors padaryti.
   Todėl dabar pat privalome pasistengti išgirsti ir įsiklausyti į tą tylų balsą, raginantį mus gyventi paprasčiau, prasmingiau ir laisviau. Šiame skyriuje paaiškinsiu, kaip tą padaryti – kaip nusistatyti ir įgyvendinti savo gyvenimo tikslus, išmokti kalbėti kitaip ir atsipalaiduoti. Tad ir pradėkime!

Vidinis paprastumas – žinokite savo tikrąjį gyvenimo tikslą ir nekreipkite dėmesio į šalutinius dalykus

   Vidinis paprastumas – tai vidinis požiūris ir nusistatymas. Kiek-viena iš mūsų turi svarbiausius savo gyvenimo prioritetus, kuriuos būtina įsisąmoninti ir skirti jiems didžiausią dėmesį. Vos supratus, kas mums svarbiausia, ir sąmoningai pradėjus to siekti, pojūtis, kad esame nuolat pervargusios nuo nesibaigiančių reikalų, būtinybės rinktis ir informacijos srauto, pastebimai atslūgsta. Kodėl? Todėl, kad rimtai nusiteikus įgyvendinti savo tikslus, visi kiti mūsų patiriami dalykai nebeatrodo tokie reikšmingi. Jie nebegali mūsų gyvenimo paversti chaosu. Tai nuostabus išlaisvinantis jausmas.
   Kelias vidinio paprastumo link prasideda nuo pokalbio su savimi: turime užduoti sau esminius gyvenimo klausimus ir rasti į juos atsakymus. Nemokame prisiversti gilintis į sunkius klausimus, tačiau jei nuoširdžiai trokštame, kad mūsų gyvenimas pasikeistų, ir norime gyventi prasmingiau ir maloniau, turime pradėti būtent nuo to. Kiekviena mama turi paklausti savęs: „Kodėl aš gyvenu šiame pasaulyje?“
   Į šį klausimą daugeliui mamų atsakyti nelengva. Kai kurios iš viso neturi jokio atsakymo. Kitos, su kuriomis man teko bendrauti, bando lengvai išsisukti nuo atsakymo, ironiškai tarstelėjusios: „Gyvenu tam, kad vežiočiau vaikus.“ Nors tai skamba sąmojingai, iš tiesų po šia ironija glūdi užslėptas liūdesys. Žinoma, ji puikiai supranta, kad gyvena ne tam, tačiau daugelis taip atsakančių mamų viduje išties jaučiasi tarsi būtų robotės, visiškai nematančios tikrosios gyvenimo prasmės. Tačiau kiekviena mama privalo išsiaiškinti, su kokiu tikslu atėjo į šį pasaulį.
   Siekiant išsiugdyti paprastumą savo viduje, svarbu nepasitenkinti tokiais paviršutiniškais atsakymais į šį esminį klausimą, kuris apibrėžia mūsų būties esmę. Kad aiškiai suprastume, vardan ko gyvename, turime neskubėdamos daug ką apmąstyti, išanalizuoti, kalbėtis ir gilintis į savo sielą. Vadinasi, klausimus turime kelti tol, kol rasime teisingus atsakymus. Tačiau netikiu, kad juos pavyks rasti, tvirtai nepasiryžus atsiriboti nuo nuolatinės mūsų kultūrinės aplinkos daromos įtakos. Mes tiesiog pernelyg lengvai pasiduodame kenksmingam jos poveikiui. Pažiūrėkime, kaip dažniausiai esame skatinamos elgtis.
   SUPLONĖKITE. Žmonės (vyrai ir moterys) labiau jumis žavėsis ir jūs tapsite geresniu žmogumi. O jei jumis labiau žavėsis, būsite verta kur kas daugiau. Gyvenant tokias tvirtas pozicijas įgijusio feminizmo laikais, būtų galima tikėtis, kad mes, subrendusios moterys ir mamos, jau nebeturėtume vaikytis šios lieknėjimo mados. Tačiau kaip rodo tyrimai, net 71 proc. 30–74 metų amžiaus moterų norėtų būti plonesnės, nors 73 proc. tyrimuose dalyvavusių moterų svoris buvo normalus!
   NUOLAT BŪKITE UŽIMTOS, LABIAU STENKITĖS. Svarbios moterys (apie kurias mums papasakojama) yra nepaprastai užsiėmusios. Jos gyvena produktyviai. Visą dieną dirbančios mamos vaikams randa daug įvairių užsiėmimų, nes jos rūpestingos ir pasiaukojančios. Dirbančios moterys plėšosi tarp darbo ir namų, o jų pervargimas – tai sėkmingo gyvenimo ženklas. Užimtos moterys nešvaisto laiko draugėms (net ir šeimai), nes užsiėmusios svarbesniais dalykais.
   UŽDIRBKITE DAUGIAU PINIGŲ. Nesvarbu, kokios jūsų pajamos, stenkitės uždirbti dar daugiau. Kaip jau kalbėjome pinigams skirtame skyriuje, manome, kad pinigai suteikia laisvę ir galią, o svarbiausia – visišką savarankiškumą. Turėdamos daugiau pinigų, galime daugiau nupirkti, taip pat tampame reikšmingesnės bendraudamos su kitais. Kuo daugiau pinigų turime, tuo mažiau priklausome nuo kitų.
   ATRODYKITE VILIOJAMAI. Pasitempusios mamos tai stengiasi parodyti, o geriausias būdas tai padaryti – per savo išvaizdą. Turime būti seksualios (net ir dėvėdamos treningus) ir būtinai atrodyti jaunesnės. Vidutinio amžiaus moterys priklauso anai kartai, o mes turime lygiuotis į savo dukras, o ne į mamas. Stenkimės dėvėti savo paauglės dukros džinsus ir didžiuokimės, kai į juos telpame.
   BŪKITE ŠAUNIOS. Geros mamos išklauso savo vaikus ir supranta jų problemas, jiems aukojasi ir svarbiausia – niekada nesistengia vadovauti (visur kitur tai galima daryti). Šaunios mamos jokiu būdu negali nustatyti vaikams taisyklių, nes tai gniuždo vaikų tobulėjimą ir jie pradės mūsų nekęsti už jų suvaržytą laisvę. Todėl nebrukite savo nuomonės ar moralės standartų, nenustatykite ribų ir nesitikėkite, kad jūsų vaikas elgsis drausmingai. Jie patys išmoks šių dalykų, jei duosite jiems visišką laisvę.

   Dabar noriu paklausti jūsų, kaip tiek metų ištisai patiriant tokį spaudimą, apskritai dar galime jaustis gerai? Mūsų mintys apie save kaip mamas ir moteris tampa sustabarėjusios ir iškreiptos. Jaučiamės nervingos ir visokeriopai suvaržytos. Galų gale išmokstame gyventi nekreipdamos dėmesio į savo prigimtinius pojūčius ir nepaliaujamai bandome „pasitempti“.
   Paklausykite, kaip bendraujame tarpusavyje. Viena mama pradeda šnekėti apie tai, kad reikėtų pradėti sportuoti, o kita skundžiasi savo nepavykusiu bandymu laikytis dietos. Dar viena pradeda dejuoti nespėjanti paskui įtemptą savo vaikų tvarkaraštį: jai reikėtų apsilankyti pas gydytoją, kad išsiaiškintų, kodėl ji „visą laiką tokia pavargusi“. Žinoma, kitaip ir negali būti, nes nuolatinis nervinimasis ir blaškymasis iš tikrųjų sukelia nuovargį. Jos draugė tikriausiai jai pritars, sakydama, kad ir ji kažkur nespėjanti.
   Žinome, kokį poveikį mūsų vaikams turi jų bendraamžių požiūris ir kaip jų savivoką ir elgesį lemia filmai, muzika, žurnalai ir reklamos juostos ant persirengimo kambarių. O kaip gi mes? Atvirai tariant, esame nė kiek ne mažiau pažeidžiamos už juos. Kiekvienas iš pirmiau išvardytų raginimų pakeitė mus, ir visai ne dėl to, kad esame silpnos, o tik todėl, kad ištisai esame verčiamos būti geriausios.
   Būtent dėl to privalome nekreipti dėmesio į šį spaudimą ir išmokti nutildyti savo galvose skambančius balsus. Turime juos vieną po kito išguiti iš savo minčių ir išsiugdyti paprastesnį ir sveikesnį požiūrį į save. Deja, reikia pripažinti, kad daugelis mūsų dažniausiai nesugeba atsispirti šiam spaudimui, todėl pradedame gyventi pernelyg paviršutiniškai. Kelias į paprastą vidinį gyvenimą prasideda nuo išsivadavimo iš šios įtakos. Tačiau mums nepavyks to padaryti, jei neišdrįsime sau atvirai prisipažinti, kad esame patikėjusios kiekvienu iš tų mintis nuodijančių teiginių.
   Kad rastume atsakymą, kaip pagirdyti savo ištroškusią sielą, gilintis į savo jausmus privalome kuo labiau atsiribojusios nuo aplinkos, nes esame pažeidžiamos, įskaudintos ir dažnai pasiruošusios griebtis pirmų pasitaikiusių ir lengviausių būdų. Atsakymus į klausimus apie savo gyvenimo prasmę rasime tik išmokusios negirdėti aplinkinio triukšmo ir beprasmių kalbų. Paskaitykite skyrių apie vienatvę, kad suprastumėte ramybės svarbą ir sužinotumėte, kuo ji gali padėti. Nuostabu, kad, radusios reikiamus atsakymus, į gyvenimą pradedam žvelgti kitaip. Keičiasi mūsų požiūris į vaikus ir vyrus, mažiau pavydime draugėms ir rečiau ginčijamės su viršininkais. Į mus dėmesio nekreipiantys vaikai nesugadina mums dienos, o praradusios darbą ne taip lengvai palūžtame, nes žinodamos svarbiausius savo gyvenimo tikslus ir siekdamos juos įgyvendinti į pasaulį pradedame žvelgti plačiau. Žinau, kad taip ir būna, nes jau teko tai matyti. Sutikusi mamą, kuri žino, ko nori iš gyvenimo, iš karto pastebiu šviečiančią jos esybę.
   Gyventi paprasčiau – tai gyventi prasmingiau. Tai reiškia atsisakyti tų dalykų, kurie, mūsų manymu, yra mažiau svarbūs, ir susitelkti į vieną tikslą. Privalome nusistatyti svarbiausius prioritetus ir pasiryžti juos įgyvendinti. Tai nereiškia, kad reikia susidaryti norų sąrašą – jis tik apsunkins mūsų gyvenimą. Prioritetai būna skirtingi. Aš kalbu apie mūsų vidinius troškimus. Kai kurios moterys jaučia, kad jų gyvenimo pašaukimas – palengvinti kančias, kitos žino, kad puikiai sugeba mokyti muzikos arba ją kurti. Prioritetai gali būti patys įvairiausi, kaip ir pačių mamų charakteriai ir asmenybės. Tačiau kaip džiugu matyti moteris, tikslingai darančias didžius darbus. Jos nesiblaško, užtikrintai eina tikslo link ir retai kamuojasi nepasitikėdamos savimi.
   Antras svarbus dalykas siekiant vidinio paprastumo – suprasti, kad gyvenimas – tai dovana. Mūsų, mūsų vaikų ir visų mums artimų žmonių gyvenimas irgi yra dovana. Mes nedalyvavome sprendžiant, kada turėtume atsirasti šiame pasaulyje, ir nors sąmoningai rinkomės, kada į šį pasaulį turėtų ateiti mūsų vaikai, akivaizdu, kad tokie dalykai kaip jų asmenybė ir sveikata nuo mūsų iš esmės nepriklauso. Tai suvokusios kitaip vertinsime savo atsakomybę už jų gyvenimus. Jei ne mes juos sukūrėme ir ne mes leidome jiems gyventi, tai ir negalime būti atsakingos už visus – gerus ar blogus – jų gyvenimuose vykstančius dalykus. Pernelyg dažnai gyvename taip, tarsi mūsų gyvenimas būtų nemaloni pareiga, kurią reikia atlikti, o ne branginama dovana. Keista, tačiau pradėjusios į gyvenimą žvelgti kaip į dovaną, išmokstame mažiau reikalauti.
   Kaip dar išsiaiškinsime mūsų baimėms skirtame skyriuje, mes, mamos, galime būti valdingiausios būtybės šioje planetoje. Būdamos mamos, esame atsakingos už savo mažylius. Visiems aplinkiniams norime labai aiškiai parodyti, kad šias pareigas vykdysime be galo atsakingai. Nusprendžiame, kada turėsime vaikų, ką jie valgys ir kaip rengsis, kokią mokyklą lankys ir su kuo draugaus. Ir tai tik pradžia. Vaikams pradėjus lankyti mokyklą, mes visai pašėlstame. Kai kurios iš mūsų kone apsigyvena klasėse, norėdamos nuolat stebėti vaikų tarpusavio santykių raidą, kitos nieko nelaukdamos įstoja į mokytojų ir tėvų asociacijas. Vaikams ūgtelėjus, vis daugiau laiko ir pinigų skiriame tam, kad vaikui suteiktume kuo daugiau galimybių. Nors tai nėra blogai, galime nukentėti mes pačios, nes tokie dalykai tik sustiprina apgaulingą pojūtį, kad savo vaikams turime kur kas daugiau įtakos ir galime jų gyvenimą visaip valdyti. Mums dar nespėjus susivokti, jau pradedame jaustis atsakingos už kiekvieną savo vaikų būsimo gyvenimo dieną.
   Pavyzdžiui, jaučiamės kaltos, kam nepakankamai vertėme sūnų mokytis vidurinėje mokykloje, jeigu jam nepavyksta įstoti į jo (mūsų) svajonių universitetą. Jei mūsų vidurinėje mokykloje besimokanti dukra pernelyg vėlai supranta turinti muzikinį talentą, graužiamės, kad anksčiau jos nenuvedėme mokytis groti pianinu. Jei tik būtume tuo pasirūpinusios, kai jai tebuvo penkeri, ji galėjo tapti profesionalia muzike.
   Trumpai tariant, gyvename apimtos jausmo, kad tik nuo mūsų priklauso, kuo užaugę taps mūsų vaikai. Todėl manome, kad kiekvienas mūsų priimamas sprendimas gali lemti jų tolesnį gyvenimą. Su šia didžiule atsakomybės našta labai sunku gyventi.
   Noriu, kad mane suprastumėte teisingai. Tėvai daro didžiausią įtaką formuojantis vaiko charakteriui, tačiau iš tikrųjų net ir ši įtaka labai nedidelė. Per ilgus mano darbo metus teko rūpintis tūkstančiais vaikų – supratau, kad vaikai gimsta jau turėdami tam tikrus charakterio bruožus. Kai kurie būna užsispyrę, kiti – vangūs. Nuo pat gimimo berniukai į kai kuriuos dalykus reaguoja visiškai kitaip negu mergaitės. Mūsų, tėvų, pareiga – nugludinti aštrius jų charakterių kampus ir padėti atsiskleisti vaikų talentams ir gebėjimams. Galime juos pakreipti viena ar kita kryptimi, auklėti juos ir mylėti. Tačiau vaikai yra tokie, kokie yra. Turime susitaikyti su šia mintimi, kad išmoktume atsikratyti nepagrįsto kaltės jausmo dėl jų poelgių ateityje. Vidinį paprastumą pradedame ugdyti tai įsisąmoninusios. Mūsų vaikai yra visiškai kitokie žmonės negu mes, ir į jų gyvenimą kuriam laikui mes ateiname tam, kad jais rūpintumės, juos mylėtume ir pastūmėtume eiti teisinga linkme. Turime susitaikyti su mintimi, kad jie mums tik paskolinami kuriam laikui, o po tuo juos tenka išleisti į suaugusiųjų gyvenimą. Tai suvokusios, juos auginame džiaugsmingiau ir jausdamos didesnį pasitenkinimą, sumažiname reikalavimus sau ir pajuntame, kad bendrauti tarpusavyje tapo lengviau
   Siekdamos vidinio paprastumo, turime išsiugdyti panašų požiūrį ir į kitus savo brangius žmones. Jie irgi yra mums kuriam laikui duotos dovanos. Mylėkime juos ir visokeriopai jais rūpinkimės, bet pasistenkime atsikratyti jausmo, kad vien mes esame atsakingos už tai, kas jiems nutinka. Sumažinusios savo lūkesčius artimųjų atžvilgiu ir sau keliamus reikalavimus dėl to, kaip reikėtų jais rūpintis, pamatysime, kad tarpusavio bendravimas tapo daug džiaugsmingesnis. Pajusime tą patį lengvumą ir pasitenkinimą, nes būsime išmokusios nesisavinti savo artimųjų ir draugų. Išmokusios atsipalaiduoti ir jiems, ir sau suteiksime daugiau laisvės.
   Ir galų gale, siekdamos vidinio paprastumo privalome išmokti atgniaužti savo suspaustą kumštį, kuriame laikome viską, kas mums priklauso. Mes netgi bandome kontroliuoti savo turimus materialius daiktus. Perkame, parduodame, keičiame, valome, perstatome. Iš tikrųjų, praleidžiame tiek daug laiko besirūpindamos įvairiais daiktais, kad šie daiktai pradeda valdyti mus. Jaudinamės, kad viena ar kita bus pavogta, sugadinta ar prarasta. Tačiau toks mūsų nerimas tik parodo, kokią didelę galią ir reikšmę visi šie daiktai turi mūsų gyvenime. Išmokus mažiau nerimauti dėl savo turto, ta galia pradeda silpti. Turime užgniaužti norą juos turėti. Štai kuomet pradėsime suprasti, kas yra vidinis paprastumas.

Išorinis paprastumas – išmokite gyventi turėdamos mažiau ir nusistatykite ribas

   Išorinis paprastumas natūraliai atsiranda iš vidinio paprastumo. Tai – mūsų gyvenimo būdo keitimas, kai paprasto gyvenimo tiesas jau būname įsisąmoninusios savo viduje: atsikratome nereikalingų daiktų, veiklos ir rūpesčių, kurie neleidžia mums ramiai gyventi. Tokie pokyčiai gali atrodyti drastiški, bet kartais, kad gyvenimas vėl grįžtų į normalias vėžes, drastiškos priemonės būtinos. Kaip jau kalbėjome skyriuje apie pinigus ir su jais susijusius sprendimus, turime nepamiršti, kas mums gyvenime svarbiausia. Daiktų turėjimas ir rūpinimasis jais reikalauja laiko. Ar tikrai norime tai daryti?
   Išmokusios gyventi turėdamos mažiau pamatome, kad lieka daugiau laisvo laiko, kurį galime skirti tikrąją gyvenimo prasmę suteikiantiems dalykams. Įsivaizduokite niekur nedirbančią mamą. Dažnai neturėdamos jokio (mokamo) darbo ir dirbdamos tik namie, mamos jaučiasi kaltos ir bando atsigriebti prigalvodamos vaikams nesuskaičiuojamą daugybę užklasinių užsiėmimų. Jos kelia sau didesnius reikalavimus dėl vaikų auklėjimo, nes tai yra jų etatinis darbas, tačiau viskas baigiasi tuo, kad gyvenimas tampa nepakeliamai sudėtingas ir joms pačioms, ir visiems aplinkiniams. Šių klastingų spąstų galime išvengti pasiryžusios gyventi paprasčiau ir nustačiusios ribas ir sau, ir savo vaikams. Tokios mamos turi išmokti atsipalaiduoti, nieko neveikti ir net šiek tiek panuobodžiauti. Kad galėtų atgauti jėgas, mamos ir vaikai privalo turėti galimybę pabūti ramiai be jokios suplanuotos veiklos.
   Pabandykime įsigilinti į pačią paprastumo idėją. Pirmiausia atidžiai pagalvokite, kas per savaitę jus labiausia išsekina. Gal vaikų vežiojimas į užklasinius būrelius? Dalyvavimas susirinkimuose vakarais? Darbas? Gal nuolat jaučiatės ko nors nespėjanti? Kai stabtelime, kad suprastume, kas mus labiausiai vargina, tai gali būti tinkamas momentas pradėti gyventi paprasčiau. Mamų gyvenime paprastai būna keturios sritys, kurios ima slysti iš rankų ir neleidžia džiaugtis gyvenimu: sau keliami reikalavimai, įtempta dienotvarkė, darbas ir pinigų leidimas. Aptarkime kiekvieną atskirai.
   Pirmiausia visiškai atvirai pasakykite sau, ko tikitės iš savęs. Visa tai turime užsirašyti ant popieriaus lapo, nes niekuomet nieko nepakeisime, žinodamos, kad tas dalykas neegzistuoja. Savo lūkesčius įvardykite labai konkrečiai. Sąrašas galėtų būti maždaug toks:

   neprarasti kantrybės bendraujant su savo vaikais, vyru ir niekada nerėkti;
   sustiprėti fiziškai;
   maloniau bendrauti su savo draugėmis ir uošviais;
   labiau rūpintis savo vaikais (skirti jiems daugiau laiko, jėgų ir pastangų);
   stengtis būti gražesnei – gražiau rengtis, prižiūrėti plaukus ir pan.

   Kiekvienos mamos sąrašas bus kitoks. Atidėjusi šį sąrašą į šoną, ant kito lapo susirašykite, kokius tikslus giliai širdyje sau keliate. Tai – jūsų slapti troškimai: dalykai, kurių imtumėtės, jei jūsų neribotų laikas ir pinigai. Susirašykite juos pagal svarbą nuo 1 iki 10. Abu šie sąrašai, ko gero, bus skirtingi, bet tai normalu. Pirmą sąrašą tikriausiai sudarėte veikiama jausmų, kuriuos iš tikrųjų jaučiate sau – tai dalykai, kuriuos, jūsų manymu, turėtumėte daryti ir jie ištisai neduoda jums ramybės. Antrąjį sąrašą parengėte įsiklausiusi į savo gilius vidinius troškimus arba neišreikštus troškimus, kurie padaro jus nuostabia moterimi ir mama. Tai – konkretus vidinio paprastumo įrodymas.
   Keletą kartų perskaičiusios pirmąjį sąrašą, jį suplėšykite, sudeginkite arba išmeskite į šiukšlių dėžę. Paėmusios antrąjį sąrašą užbraukite viską, išskyrus pirmuosius tris punktus (nepamirškite, kad tai turi būti trys svarbiausi jūsų, kaip mamos, troškimai). Pasižadėkite sau, kad pusmetį arba metus stengsitės įgyvendinti tik šiuos tris punktus, pamiršusios visa kita. Viską. Visų kitų sau keliamų reikalavimų įgyvendinimas stabdomas. Taigi, dabar visą dėmesį galėsite skirti trims punktams. Tik trims. Todėl, kai mintyse vėl išgirstate taip gerai pažįstamus balsus, tyliai gundančius geriau daryti tą ar aną, nekreipkite į juos dėmesio, nes jūs sąmoningai apsisprendėte nesiblaškyti (kurį laiką arba visada). Jei į pirmuosius sąrašo punktus įrašėte tokius dalykus kaip nuotaikų kontroliavimas, noras jaustis laiminga ir kantrybės ugdymas, vadinasi, nesijausite kalta nesportuodama, nepirkdama naujų drabužių, neieškodama naujo darbo arba neruošdama išskirtinių vakarienių. Jei kalbame apie bet kurį kitą punktą, esate atleista nuo bet kokių įsipareigojimų.
   Šis pratimas – veiksmingiausias man žinomas būdas bet kuriai mamai supaprastinti savo gyvenimą ir atsikratyti nuolatinės įtampos. Jis toks efektyvus todėl, kad padeda mums sąmoningai apsisaugoti nuo nereikalingo triukšmo mūsų galvose. Taip išmokstame atsipalaiduoti ir suvokti, ko norime iš gyvenimo. Jeigu mus kankina kokia nors mintis, būtent šis varginantis triukšmas mūsų galvose ir verčia mus graužtis, nors to ir nepripažįstame.
   Antroji, mano nuomone, dažnai pasitaikanti problema, yra pernelyg įtemptas dienos darbų sąrašas. Daugelis mano pažįstamų mamų pasirūpina, kad jų vaikų užklasinių užsiėmimų skaičius peržengtų visas sveiko proto ribas. Vakarai ir savaitgaliai praleidžiami skubant iš muzikos būrelio į sporto treniruotes arba atvirkščiai. Žinau, kad taip būna, nes ir pati dariau šią klaidą, kol vaikai dar buvo maži. Jei jus tai vargina, palengvinkite gyvenimą visiems pradėdama laikytis „vieno užsiėmimo“ principo. Kiekvienam vaikui tais mokslo metais leiskite išsirinkti vieną būrelį. Šis pasiūlymas pašiurpins tuos tėvus, kurie norėtų, kad jų vaikams sektųsi daug kur, ir kuriems net nekyla mintis, kad vaikas galėtų neišnaudoti nors vienos galimybės. Bet nepamirškite vieno: visą tą laiką, kurį jūsų vaikas praleidžia futbolo aikštelėje, jis yra atplėštas nuo jūsų ir nuo šeimos. O ko jam iš tikrųjų reikia daugiau, kad galėtų tapti emocionaliai ir psichologiškai brandžia asmenybe?
   Šiuolaikiniams tėvams pasiūlymas sumažinti užklasinių užsiėmimų skaičių gali pasirodyti eretiškas. Prisipažinkime, juk varžomės su kitais savo vaiko klasiokų tėvais ir nėra lengva sėdint namie stebėti, kaip kiti tėvai pajuda iš kiemo veždami vaiką į slidinėjimo pamokas, tuo tarpu kai jūs visi virtuvėje prie stalo valgote tuno ir makaronų apkepą. Tačiau kitą kartą pamatę, kaip vakare kaimynas išvažiuoja iš namų su pilnu automobiliu vaikų, nepamirškite, kad tikrieji nugalėtojai esate jūs ir jūsų vaikai. Jūs su jais nieko nedarote – jūs kuriate tvirtesnius tarpusavio santykius, o vaikams tvirtesni santykiai reikalingi kur kas labiau negu bet kokia sporto treniruotė ar kita užklasinė veikla. Jie niekuomet nesigailės namie praleisto laiko.
   Jei didžiausią įtampą jums kelia pernelyg įtemptas jūsų pačios darbų grafikas, ta pačia taisykle vadovaukitės planuodamos savo laiką. Neskaitant savo pagrindinės veiklos (rūpinimosi šeima arba jūsų darbo, jei tokį turite), apsispręskite imtis tik vieno papildomo užsiėmimo. Tai reiškia, kad jei apsisprendėte sportuoti, pamirškite dalyvavimą mokyklos tėvų asociacijoje, chore, skaitovų klube arba savanoriškos organizacijos veikloje. Nieko daugiau. Vakarais būsite namie su savo vaikais, kurių popamokinę veiklą irgi apribojote. Iš pradžių ramiai praleisti laiką kartu gali būti sunku, nes jei nei jūs, nei jūsų šeima prie to nesate įpratę, kurį laiką barnių tikriausiai neišvengsite. Jei taip nutinka, puiku, kad visi esate namie, nes nuolatiniai kivirčai rodo, jog lig šiol jūs nepakankamai laiko praleidote kartu. Tai skamba paradoksaliai, bet iš tiesų – daugiau laiko kartu praleidžiančios šeimos išmoksta spręsti tarpusavio nesutarimus. Todėl jei namie net ir po kurio laiko tarpusavio santykiai lieka įtempti, palūkėkite, po kiek laiko viskas pasikeis. Jūsų protui ir organizmui reikia laiko priprasti gyventi lėčiau, o mes visi prisitaikome nevienodai greitai. Kai kuriems užtenka kelių savaičių, kitiems gali prireikti ir mėnesių.
   Kad pasiryžtume išsitraukti išmanųjį telefoną ar darbotvarkę ir išbraukti vakarinius užsiėmimus, prireiks didžiulių valios pastangų. Tačiau kiekviena iš mūsų gali tai padaryti. Tuomet jaučiamės ir gerai, ir blogai. Mums gera dėl to, kad sugebėjome pasielgti ryžtingai, o kaltės jausmas ateina supratus, kad teks gyventi kitaip negu mūsų draugės. Kiekviena mama norėtų gyventi paprasčiau, bet mums norisi, kad pirmą žingsnį žengtų kita mama. Nesižvalgykite į kitus ir ryžtingai apsispręskite, kad sau, savo vaikams arba jums visiems taikysite vieno užsiėmimo taisyklę. Niekuomet to nesigailėsite.
   Dar viena problema, kurią norėčiau aptarti, yra darbas. Galbūt pernelyg intensyvi socialinė veikla jums ir nesukelia sunkumų, tačiau nesusitvarkote su darbu. Gal turite labai reiklų viršininką arba jūsų darbas neleidžia atsikvėpti nė minutėlei ir visai negalite pailsėti? Vos atėjusi į darbą iš karto pajuntate stiprius galvos skausmus. O gal po darbo grįžusi namo tesugebate tik aprėkti savo vaikus, nes nieko daugiau nebepajėgiate? Nedelsiant imkitės priemonių. Nuodugniai viską apgalvojusios raskite būdų, kaip sumažinti darbo apimtis. Gal pakaktų per savaitę dirbti viena ar dviem dienomis mažiau? O gal reikėtų patikslinti jūsų pareigybės aprašymą, nes darote ne vien tai, kas jums priklauso. Arba įdarbinti vieną ar du pagalbininkus, kad turėtumėte daugiau laisvo laiko? Stenkitės kiek įmanoma sumažinti savo darbo krūvį, tačiau jei ir tai nepadeda, gal pats laikas ieškotis kito darbo. Arba išvis nedirbti, kol gyvenimas grįš į įprastas vėžes. Kad ir ką nuspręstumėte, kažką privalote keisti.
   Daugelį moterų ši mintis gąsdina ir puikiai suprantu, kodėl. Baiminamės, kad nepajėgsime gyventi gaudamos mažesnes pajamas ar neturėdamos darbo. Štai ir vėl iškyla pinigų klausimas, kurį jau aptarėme ankstesniame skyriuje. Juk iš tikrųjų dauguma iš mūsų gali tai padaryti, bet tiesiog nenori. Galime gyventi ir be antro automobilio, baseino, be atostogų tolimuose kraštuose ir be antro būsto. Giliai širdyje pripažįstame, kad mielai norėtume nesijausti įpareigotos įsigyti visus šiuos daiktus. Taip jau yra, kad sugebėjus kai ką paaukoti darbe, mums atlyginama kitose gyvenimo srityse. Galime daugiau laiko praleisti su brangiais žmonėmis arba geriau atsipalaiduoti mūsų tokiame įtemptame gyvenime arba net ir pailginti savo gyvenimo trukmę. Dirbdamos mažiau ir vengdamos įtampos tiesiogine prasme galime keleriais metais pratęsti savo gyvenimą. Be to, dar yra ir tokių mamų, kurioms didžiausią įtampą kelia ne darbas, pinigai ar pernelyg intensyvus gyvenimo būdas, bet gilesni ir mažiau pastebimi dalykai – sau pačioms keliami reikalavimai. Iš tiesų, nuo to kenčia daugelis mamų. Anksčiau ar vėliau kiekviena mama pagalvoja, kad turėtų padaryti ir duoti daugiau, pasistengti labiau dėl savęs ar savo šeimos. Mes, mamos, esame aršiausios savikritikės, todėl visoms mums būtina į gyvenimą žvelgti paprasčiau. Ar sumažinusios sau keliamus reikalavimus iš tikrųjų tapsime laimingesnės? Taip. Tyrimai rodo, kad nors įtampos kamuojamos mamos dažnai keičia darbo pobūdį, norėdamos palengvinti savo gyvenimą, jos taip pat turėtų atsikratyti kai kurių lūkesčių savo atžvilgiu ir taip sumažinti patiriamą stresą.
   Ir galų gale pakalbėkime apie pinigų leidimą. Pinigai iš tiesų gali apkartinti mūsų gyvenimą! Nors galimybė gyventi pasiturimai – geras dalykas, dėl to tenka daugiau dirbti, o tai gali pakenkti tarpusavio santykiams. Pernelyg daug pirkdamos savo vaikams (o taip elgiamės visos), išvargstame. Perkame jiems todėl, kad norime juos pradžiuginti, o pamačiusios, kad džiaugsmo mūsų nupirkti daiktai neatneša, puolame į neviltį. Kai kurios mamos pinigus leidžia dėl to, kad būna nusiminusios, o apsipirkti eina norėdamos pasijusti geriau (pirkimas veikia panašiai kaip ir alkoholis). Vienas iš geriausių būdų išvengti visų pinigų švaistymo sukeltų sunkumų – apriboti pirkinius. Savo vaikams galime pirkti mažiau arba rinktis ne tokius brangius dalykus. Išmokusios kontroliuoti išlaidas patirsime neapsakomą laisvės pojūtį, o pradėjusios leisti mažiau pajusime, kokios neįtikėtinai tvirtos ir stiprios esame. Net neįtikėtina, kad pinigų turinčios, tačiau išmokusios jų nešvaistyti mamos jaučiasi tvirčiau negu pinigus nekontroliuojamai leidžiančios mamos. Taip yra todėl, kad taupyti pinigus daug sunkiau negu juos leisti.
   Jei jums išties sunku mažinti savo išlaidas, pirmyn eikite mažais žingsneliais. Kiekvieną savaitę savo išleidžiamą pinigų sumą stenkitės sumažinti dešimčia ar penkiolika dolerių. Kai jus staiga apims nevaldomas noras savo sūnui nupirkti naujus sportbačius, palūkėkite keletą savaičių ir apmąstykite, ar jie jam tikrai reikalingi. Peržiūrėkite savo išlaidų išklotinę ir prisiminkite, kam išleidote pinigus per pastaruosius kelis mėnesius. Pasirinkite vieną daiktą, kurio galėtumėte atsisakyti kitą mėnesį. Kaip ir laikantis dietos, jei jau nusižengėte griežtai tvarkai, nepasiduokite ir kitą dieną vėl grįžkite prie nusistatytų taisyklių. Mano draugas Deivas Ramzis [11 - Amerikos finansų patarėjas, knygų autorius.] yra daug rašęs ir kalbėjęs apie tai, kaip išmokti elgtis su pinigais. Savo išmintingais patarimais jis yra išmokęs šimtus tūkstančių moterų ir vyrų gyventi paprasčiau tinkamai paskirsčius savo finansus. Todėl užuot toliau dalijusi jums patarimus, labai rekomenduoju perskaityti jo nuostabius veikalus šia tema.
   Jei mums pavyks sėkmingai susitvarkyti šias savo gyvenimo sritis – sau pačioms keliamus reikalavimus, darbų grafiką, požiūrį į darbą ir pinigų leidimo įpročius – pasijusite daug laimingesnės. Nuo jūsų pečių nukris didžiulė našta ir nustebsite pamačiusios, kad savo laiką galite skirti tam, kas jums iš tikrųjų svarbu – tiems dalykams, kuriuos galbūt įrašėte į savo „tikrų“ norų sąrašą, pavyzdžiui, noras stiprinti santykius su artimaisiais, mokymasis įžvelgti gerumą aplink save ir dėmesys svarbiausioms savo ir kitų žmonių charakterio savybėms.
   Gyvenimą stenkitės keisti neskubėdamos, nes stengtis gyventi paprasčiau – tai beveik tas pats kaip laikytis dietos. Privalome apie tai galvoti, išmokti keisti mažus dalykus, kad galėtume prie jų priprasti. Tačiau nuostabiausia kad atpildas už mūsų pastangas yra toks atperkantis, kad kuo ilgiau stengiamės gyventi paprasčiau, tuo lengviau mums tai pavyksta.
   Iš pradžių mūsų savijauta gali būti nemaloni, gal net bjauri. Jūsų vaikai skųsis, jausite nuolatinį nerimą, tačiau nepasiduokite. Pasiryžkite permainas iškęsti ne trumpiau kaip du mėnesius. Jei ir po šių dviejų mėnesių vis dar jausitės nepatenkinta, grįžkite prie ankstesnių gyvenimo įpročių. Tačiau galiu lažintis, kad taip nenutiks. Daugiau laisvo laiko skyrusios šeimai, pamatysite, kaip pasikeis santykiai. O visų geriausia, kad pasikeičia jūsų požiūris. Man dar neteko sutikti mamos, kuri pradėjusi gyventi paprasčiau, po kurio laiko vėl grįžtų prie ankstesnės gyvensenos būdo ir darbų, kurių jau buvo atsisakiusi. Paprastesnio gyvenimo teikiami džiaugsmai pernelyg dideli.

Kaip Kristė rado daugiau darydama mažiau

   Į mano kabinetą Kristė prieš keletą metų atėjo viena. Kaskart, kai tėvai ateina vieni, iš karto suprantu, kad kažkas negerai. O Kristės reikalai iš tikrųjų buvo ne kokie. Jos dukrai Sašai buvo penkiolika, ir, Kristės tvirtinimu, jos gyvenimas buvo tapęs klaikus. Kristė negalėjo suprasti, kodėl, nes abudu su savo buvusiu vyru darė viską, kad tik jų dukrai nieko netrūktų. Ji lankė privačią mokyklą, keturis kartus per savaitę vaikščiojo į baleto ir džiazo pamokas ir dainavo prestižiniame mokyklos chore. Jos pažymiai buvo neblogi ir, Kristės teigimu, teoriškai dukters gyvenimas buvo nuostabus. Tačiau namie kalbėdama su mama ar tėčiu ji tapdavo atžari, paniurusi ir grubi ir kiek įmanoma vengdavo bendrauti su jais abiem. Kristė teiravosi, ar tokias Sašos nuotaikas galėjo lemti prieš trejus metus įvykusios jųdviejų su vyru skyrybos. Pasakiau jai, kad atsakymas į šį klausimą reikalauja gilesnės analizės, o kadangi Saša buvo vienintelis vaikas, Kristė ėmė abejoti, ar toks dukters elgesys neperžengia normalaus paaugliško elgesio ribų.
   Uždaviau jai keletą klausimų. Ar Saša gerai miegojo? Kristė sakė, kad dažniausiai ne. Mergina retai kada užmigdavo anksčiau negu pirmą valandą nakties ir keldavosi šeštą ryto, kad spėtų į autobusą. Kaip elgdavosi per vakarienę? Kristė negalėjo atsakyti – jos niekada kartu nevakarieniaudavo, nes iš vieno ar kito būrelio dukra retai grįždavo prieš aštuntą valandą. O kai pareidavo anksčiau arba savaitgaliais, Kristė dažnai lindėdavo savo darbo kambaryje, užsivertusi nebaigtais darbais.
   – O kaip gi laisvalaikis? – paklausiau. – Ar jūs kada nors ką nors įdomaus veikdavote kartu?
   – Ne, – pasakė ji. Saša niekuomet nerodė noro būti kartu su tėvais ir visą laiką leisdavo su draugėmis. Bet net ir tuomet elgdavosi iššaukiamai, o jos nuotaikos būdavo labai permainingos.
   Išklausiusi, kaip atrodo jų įprasta savaitė, pamačiau, kad su savo mama Saša prasmingai bendravo maždaug tris valandas per savaitę. Turiu omeny tuos momentus, kai jiedvi turėjo galimybę susitikti ar pasikalbėti. Su savo tėčiu ji taip pat praleisdavo maždaug tris valandas. Nusprendusi pasikalbėti su Saša, paprašiau, kad ji atvyktų pas mane.
   Pastebėjau, kad mergina atrodo daug vyresnė nei penkiolikos metų. Ji rengėsi ir elgėsi tarsi būtų aštuoniolikos ar devyniolikos. Laikėsi tyliai ir bendravo išlaikydama atstumą. Po kurio laiko apsipratusi, man prisipažino mananti, kad jos tėvai užsiėmę vien savo reikalais ir ja visai nesidomi (visiškai priešingai negu pasakojo mama). Kadangi pažinojau ir jos mamą, ir tėtį, be galo nustebau. Jos tėvai ją dievino ir darė viską, kad tik dukters gyvenimas būtų puikus.
   Saša pradėjo verkti, sakydama, kad iš tikrųjų jos tėvai visai nenori būti kartu su ja, kad jie tik trokšta matyti ją puikia šokėja ir kad jiems labiau rūpi jos pažymiai negu ji pati. O kalbant apie darbą, abu labiau jaudinosi dėl savo darbų negu dėl to, kas vyksta jos gyvenime.
   Iš pradžių mane pribloškė Sašos pyktis. Norėjosi tiesiog imti ir pasakyti, kad ji neteisi. Bet supratau, kad apie Sašos jausmus turi sužinoti jos tėvai. Ji tikrai neapsimetinėjo siekdama naudos sau – jos ašaros bylojo apie nuoširdų skausmą. Saša, kaip ir beveik kiekvienas kitas vaikas, kuriuo man teko rūpintis, tiesiog norėjo daugiau laiko praleisti su savo mama.
   Pradėjusi gilintis dar daugiau, suvokiau visą šios situacijos dvilypumą, su kuriuo susiduria kiekviena mama, kai mūsų gerus norus vaikai suvokia savaip. Dažnai meilę reiškiame ieškodamos savo vaikams naujų užsiėmimų, skatindamos juos kuo nors užsiimti ar kur nors dalyvauti, pirkdamos jiems daiktus ir juos visur vežiodamos. Tačiau nuo to mūsų vaikai nepasijunta labiau mylimi. Be to, dažnai (taip nutiko ir Sašos atveju) mūsų pastangos duoda atvirkštinį rezultatą. Tuos dalykus, kuriais mes manome parodančios savo meilę, jie suvokia kaip sąlygas, kurias jiems reikia įvykdyti, kad mes juos vertintume ir mylėtume.
   Kristė iš visos širdies mylėjo savo dukrą. Ji suvokė, kad daugelis dalykų, kuriuos ji darė dėl savo dukters, kilo iš gilaus vidinio įsitikinimo, kad, norint būti puikia mama, reikia skatinti savo dukrą gyventi aktyviai, pirkti jai daiktus, rasti daugybę užklasinių užsiėmimų ir gerai uždirbti pačiai, kad abi kartu galėtų išvykti nuostabiai paatostogauti. Iš tikrųjų taip elgtis nėra blogai, tačiau klaida buvo padaryta tuomet, kai Kristė pasirinko atitinkamą gyvenimo būdą, norėdama sau ir savo dukrai įrodyti esanti gera mama. Tačiau Saša visa tai suprato savaip.
   Kristė ryžtingai ėmėsi keisti savo gyvenseną. Visų pirma ji sumažino reikalavimus sau kaip mamai. Ji nustojo iš paskutiniųjų stengtis dirbti kuo geriau ir retkarčiais pasiimdavo laisvų dienų. Tai padariusi pamatė, kad teko pamiršti nuostabias atostogas, bet, kaip ji man sakė vėliau, su tuo nebuvo sunku susitaikyti. Abidvi išmoko pasidžiaugti ir pasiplaukiojimu baidarėmis ar pasivaikščiojimais šalia namų. Saša metė kai kuriuos užklasinius užsiėmimus. Vidurinės mokyklos baigimo proga Kristė buvo maniusi nupirkti dukrai automobilį, tačiau šio sumanymo turėjo atsisakyti, nes dėl laisvadienių, kuriuos ji imdavo norėdama praleisti daugiau laiko su Saša, jos atlyginimas gerokai sumažėjo.
   Po kelerių metų Kristė man pasakojo:
   – Niekada nesuvokiau, kad skyrybų padarytas žaizdas iš paskutiniųjų stengiausi užgydyti gerindama Sašos gyvenimą. Verčiau ir ją, ir save stengtis vis labiau ir siekti vis daugiau. Visko atsisakyti buvo baisu, bet tą padariusi susigrąžinau dukterį.
   Sėkmingai sumažinusi savo vidinius lūkesčius, Kristė iš karto pajuto didžiulį palengvėjimą ir neišpasakytą džiaugsmą savo motinyste.
   Dažnai – kaip nutiko ir Kristei – pradėti gyventi paprasčiau nėra labai sunku. Galbūt iš savo darbotvarkės teks išbraukti vieną punktą arba atsisakyti keleto mus varginančių dalykų. Patikėkite, teko girdėti, kaip mamos džiaugiasi atrasta laisve, atsikračiusios drabužių ar baldų. Laisvę pajuntame ne tik dėl to, kad atsiranda daugiau vietos, bet ir dėl to, kad nebereikia nervintis, kad visko turime per daug. Abiem – ir Kristei, ir Sašai – teko sulėtinti savo gyvenimo ritmą, tačiau dėl to jos abi tapo daug laimingesnės.

Ką apie paprastą gyvenimą Stefanija sužinojo iš mamos

   Su Stefanija susipažinau maždaug prieš penkiolika metų, mums su šeima atostogaujant prie nuostabaus ežero Šiaurės Mičigane. Su čia pat atostogavusia Stefanija mes praleidome ne vieną vasaros naktį plepėdamos apie viską – nuo vyšnių pyrago recepto iki eutanazijos. Po šių pirmų bendrai praleistų vasaros atostogų mūsų draugystė tęsėsi ir toliau, nors ir gyvenome skirtingose valstijose. Per kelerius ateinančius metus ji man papasakojo apie savo gyvenimą ir nepaprastą šeimą.
   Stefanija turėjo mamą, kuri laikėsi nuostatos, kad visi – ir ji, ir visa jos šeima – turi gyventi kukliai. Stefanija buvo vidurinioji iš trijų dukterų ir augo nedideliame Ohajo valstijos miestelyje. Gyvendama didžiuliame name su keturiasdešimties arų sodu, džiaugėsi į mokyklą galėdama vaikščioti pėsčiomis, o dviračiu važinėtis kur širdis geidžia. Ji pasakojo, kad mama niekuomet pernelyg dėl jos nesijaudinusi, tačiau pripažino negalinti vertinti visai objektyviai, nes jos mama be galo ja pasitikėjusi, o ji nenorėjusi šio pasitikėjimo prarasti.
   Paauglystės metais Stefanija su šeima vasaras leisdavo Šiaurės Mičigane. Ji puikiai prisimena tą dieną, kai jos tėvai nusprendė įsigyti namelį ant ežero kranto.
   – Man patiko tos vietos kvapas, – sakė ji man. – Jis buvo kiek priplėkęs, tačiau tuo pačiu kvepėjo ir švara.
   Stefanija prisiminė, kaip su tėčiu žvejodavo ežere sėdėdami senoje medinėje valtyje, o kartais su mama žaisdavo tenisą. Kadangi namelis priklausė jiems, ji su seserimis iš pradžių turėdavo jį paruošti gyventi, o vasarai baigiantis – sutvarkyti. Ji pasakojo, kad tai buvo išties sunku – tekdavo šveisti grindis, skalbti patalynę ir antklodes ir valyti visa kita, ką mama pasakydavo.
   – Tvarkytis namelyje prieš įsikeliant būdavo tikrai labai smagu, nes žinodavome, kad prieš mus – visa vasara: ilgi vakarai, kai iki dešimtos valandos būdavo šviesu, o švisdavo anksti. Mama visuomet mums liepdavo per vasarą susirasti darbą, ir aš įsidarbindavau greta įsikūrusioje vaikų dienos stovykloje. Grįždavau pervargusi, skųsdamasi mamai, kad niekada nenorėsiu turėti vaikų. Išgirdusi tokias mano kalbas ji tik šypsodavosi.
   – Smagiausia prisiminti tas naktis, kai mes su seserimis prie ežero užsikurdavome laužą, prie kurio vakaroti ateidavo ir kaimynai. Sėdėdavome aplink laužą, pasakodami įvairias istorijas ir kimšdami lauže keptus gardėsius, kol nebegalėdavome pajudėti iš vietos. Tikriausiai galvojate, kad gerdavome alkoholinius gėrimus ar darydavome kitus dalykus, kuriuos paprastai daro paaug-liai iki paryčių leisdami laiką draugų kompanijoje. Bet mes taip nesielgdavome. Mūsų tėvai neužmigdavo ir visuomet laukdavo mūsų grįžtant namo. Žinojome, kad nuo vandens atsimušęs mūsų balsų aidas puikiai girdimas namelyje. Krėsti kvailystes buvo pernelyg baisu.
   – Dievinau tą senąją trobelę. Į ją vedančiame žvyrkelyje išmokau vairuoti, ten susipažinau su savo pirmuoju vaikinu. Mūsų draugystė truko visą vasarą ir tuomet atrodė, kad gyvenimas jau nebegali būti puikesnis. Prisimenu, kaip skųsdavausi mamai dėl to, kad trobelė per maža. Joje buvo trys miegamieji, ir mudvi su seseria visuomet pešdavomės, kuriai atiteks atskiras kambarys. Kartą įsiplieskė tokios karštos diskusijos, kad mama rado išeitį. Mums visoms teko miegoti viename kambaryje, o trečiasis kambarys buvo paliktas svečiams. Prie vienos sienos ji sustatė viengules lovas, o prie kitos padėjo sudedamąją lovą. Galite įsivaizduoti? Tuomet negalėjome susitarti, kuriai atiteks sudedamoji lova.
   – Vasarai baigiantis trobelę tvarkydavome atbulomis rankomis. Ne tiek nesinorėjo tvarkytis, kiek vykti namo. Mums patiko ši vieta šiaurėje, atrodė, jog gyvenimas čia teka lėčiau. Mama, regis, čia buvo laimingesnė ir labiau pailsėjusi. Atgal į savo namus Ohajuje paprastai važiuodavome tylėdami. Visi – mama, tėtis, mano seserys – jausdavomės prislėgti liūdesio.
   Stefanija ir toliau dalijosi maloniais prisiminimais apie savo šeimos Mičigane praleistas vasaras. Tačiau ne tai buvo įstabiausia jos pasakojimo dalis. Jai užaugus ir ištekėjus, tėvai trobelę pardavė, nes rūpintis dar vienais namais tapo per sunku. Susilaukusi savo vaikų, Stefanija su vyru nusprendė persikelti arčiau prie Stefanijos tėvų, kad galėtų padėti jiems senatvėje. Tėtis mirė nuo širdies smūgio dar nesulaukęs aštuoniasdešimties, o dar po dešimties metų Stefanija neteko ir mamos.
   – Mamos netektį išgyvenau sunkiai, – sako Stefanija. – Dievinau ją ir maniau, kad niekuomet neįstengčiau gyventi be jos. Viską darydavome kartu – net ir eidavome apsipirkti. Gailiuosi, kad dar geriau jos nepažinau, kol ji buvo gyva. Manau, kad jei tuomet apie ją būčiau žinojusi tai, ką žinau dabar, ją būčiau dar labiau gerbusi. Tačiau ji tikriausiai puikiai žinojo, kodėl taip elgėsi.
   Nelabai supratau, ką ji turėjo omeny. Staiga pasidarė smalsu, ką reiškia jos žodžiai. Todėl nusprendžiau surizikuoti jos paklausti, tikėdamasi, kad galbūt ji man patikės savo paslaptį.
   – O ką tu būtum norėjusi sužinoti apie savo mamą? – paklausiau.
   – Po mamos laidotuvių sutvarkiusios jos daiktus, – tarė ji, – nusprendėme parduoti tėvų namą. Žinojome, kad už jį turėtume gauti nemažai pinigų, tačiau net ir jį pardavusios turtuolėmis netapsime. Namas buvo didelis, bet ne prabangus. Praėjus kelioms savaitėms po laidotuvių su seserimis nuėjome pas šeimos advokatą. Sėdėjome jo kabinete vienos, be savo vyrų, ir klausėmės, kaip jis mums skaitė mamos testamentą. Pasiekęs tą vietą, kur buvo kalbama apie jos turto padalijimą, jis staiga nutilo. Žvilgtelėjęs į mus per savo stalą, tęsė toliau: „Visos mano akcijos, obligacijos ir indėlių sertifikatai, kurių vertė – maždaug aštuoni milijonai dolerių – turi būti parduoti, o gauta suma po lygiai padalyta mano dukterims.“
   – Sakyti, kad po jo ištartų žodžių „aštuoni milijonai“, buvome priblokštos, reikštų nepasakyti nieko apie mūsų savijautą tuo momentu. Mes netekome žado. Tuo pat metu ir pykome, ir stebėjomės, jautėmės nuliūdusios ir sunerimusios. Kodėl mama nieko nesakė apie tokius turtus? Tam tikra prasme jautėmės apgautos, bet, žinoma, taip tik atrodė. Ji tiesiog mums nieko nepasakė. Tikriausiai jaunystėje mama iš savo senelių paveldėjo didelę sumą pinigų ir juos saugiai atidėjo į šalį. Buvome šokiruotos ir nežinojome, ką daryti. Tačiau emocijoms atslūgus, pradėjome kalbėtis apie mamą, prisimindamos, kokia nepaprasta ir išskirtinė moteris ji buvo. Nemanau, kad būčiau sugebėjusi gyventi taip paprastai kaip ji turėdama tokią krūvą pinigų, – kalbėjo Stefanija, vis dar, regis, stebėdamasi tuo net ir po penkerių metų.
   Buvo dar kai kas, ką norėjau sužinoti.
   – O jei vėl būtum vaikas, – pasakiau, – ar norėtum, kad mama būtų gyvenusi taip, kaip pridera multimilijonierei?
   Nė kiek nedvejodama ji atsakė:
   – Tikrai ne. Esu įsitikinusi, kad taip būčiau praradusi vaikystę. Nesakau, kad būdama turtinga būčiau buvusi nelaiminga, tačiau man būtų be galo trūkę visokiausių smagių ir paprastų dalykų, kuriuos darydavome drauge. Dabar atiduočiau bet ką, kad tik tie laikai sugrįžtų, ypač dabar, kai mano mamos jau nebėra.
   Stefanijos mama pasirinko paprastą gyvenimo būdą, suvokdama, kad jai ir jos šeimai tai suteikė daug daugiau negu gali duoti pinigai – jie turėjo laisvę. Toks gyvenimas suteikė jiems galimybę mokytis ištverti ilgas darbo dienas stovykloje, džiaustyti paklodes ant virvės ir linksmintis turint tik kiemą ir ežerą, ir jokių draugų. Ar šiuos dalykus ji būtų galėjusi suteikti Stefanijai ir jos seserims prie ežero nusipirkusi didesnį namelį, turėdama geresnius namus ir daugiau materialių dalykų? Žinoma, tačiau jos neįprastas elgesys rodo, kad jai gyventi paprastai reiškė gyventi taip, tarsi sąskaitoje būtų buvę daug mažiau pinigų. Manau, kad ji nenorėjo rizikuoti prarasti visą tą gėrį, kurį ji patyrė gyvendama pakankamai paprastai.
   Todėl kiekviena mama turėtų paklausti savęs, kaip galime atsikratyti įpročio ištisai skubėti ir išmokti gyventi paprasčiau? O pradėti reikėtų štai kaip.

Trys būdai, kaip išsiugdyti šį įprotį

1. Nusistatykite savo siekius ir juos iš tikrųjų įgyvendinkite

   Niekas neteikia didesnio džiaugsmo kaip buvimas su žmogumi, žinančiu savo būties tikslą ir gyvenančiu aistringai. Mes, mamos, turime apsispręsti, koks yra mūsų gyvenimo tikslas. Daugelis sutiks, kad svarbiausias mūsų uždavinys – užauginti emociškai, intelektualiai ir fiziškai tvirtus vaikus. Įsiklausykite į šiuos žodžius. Jei manome, kad toks turėtų būti kiekvienos mūsų gyvenimo dienos tikslas, reikėtų paklausti savęs, ar mūsų kasdienis gyvenimas padeda mums jo siekti.
   Labai dažnai nukrypstame nuo tikrojo kelio, įsisukusios virtinėje įvairių kitų darbų. Plušame darydamos dalykus, kurie visiškai nepadeda mums siekti, ko trokštame. Dar blogiau tai, kad dažnai savo noru imamės darbų, kurie trukdo mums auginti sveikus vaikus. Štai dėl ko retsykiais privalome stabtelėti ir permąstyti, kaip gyvename. Turime patikrinti savo darbų kalendorius ir čekių knygeles, kad pamatytume, ar jie nekenkia mūsų siekiams. Gyventi paprastai – tai niekuomet neužmiršti savo gyvenimo prioritetų ir jais vadovautis. Tokį mūsų požiūrį turi atspindėti ir mūsų darbų kalendorius, ir čekių knygelė. Atsimenate, šiame skyriuje turėjote surašyti savo troškimus? Užsirašyti tris svarbiausius savo gyvenimo siekius nebus prasmės, jei daugiau nieko nedarysime. Juos reikia stengtis įgyvendinti ir jais tikėti. Atsisakius kai kurios veiklos mums bus lengviau pradėti tą daryti, o sugebėjusios susilaikyti nuo pinigų švaistymo bereikšmiams dalykams, rasime dar vieną būdą, kaip savo gyvenimą padaryti paprastesnį.
   Pasižiūrėkite į tris „tikruosius“ savo gyvenimo troškimus, kuriuos surašėte ankstesniame pratime. Po to pasiėmusios darbų kalendorių išbraukite viską, kas, jūsų manymu, trukdo siekti šių tikslų. Nustokite daryti niekam nereikalingus dalykus ir imkitės to, kas turi prasmę. Negalėsite atsistebėti, kaip pasikeis jūsų požiūris į gyvenimą, save ir vaikus. Tą patį padarykite ir su savo čekių knygele. Sumažinkite išlaidas ir pinigus skirkite tik tiems dalykams, kurie jums išties svarbūs.
   Šį pratimą galite daryti ir su jums nerimą keliančiais dalykais. Nepamirškite, kad nerimauti verčiantys dalykai atspindi mūsų vidinius rūpesčius, o mums daugiausia rūpi tai, kas, mūsų manymu, mums vienaip ar kitaip labai svarbu. Todėl, jei negalime atsikratyti minčių apie mūsų tikslų nepadedančius siekti dalykus, išmokime į tai žvelgti paprasčiau. Pavyzdžiui, daugelis mamų įtemptai svarsto, ką padovanoti savo vaikams gimtadienio ar Kalėdų proga. Jaučiamės kaltos savo vaikams nenupirkusios tokių pačių drabužių ar žaislų, kuriuos turi jų bendraklasiai. Tačiau juk daugybę kartų įsitikinome, kad įsigijus tam tikrus daiktus, pavyzdžiui, smurtinius kompiuterinius žaidimus, mūsų svarbiausias gyvenimo tikslas (užauginti emociškai, intelektualiai ir fiziškai tvirtus vaikus) patiria didžiulį smūgį. Suprantame, kad kuo daugiau laiko vaikai praleis ant sofos žaisdami vaizdo žaidimus, tuo mažiau laiko liks jų fizinę būklę stiprinantiems užsiėmimams. Be to, žinome, kad šie žaidimai neugdo jų intelektinių gebėjimų, o smurtas atbukina jų pojūčius. Tai kodėl taip apsunkiname gyvenimą ir drumsčiame ramybę pirkdamos tokius daiktus? Taip elgiamės dėl to, kad nesiryžtame pradėti gyventi taip, kaip suplanavome. Todėl užsirašiusios svarbiausius siekius, stenkitės jų nepamiršti ir savo kasdieniame gyvenime.

2. Pradėkite kalbėti kitaip

   Mūsų žodžiai turi įdomų psichologinį poveikį. Tai, ką sakome, lemia mūsų galvoseną, o tai, ką galvojame, lemia mūsų elgesį. Todėl apsisprendusios kalbėti kitaip, iš tikrųjų galime pakeisti ir savo savijautą, ir elgseną. Regis, viskas pernelyg paprasta, bet būtent taip ir yra.
   Jei nuspręsite, kad tam tikra gyvensena yra jūsų gyvenimo prioritetas, kalbėkite apie tai. Niekada nė akimirkai nepamirškite šio siekio ir pamatysite, kad netrukus jums bus kur kas lengviau prisiminti, kad tai yra tai, ko siekiate. Būsite įsisąmoninusi šį tikslą.
   Viskas gali vykti ir priešinga linkme. Jei sąmoningai stengsimės nekalbėti apie, mūsų manymu, įžeidžiančius ar beprasmius dalykus, labai greitai tokių dalykų imsime nepastebėti. Pavyzdžiui, labiausiai negaliu pakęsti tų moterų, kurios vos sutikusios draugę pradeda laidyti pastabas apie jos svorį. Pavyzdžiui, dažnai sakome: „Labas! Puikiai atrodai. Lyg ir suplonėjai…“ Nors mums atrodo, kad taip pamaloniname draugę, iš tikrųjų ją pažeminame, nes peršasi mintis, kad ją vertiname daugiausia dėl išvaizdos (kitaip kam būtume pradėjusios apie tai kalbėti?).
   Negalime nustoti plepėti apie paviršutiniškus dalykus, kaip antai, svorį ir išvaizdą, užuot skatinusios viena kitą gyvenime pažinti svarbesnius dalykus. Kartą aš pati nusprendžiau atlikti eksperimentą. Pasižadėjau sau, kad vienerius metus bendraudama su kitomis moterimis stengsiuosi nė žodeliu neužsiminti apie jų svorį. Tai buvo pakankamai sunku, nes mes, mamos, dažnai aptarinėjame savo svorį ir su juo susijusius dalykus, be to, dažnai reiškiame savo nuomonę apie kitų moterų svorį.
   Po kelių mėnesių pastebėjau neįtikėtiną dalyką. Pradėjau nekreipti jokio dėmesio į aplinkinių svorį. Praėjus dar keliems mėnesiams iš tikrųjų nebesugebėjau pastebėti, ar žmogus ženkliai papilnėjo ar suliesėjo, nes svoris man tapo visiškai neįdomus. Jaučiau, kad man pavyko visiškai atsikratyti minčių apie jį.
   Gyventi paprasčiau – tai nustoti taukšti apie viską iš eilės ir susimąstyti, ką šnekame. Juk iš tikrųjų kalbame apie tai, ką dažniausiai galvojame. Jei norime nuosekliai siekti sau iškeltų tikslų, tai ir kalbėti privalome taip, kad tų tikslų neišduotume. Jei norite, kad jūsų duktė nustotų nerimauti dėl svorio, nustokite reikšti pastabas apie jos išvaizdą. Jei norite pradėti jaustis geriau, susirašykite savo teigiamas savybes ir kasdien pagirkite save bent už vieną šio sąrašo punktą. Po kurio laiko jūsų požiūris į save pasikeis.
   Ar tai, ką kalbame, atitiks mūsų siekius, priklausys nuo kiek-vienos iš mūsų valios pastangų. Tačiau visos galime pakeisti vieną dalyką, kuris mums, mamoms, yra be galo svarbus. Mūsų ištartas „taip“ turi reikšti taip, o „ne“ – tai ne. Juk pernelyg dažnai sakydamos „taip“ turime omeny „galbūt“, o mūsų „ne“ reiškia „na turiu apie tai pagalvoti ir galbūt tada nuspręsiu kitaip“. Gniuždome save laužydamos šias dvi tokias paprastas taisykles, o juk daugelis moterų ištisai taip ir daro. Pasidomėjusi vieno tyrimo rezultatais pamačiau, kad moterys dažniau negu vyrai jaučiasi priverstos pasiaiškinti dėl savo pasakymo „ne“. Kažkodėl (ypač bendraudamos su vaikais) juntame, kad turime pasiteisinti dėl tokio neigiamo atsakymo ir įtikinti žmogų, kuriam tai sakome, kad tikrai tą ir turime galvoje. Daugelis vyrų taip nedaro. Pasakę „ne“, daugiau apie tai nediskutuoja. Tuo tarpu mes, ištarusios „ne“, nuogąstaujame, kad galbūt ką tik psichologiškai traumavome savo vaiką. Privalome nustoti taip elgtis – ir „taip“, ir „ne“ turime sakyti tik vieną kartą. Pripratinti prie to vaikus gali būti ne visai lengva ir paprasta, tačiau jie išmoks susitaikyti su tokiais atsakymais. Tai labai paprastas būdas supaprastinti savo kalbėseną, o po kurio laiko – ir apskritai visą savo gyvenimą. Kaip gera mokėti pasakyti tik „taip“ arba „ne“ ir daugiau prie to pakartotinai negrįžti. Pabandykite ir tikrai nesigailėsite.

3. Išmokite atsikratyti daiktų

   Gyvenimas tampa nepakenčiamas, kai įsikabiname į kokį nors daiktą ar žmogų ir negalime jo paleisti. Iš tiesų, atsisakyti vieno ar kito dalyko gali būti sunkiausia, ką mums kada nors yra tekę padaryti. Štai kodėl taip svarbu suprasti, kad mūsų gyvenimas, mūsų turimi daiktai ir mūsų vaikai yra mums suteiktos dovanos. Tai įsisąmoninusios, suvoksime, kad nei jų, nei savo pačių gyvenime kiekvieno žingsnio kontroliuoti negalime. Tuomet atsisakyti tampa paprasčiau.
   Siūlyčiau jums pabandyti atsisakyti daiktų po vieną. Prisivertusios atgniaužti pirštus, pirmiausia atsisveikinkite su tais dalykais, su kuriais lengva išsiskirti. Teko kalbėti su moterimi, kuri laikėsi puikios taisyklės. Kaskart, kai jos spintoje atsirasdavo naujas megztinis, ji atiduodavo kurį nors iš savo senųjų megztinių. Atrodė, kad jai tai pavyksta be didesnių pastangų. Esu įsitikinusi, kad iš pradžių lengva tikrai nebuvo, nes jei ji nors truputėlį panaši į mane, kiekvienas spintoje esantis drabužis kelia tam tikrus prisiminimus. Paprastai tie prisiminimai būna juokingai sentimentalūs, tačiau dėl to netampa mažiau reikšmingi. Prisimenu, su kuo vaikščiojau po parduotuves, tą dieną, kai įsigijau tą daiktą ir man atrodo, kad jį atidavusi įskaudinčiau tą žmogų. O jei tektų atiduoti kurį nors artimo žmogaus man dovanotą drabužį, negalėčiau atsikratyti minties, kad tokiu poelgiu išduodu patį žmogų, nesvarbu, kad to drabužio ir nevilkėjau visą dešimtmetį. Skamba juokingai, bet tikriausiai daugeliui iš jūsų teko jaustis taip pat.
   Prisirišimas prie daiktų nepadeda sustiprinti santykių su žmonėmis, prisiminimų apie tam tikras vietas ar praeities akimirkas. Prisiminimai gyvena mumyse, todėl neverta laikyti daiktų. Galime atsikratyti krūvos daiktų, dėl kurių nebelieka laiko tam, kas šiandien mums turi didesnę reikšmę.
   Sugebėjusios atsikratyti daiktų pertekliaus ar sumažinti veiklos apimtis, pamatysime, kad yra ir kitokių užsiėmimų, pavyzdžiui, labdara. Tą supratau kartą nukentėjusi pati. Universitete besimokanti mano dukra per pavasario atostogas nusprendė vykti į Boliviją padirbėti vaikų namuose. Ruošdamasi kelionei ji planavo pasiimti tiek šiltų drabužių, kiek tik tilps į lagaminus, kad nuvykusi galėtų juos išdalyti vietos žmonėms – buvo girdėjusi, kad naktys Bolivijoje šaltos ir kad vaikams ir suaugusiesiems trūksta šiltų drabužių. Kaip rūpestinga pirmagimė ji nusprendė iškraustyti mūsų namuose buvusias spintas neatsiklaususi mūsų ir paėmė po keletą drabužių iš savo seserų spintų, brolio spintos ir mūsų su vyru drabužinės. Ji atidžiai rinkosi tuos megztukus, marškinėlius ir kelnes, kurie, jos manymu, labiausiai patiktų vaikų namų gyventojams.
   Neatsiklaususi mūsų, ar tuos drabužius galima imti, ji pasielgė protingai. Nors ji išsivežė tuos drabužius, kurių mes tikriausiai ir šiaip nebūtume pasigedę, ko gero, vis tiek nebūtume leidę jai taip elgtis, paliepę eiti apsipirkti į dėvėtų rūbų parduotuvę. Tikrai nebūtume sutikę skirtis su savo drabužiais. Laimė, Bolivijos gyventojams pasisekė – ji tiesiog susirinko drabužius, susidėjo juos į krepšį ir išvyko. Kai pirmoji mano pykčio banga atslūgo, pradėjau didžiuotis jos poelgiu.
   Duoti – gera. Dažnai tai būna pats teisingiausias poelgis, o duoti negalime, jei esame pernelyg įsikabinusios į savo turimus daiktus. Visai nesvarbu, kas esate, kiek uždirbate ir kiek turėjote stengtis, kad gautumėte tai, ką turite. Visos mes turime daugybę dalykų, kuriuos galime atiduoti tiems, kam jų reikia. Galime pasiūlyti jiems savo daiktus, laiką, jėgas ir paramą. Nuostabiausia, kad kuo daugiau daiktų atiduodame, tuo daugiau visko norisi atsisakyti. Tai įkvepia.
   Paprastumas – tai mokėjimas drausmingai atsisakyti turimų dalykų, nusprendus, kad jūsų vidiniam „aš“ būtina susitelkti, pasitenkinti kuklesniais dalykais ir siekti kitokių tikslų. O pradėjusios rūpintis savo vidiniu „aš“, suprantame, kad jam reikia padėti. Turime jį puoselėti ir neleisti jam užgesti, kad jis užtikrintai galėtų siekti savo tikslų. Išmokti dalytis – tai geriausias būdas leisti šiam procesui įsibėgėti.

Devintas įprotis
Atsikratykite baimės

Kodėl mamos nerimauja ir kaip atsikratyti nerimo

   Iš karto turiu prisipažinti: esu iš tų, kurios nuolat nerimauja. Tiesa, iš šio įpročio jau vaduojuosi, nors ir labai pamažu. Iki tol, kol mano pirmagimei dukrai sukako dveji, mintyse jai buvau diagnozavusi leukemiją, išsėtinę sklerozę, cistinę fibrozę ir kelis meningito atvejus. Nenuostabu, kad kaskart paaiškėdavo, jog klydau. Gimus antrajam vaikui vieną šeštadienio rytą strimgalviais nulėkiau su ja į ligoninę, prašydama atlikti pilvo ultragarso tyrimą: keičiau vystyklą ir (iš įpročio) kelis kartus spustelėjusi pilvą, užčiuopiau sukietėjimą iki pat dubens kaulo. Buvau įsitikinusi, kad jai – retos rūšies auglys neuroblastoma. Žinoma, nieko panašaus nebuvo. Kai mano vaikų gydytojas – nuostabus į septintąją dešimtį įžengęs pediatras, primenantis serialo „Markas Velbis“ [12 - Amerikiečių medicininis serialas.] pagrindinį herojų – sužinojo, kokią gausybę rentgeno, kraujo ir tomografinių tyrimų buvau paskyrusi savo vaikams, ir pagrasino atleisti mane iš darbo jo vadovaujamoje ligoninėje, nusprendžiau liautis stebėti juos tarsi po padidinamąjį stiklą. Išmokau riboti tyrimų, kuriuos jiems skirdavau, skaičių, man netgi pavyko nustoti tiriamai čiupinėti jų ausis ir gerkles, tačiau prireikė daugybės laiko (ištisų metų), kad išmokčiau atsipalaiduoti ir nustoti taip paniškai baimintis dėl savo vaikų.
   Kalbėkime atvirai. Mes, mamos, ne tik jaučiamės turinčios teisę nerimauti dėl savo vaikų – mums atrodo, kad elgiamės blogai, jei to nedarome. Kai nelieka ko nuogąstauti, kartais priežastį susigalvojame. Pasitaikydavo, kad mamos pas mane atvesdavo vaikus dėl tariamai išbertos jautrios odos, nors aš visiškai nieko neįžiūrėdavau. Jos tvirtindavo, kad vaikus beria, tik aš to nematanti. Štai kuo gali baigtis toks mūsų elgesys. Žinoma, ant tokių mamų nepykstu, nes ir pati esu viena iš jų. Jos savo „išbertus“ vaikus bent jau atvedė pas mane, o aš, užbėgdama savo vaikų pediatrui už akių, saviškiams skirdavau tūkstančius dolerių kainuojančius tyrimus dėl daug niekingesnės priežasties nei nematomas bėrimas.
   Tačiau didžiausią rūpestį man kelia štai kas: kasmet mes vis labiau nerimaujame. Žinoma, visuomet baimindavomės dėl vaikų sveikatos, tačiau šiandieniniame gyvenime mus gąsdinančių dalykų sąrašas dar labiau išsiplėtė (technologijos ir socialinė žiniasklaida yra tik keletas iš daugybės mums ramybės neduodančių dalykų). Nerimaujame dažniau negu anksčiau, o svarbiausia, kad šis nerimas mus žlugdo. Girdime siaubo istorijas per vakaro žinias. Baiminamės, kad mūsų vaikai taps priekabiavimo taikiniu internete arba netikėtai paklius į pornografinį tinklalapį. Mums neramu, kad už kiekvieno kampo mūsų vaikų tyko tiek daug pavojų.
   Ir tai dar ne viskas – daugelis neurozių yra neišgalvotos ir turi konkrečią priežastį. Nervinamės dėl savo vaikų, darbų ir finansinio stabilumo. Gyvename neramiu ekonomikos laikmečiu. Be to, visuomenės saugumui grėsmę kelia terorizmas. Tačiau kai kurios mūsų baimės neturi jokio pagrindo. Daugelis mano sutinkamų mamų jaudinasi dėl savo vaikų sėkmės, kai jų vaikams jau ir taip sekasi. Jos suka galvas, kaip sulieknėti, nors ir taip yra lieknos, arba baiminasi būti atstumtos jas supančių žmonių, kai ir dabar jau turi daugybę draugių.
   Kai kurios iš mūsų savo baimių nebegali kontroliuoti. Gydytojai išrašo kur kas daugiau vaistų nuo nerimo sutrikimų nei anksčiau. Tyrimai rodo, kad 1997–2002 m. antidepresantų (nerimą mažinti padedančių vaistų) vartojimas padidėjo septyniais procentais [13 - „Trends in Antidepressant Use“ AHRO News and Numbers, Agency for Healthcare and Quality, May 16, 2005,]. Ir didėja toliau. Net jei pačios ir nesame patyrusios nerimo ar panikos priepuolių, teko padėti šių problemų turėjusioms draugėms. Nerimą labai dažnai lydi depresija.
   Mamos nerimauja vis dažniau. Iš dalies taip nutinka dėl to, kad jaučiame, jog atsiranda vis daugiau nerimą keliančių dalykų. Dažniausiai taip ir būna. Vienišos mamos turi dirbti už abu tėvus, o daugelis vidutinio amžiaus mamų nerimauja dėl savo užaugusių vaikų ir turi rūpintis senstančiais tėvais. Viename neseniai atliktame tyrime pripažinta, kad „sveikų, išsilavinusių, vidurinei klasei priklausančių moterų, turinčių nuolatinius partnerius… gimdančių sveikus, išnešiotus vaikus, patiriamos pogimdyminės depresijos mąstai kelia didžiulį susirūpinimą“. Toliau tyrime teigiama, kad „nerimą jaučia 12,2 procentų moterų“. O žinote kas nutinka tuomet, kai jaučiamės prislėgtos arba nerimaujame? Mūsų nerimu užsikrečia ir vaikai, dėl to prastėja jų sveikata. Dar vienas tyrimas rodo, kad nėštumo metu motinos patirtas stresas gali turėti įtakos vaisiaus augimui ir vaiko temperamentui [14 - R. Feldman et al., „Maternal Depression and Anxiety Across the Postpartum Year and Infant Social Engagement, Fear Regulation and Stress Reactivity“, Journal of the American Academy of Child and Adolescent Psychiatry 48:9 (September 2009), p. 919–27; J. Henrichs et al., „Maternal Psychological Distress and Fetal Growth Trajectories: The Generation R Study „Psychological Medicine“ (August 2009), p. 1–11; E.P. Davis et al., „Prenatal Exposure to Maternal Depression and Cortisol Influences Infant Temperament“, Journal of the American Academy of Child and Adolescent Psychiatry 46:6 (June 2007), p. 737–46.].
   Todėl pats metas ieškoti išeities. Gyvename pernelyg trumpai. Nesvarbu, ar depresijos ir nerimo mums pavyks atsikratyti visiškai, ar tik iš dalies, reikia pradėti tai daryti. Gyvenimas vis tiek yra gražus, nepaisant mus supančių blogų dalykų. Iš tikrųjų aplink mus yra daug daugiau gėrio nei blogio, ir tikrai nėra pagrindo nerimauti taip stipriai, kaip mums atrodo. Pažvelkime į mūsų nerimo priežastis ir sunaikinkime pačias jų užuomazgas. Ne tik galime, bet ir privalome tai padaryti, nes nerimaudamos užsisklendžiame savo juodame kiaute, ir gyvenimas tampa nepakeliamai sunkus. Šiame skyriuje parodysiu, kaip galima nugalėti savo baimę, išsiaiškinus, kas kelia nerimą, išmokus pažvelgti baimei tiesiai į akis ir galų gale nustoti bijoti.

Kodėl pradedame nerimauti ir nervintis?

   Nerimas kyla iš baimės, o baimė apima pamačius, kad būsime sužalotos fiziškai (patirsime skausmą) ar emociškai (pasijusime įžeistos, nuliūdusios ar kenčiančios). Baimė gimsta toje mūsų smegenų dalyje, kuri stengiasi mus apsaugoti, kad galėtume pasprukti nuo pavojaus. Tai reiškia, kad išsigandus (susirūpinus), organizmas tampa pasiruošęs sprukti. Pakyla kraujospūdis, pagreitėja širdies ritmas ir visos mūsų organizmo sistemos pasiruošia gintis. Tampame pasirengusios pulti arba bėgti, kad atsikratytume mums kilusios grėsmės. Blogybė tik ta, kad šios grėsmės niekur neišnyksta. Mus apėmusi baimė lieka mumyse, nes mes niekaip negalime jos atsikratyti. O po to prie jau esančių problemų prisideda dar koks nors rūpestis. Daugelis iš mūsų gyvename parengties režimu. Per ilgesnį laikotarpį mūsų fizinė ir emocinė būklė patiria didžiulį krūvį. Ir tai labai – neapsakomai – vargina. Išties, man tenka matyti daug pervargimu besiskundžiančių mamų, nors ir nėra jokių aiškių medicininių priežasčių. Pradėjusi aiškintis tokios savijautos priežastis, labai greitai pamatau, kad daugelis iš jų ištisai nerimauja. O tuomet nuoširdžiai stebisi, kodėl visą laiką jaučiasi pervargusios! Baimė (ypač nuolatinė) iš tikrųjų išsunkia paskutines jėgas.
   Lyg to dar būtų maža, baimė dažnai persipina su pykčiu ir liūdesiu. Po baime dažnai slypi įvairūs kiti jausmai ir kai baimės nelieka, išvystame pykčio arba liūdesio apimtą žmogų. Baimė tampa tarsi savisaugos priemone, nes nukreipia mūsų dėmesį nuo giliau slypinčių jausmų ir neleidžia jų išgyventi. Tai keisti mūsų širdyse ir protuose vykstantys dalykai, tarsi mūsų psichika žinotų, ką vieną ar kitą dieną galime ištverti, ir ko – ne. Na bent jau psichikai atrodo, kad ji žino. Daugeliui iš mūsų nerimas – tai paprasčiausias saviapgaulės būdas, nes mes sugebame susidoroti su baimės slepiamais jausmais. Mes to tiesiog nežinome.
   Bėgame nuo šių jausmų, nes nenorime patirti didžiulio pykčio ar gilaus liūdesio. Vaikai dažnai jaučia, kad, pasidavę skausmui ar pykčiui tam tikro asmens atžvilgiu (dažnai – juos palikusiems tėvams), sprogtų iš vidaus. Jiems atrodo, kad jei tik į savo širdis įsileistų visą juntamą skausmą, tai sukeltų tokį emocijų pliūpsnį, kurio jie nepajėgtų išverti.
   Giliai savyje užslėptus jausmus išgyvename nė kiek ne kitaip negu vaikai. Pasąmonėje daugelis iš mūsų jaučia (ar mano), kad jei tektų pamatyti, pajausti ar pakartotinai išgyventi tam tikrą įvykį, neištvertume. Būtent taip jaučiasi įvairių fobijų turinčios mamos. Nuo klaustrofobijos kenčiančias mamas yra apėmęs niekuo nepagrįstas įsitikinimas, kad, užsidarius lifto durims, jos ims siaubingai kankintis negalėdamos įkvėpti oro, uždus ir mirs. Tos, kurių ši fobija nekamuoja, gal tik pasijuoks iš šios niekuo nepagrįstos baimės. Tačiau nereikėtų taip elgtis, nes mus visas yra kausčiusi vienokia ar kitokia baimė. Ir beveik kiekviena mūsų baimė būna daugiau ar mažiau neracionali. Baiminamės ne tiek paties įvykio, kiek jo sukeliamo emocinio ir fizinio skausmo.
   Baimė gali būti dvejopa: akivaizdi, atvira baimė ir kur kas mažiau pastebima – slapta vidinė – baimė. Daugelis mūsų gali aiškiai įvardyti savo akivaizdžias baimes, pavyzdžiui, mano pirmiau minėtos fobijos. Asmeniškai aš bijau gyvačių ir liftų. Tai žinau, nes mėgstu sodininkauti, o mano sode įsikūrusi gyvačių šeimynėlė. Kadangi man tenka dirbti daugiaaukštėse ligoninėse, su klaustrofobija kovoju jau daug metų. Įžengusi į liftą visa įsitempiu pradėjusi justi, kad trūksta oro ir pagreitėja širdies plakimas. Belieka tik tikėtis, kad niekas nepastebės mano karščio išmuštų skruostų. Tačiau nors šios dvi fobijos ir neduoda man ramybės, būna kur kas pavojingesnių baimių. Tokios, ko gero, yra antros rūšies – vidinės – baimės, nes jos nepastebimos. Jos – nelyginti dujos, kurių negalime nei paragauti, nei užuosti, nei išgirsti. Tačiau jos niekur nedingsta ir visu pajėgumu kenkia mūsų mąstysenai, bendravimui, meilei, elgsenai ir kalbėsenai. Šios baimės tokios skvarbios, kad keičia kone kiekvieną mūsų elgesio ir jausmų aspektą. Jei jų laiku nepastebėsime, jos gali sugriauti mūsų santuoką, skatinti nežmoniškai žiauriai elgtis su savo vaikais ir mus pačias įkalinti neapykantos sau gniaužtuose. Jos pavojingos būtent dėl to, kad yra jau neatsiejamos nuo mūsų asmenybės. Jas klaidingai laikome blogos nuotaikos išraiška arba dėl jų kaltiname kitus. Tokioms baimėms atsirasti reikia laiko, jos įsitvirtina mumyse patyrus skausmingų išgyvenimų arba kai nebesugebame susidoroti su užgriuvusiais sunkumais.
   Šios slaptos baimės tūno mumyse ir jų atsikratysime tik sugebėjusios labai gerai suprasti savo elgseną. Pavyzdžiui, mamos, kurios vaikystėje neteko artimo žmogaus, gali nesąmoningai perdėtai saugoti savo vaikus, bijodamos juos prarasti. Jos negali paleisti savo vaikų iš akiračio arba pernelyg juos kontroliuoja. Na, o mamoms, kurių santykiai su tėčiais buvo įtempti, gali tekti pripažinti, kad jas persekioja perdėtai neigiamos mintys apie savo sūnus. Jos tiesiog nepajėgia suprasti, kodėl nesiseka sutarti su savo sūnumi arba jo atjausti. Kai kurias mamas kausto nesėkmių baimė, todėl, baimindamosi pasijusti silpnos ar nevykėlės, gali tapti darboholikėmis, nes jaučia vidinį poreikį siekti vis daugiau, kad būtų patenkintos savimi.
   Tačiau nesvarbu, ar baimė yra akivaizdi, ar užslėpta, mes galime jas pažaboti. Dar geriau – mes galime jų atsikratyti. Iš tikrųjų mes, mamos, galime susidoroti su bet kokia mūsų kelyje iškilusia kliūtimi, jei tik pasitikėsime savimi. Privalome suvokti, kaip baimė mus veikia ir tą supratusios, galėsime atsikratyti beveik bet kokios mumyse glūdinčios baimės, nes daugelis jų iš tikrųjų yra niekuo nepagrįstos. O jei ir pagrįstos, vis tiek jas galime įveikti. Gali tekti pakeisti savo mąstyseną, kreiptis pagalbos į vieną ar kelias drauges, o gal kurį laiką reikės vartoti vaistus ar lankytis pas psichologą. Bet tai įmanoma – galime išrauti bet kokias savo išgyvenamas baimes. Pirmiausia, prieš kildamos į mūšį privalome suprasti, ko bijome, ir išsiaiškinti savo baimių priežastis. Antra, šį mūšį laimėsime sugebėjusios pažvelgti savo baimei tiesiai į akis ir supratusios, kokius jausmus ši baimė sukelia. Šis antras etapas gali būti sudėtingesnis, bet mes visos pajėgos susidoroti su šia užduotimi. Tad dabar aptarkime dažniausiai pasitaikančias mamų baimes.

Baimė dėl savo vaikų – baimė prarasti padėties kontrolę

   Dar neteko sutikti mamos, kuri nesijaudintų dėl savo vaikų sveikatos (be abejo, suprantate, kad ir aš nesu išimtis). Mūsų nerimas verčia mus galvoti maždaug taip: „Privalau saugoti savo dukrą, kad ji neužsikrėstų kiaulių gripu. Susirgusi šia liga, ji gali mirti, o jei ji mirs, aš tapsiu nepaprastai vieniša. Net neįsivaizduoju, kaip reikėtų gyventi be jos.“ Arba: „Žinau, kad sūnus turi nemalonumų mokykloje. Gal jam galvą skauda būtent dėl to, bet juk skausmo priežastis gali būti ir smegenų auglys. Verčiau jau paieškoti informacijos internete apie šios ligos simptomus, kad galėtume iš karto imtis reikiamų priemonių. Kitaip nuo smegenų auglio jis mirs. Jau vien ši mintis man kelia neapsakomą siaubą.“ Aš net pasiekiau tą ribą, kad pati savo iniciatyva imdavau aiškinti mamoms, jog vaikui nėra jokio auglio, nors manęs apie tai net neklausdavo. Suprantama, nerimas dėl mūsų vaikų sveikatos yra pats didžiausias mūsų rūpestis.
   Kad būtų aiškiau, įsivaizduokime jaudulį, jog mūsų vaikas susirgs leukemija. Jau tą akimirką, kai mūsų dukrai pirmą kartą pakilo temperatūra ir mums ji pasirodė išblyškusi, suvokėme, kad negalime kontroliuoti visko, kas jai nutinka. Supratome, kad jos gyvenime gali nutikti kas nors bloga ir kad tokiu atveju niekuo negalėtume jai padėti. Mūsų įsiaudrinusi vaizduotė mums kužda, kad jai gali prireikti chemoterapinio arba radioterapinio gydymo, o mums beliks iš šono stebėti baisias jos kančias. Ir kas tuomet? Ar pajėgtume tai ištverti? Pradedame jausti mus užplūstantį nerimą ir padažnėjusį širdies plakimą.
   Kas gi vyksta tokiu atveju? Pirmiausia pajuntame naują baimę – netekti padėties kontrolės. Iki tol, kol mūsų gyvenime atsirado vaikai, žinojome, kad gyvenime yra daugybė dalykų, kurių negalime pakeisti, tačiau nė vienas neatrodė toks svarbus kaip mūsų vaikų gyvybės išsaugojimas. Kalbant apie vaikus, kontrolė yra kaip niekada svarbus dalykas, o mes staiga suvokiame jos nebeturinčios. Mūsų galimybės daug mažesnės negu visuomet manėme. Profesinę sėkmę pasiekusios moterys, įpratusios tvarkyti milijonų dolerių vertės reikalus, staiga suvokia, kad svarbiausias dalykas – jų vaikų sveikata – joms nepavaldi. Dėl vaikų gerovės karjerą nutraukusios, sveikatą paaukojusios ir daugybės malonumų atsisakiusios mamos labai greitai supranta, kad tai negarantuoja sėkmės. Ir tai jas gąsdina. Be to, tai neatrodo teisinga.
   Negana to, kad realiai pamatome, jog nepajėgiame kontroliuoti kai kurių dalykų taip, kaip manėme galinčios tą daryti, mus apninka svarbūs, egzistenciniai klausimai. Kodėl taip nutinka? Jei Dievas yra, kodėl leidžia tokius baisius dalykus? Mūsų nerimas verčia ieškoti atsakymų į esminius gyvenimo klausimus, o neradusios atsakymų, dar labiau išsigąstame. Štai dėl ko manau, kad šių pamatinių klausimų geriau imtis anksčiau negu vėliau – apie tai kalbėjome skyriuje apie tikėjimą. Kai esame apimtos nerimo, gilintis į juos – ne pats tinkamiausias metas.
   Galų gale, bijome dėl savęs ir dėl savo gyvenimo netekus vaikų. Ar rastume jėgų gyventi toliau, mirus vienam vaikui? Bijome mus užplūsiančio liūdesio ir skausmo. Nenorime likti be jų, todėl pradedame ištisai jaudintis. Nerimą kelia mintis, kad patyrus, ką reiškia gyventi su jais, visa kita neteks prasmės. Mūsų gyvenime tvyros tuštuma, o mes panirsime į amžiną skausmą.
   O dabar pabandykime į šį susirūpinimą keliantį dalyką pažvelgti objektyviai, pamiršusios baimingus nuogąstavimus. Pirmiausia, absoliuti dauguma vaikų niekuomet nesuserga leukemija. Antra, daugeliui tų, kurie gal ir suserga viena ar kita šios ligos forma, parenkamas labai veiksmingas gydymas, be to, atrandama visiškai naujų šios ligos gydymo būdų. Mokslas žengė didžiulį žingsnį į priekį mažinant vaikų mirštamumą nuo vėžinių ligų.
   O jei esate iš tų, kurios tai suprasdamos vietoj leukemijos tuoj pat ima baimintis automobilio avarijos ar kitos didžiulės nelaimės, nepamirškite, kad vis tiek didžioji dalis vaikų užauga. Nesvarbu, kokią ligą įsivaizduotume, statistika rodo, kad baimintis nėra ko. Beveik visi mūsų vaikai pergyvens mus. Bet kodėl gi mums vis tiek baisu? Bijome, kad jiems nutiks kažkas siaubinga, nes nuo mūsų valios tai nepriklauso. Be to, baiminamės, kad netekusios vaikų, neištversime skausmo, daugiau nebepatirsime džiaugsmo arba taip ir nesugebėsime įžvelgti prasmės gyventi. Tačiau visai nebūtinai yra taip, kaip mums atrodo, o net jei tai ir būtų tiesa, ar kaip nors galėtume tai pakeisti? Nesistenkime visko kontroliuoti, nes iš tikrųjų nuo mūsų priklauso kur kas mažiau nei mums atrodo. O nutikus blogiausiam, skausmą ištversime šeimos, tikėjimo ir draugų dėka. Galiausiai, ir po tokios skaudžios netekties rasime jėgų gyventi toliau, nes prasmingai gyventi galima ne vien būnant mama. Susitaikykite su tokia mintimi. Privalome suprasti bent jau tai, kad gyvenime didžiosios dalies dalykų negalime kontroliuoti, tačiau gyvenimas tęsiasi, ir pasitvirtins vos kelios mūsų baimės (o gal ir nė viena). Net jei taip ir nutiks, vis tiek gyvensite toliau – tą aš jums garantuoju. Galime išmokti gyventi atsikračiusios poreikio ištisai viską kontroliuoti. Kaip jau kalbėjome skyriuje apie tikėjimą, tą daug lengviau padaryti, jei gyvename tikėdamos Dievu.

Nesėkmių baimė

   Nesvarbu, ar bandome rasti naujų draugų, geriau auklėti savo vaikus ar daugiau pasiekti profesinėje veikloje, kiekviena mama nerimauja, kad jai nepasiseks. Baimė nepateisinti lūkesčių kausto pareigingas moteris visame pasaulyje. Mūsų gyvenimo misija – veikti, esame moterys, kurios stengiasi patenkinti įvairius kitų žmonių poreikius, todėl norime būti Visagalės iš didžiosios V.Trokštame būti pripažintos už savo darbo rezultatus ir pagirtos. Visa tai neįmanoma, jei mūsų nevertina tie, kuriems norime įtikti. Jei mūsų pastangos sulaukia kritikos, vadinasi, mums nepasisekė, tačiau esame tvirtai įsitikinusios, kad tai reiškia kur kas daugiau. Mums atrodo, kad mūsų nemėgsta todėl, jog esame nevykėlės, o kadangi nuolat norime tenkinti kitų žmonių (visų pirma savo vaikų) poreikius, šis menkavertiškumo pojūtis kerta labai skaudžiai.
   Įdomu, kad mes, mamos, dažnai mėgstame viską suabsoliutinti – nepastebėjau, kad tai būtų būdinga vyrams. Pamačiusios, kad mums nesiseka kažkurioje vienoje gyvenimo srityje, savo nesėkmę iš karto suabsoliutiname. Liūdėdamos, kad mums nepasisekė, nesugebame apsiriboti ta vienintele gyvenimo sritimi. Pajutusios, kad nepasisekė vienur, staiga pasijuntame nevykėlės visose srityse. Prisimenu, kaip beviltiškai jaučiausi, kai prieš daugelį metų dirbant skubios pagalbos skyriuje per mano budėjimą mirė vienas pacientas. Pergalvojau savo sprendimus, paskirtus vaistus, vaistų ir gydomųjų priemonių skyrimo laiką, ir nors daugelis mano bendradarbių tvirtino, kad jokios klaidos nepadariau ir kad mano pacientas mirė tiesiog dėl to, kad sirgo nepagydoma liga, negalėjau atsikratyti kaltės jausmo. Graužtis nenustojau ir tuomet, kai vakare išėjusi iš ligoninės važiavau namo. Jaučiausi nevykusi gydytoja ir, genama to jausmo, mintyse ėmiau svarstyti, kaip atlieku kitas savo pareigas. Suabejojau, ar esu ko nors verta kaip mama. Juk galų gale ligoninėje praleisdavau tiek daug laiko, kad argi galėčiau būti gera mama? Be to, dar buvo mano tėvai ir broliai bei seserys, kuriuos matydavau taip retai – arba dėl to, kad dirbdavau, arba dėl to, kad leisdavau laiką su vyru ir vaikais. Pakako vos kelių minučių įsitikinti, kad esu prasta gydytoja (ir turėčiau išeiti iš darbo), bloga mama, nevykusi žmona ir niekam tikusi dukra ir sesuo. Mano nesėkmių našta mintyse vis didėjo, o aš grimzdau į vis didesnę neviltį.
   Pajutusios, kad nuvylėme kitą žmogų, manome, kad jis pagrįstai turėtų mus atstumti. Jausmas, kad nepavyko įtikti tam, kuris mums gyvenime labai svarbus, skaudina, tačiau dar labiau skaudina įsitikinimas, kad dėl savo nesėkmės būsime pasmerktos. O jei taip nutiks, pasijusime nieko vertos. Skausmas skverbiasi vis gilyn ir netrukus pasijuntame nevertos būti mylimos, mėgstamos ar pagirtos. Apimtos šių jausmų, pasijuntame beviltiškai vienišos.

Kai Ana sugebėjo liautis kontroliuoti

   Anos atvejis buvo ypač sunkus, nes jos istorijoje buvo galima aptikti abiejų mano aptartų baimių elementus – baimė dėl vaiko sveikatos ir baimė, kad ją pasmerks ir dukra, ir draugai, kuriems jos dukters liga – anoreksija – kėlė siaubą. Tai viena iš daugiausia skausmo mamai sukeliančių vaiko ligų.
   Turiu savo nuomonę apie mamas ir maistą. Iš savo praktikos pastebėjau, kad nervingiausios būna tos mamos, kurių vaikai prastai valgo. Niekas taip neišveda mamos iš pusiausvyros kaip prastas vaiko augimas, nesvarbu, ar jis ištisai viduriuoja, dažnai vemia ar serga kokia nors kitokia liga, dėl kurios negali priaugti svorio (ar net dar blogiau – praranda svorį). Esame įsitikinusios, kad mūsų, kaip mamų, pagrindinė pareiga – užtikrinti, kad vaikai puikiai augtų. Jei jau ir tai mums nesiseka, tai ką išvis tada sugebame? – klausiame savęs. Mes esame maitintojos – pradedant nuo žindymo krūtimi ir baigiant spagečių ar kotletų ruošimu. Mums gera, kai vaikai noriai valgo, ir jaučiamės pamalonintos, kai jie nori vien mūsų ruošiamo maisto. Mamos maitina vaikus, ir tai yra pati pirmoji mūsų meilės jiems išraiška. Gera mityba yra ne tik svarbiausias mūsų vaikų, bet ir mūsų – mamų – poreikis. (Ar daug tėčių skundžiasi, kad jų vaikai suvalgo nepakankamai mamos pieno?)
   Kai Ana paskambino man pasitarti dėl savo septyniolikmetės dukters Helenos nuolat krintančio svorio, jos balse išgirdau tai, ko anksčiau niekada nebuvau girdėjusi – siaubą. Heleną prižiūrėjau nuo kūdikystės, ir mus su Ana siejo nuoširdi, nors ir ne itin artima draugystė. Dabar pro ašaras ji negalėjo ištarti žodžio.
   – Ji atrodo siaubingai. Maldavau jos valgyti, grasinau, kad nevalgiusi negalės sportuoti, tačiau niekas nepadeda. Jos svoris ir toliau krenta, – kalbėjo ji.
   Anai atvedus Heleną į mano kabinetą, buvau priblokšta jos išvaizdos. Vargiai būčiau pasakiusi, kad tai tas pats vaikas, kurį mačiau prieš dvejus metus.
   Net ir su drabužiais ji atrodė nežmoniškai sulysusi, išblyškusi ir priminė skeletą. Ji sirgo viena iš sunkiausių mano matytų nervinės anoreksijos formų. Metro septyniasdešimties centimetrų ūgio mergina svėrė keturiasdešimt du kilogramus – ją reikėjo skubiai guldyti į ligoninę.
   Man pradėjus kalbėti Helena elgėsi lyg baugštus paukštelis, bet kurią akimirką pasiruošęs sprukti. Ji buvo pikta, įsitempusi ir išsigandusi. Mums besikalbant ji nenustygo vietoje ir be paliovos žingsniavo po mano kabinetą. Vienu momentu ji taip susijaudino, kad man teko atsisėsti ant savo kėdės ir užremti kabineto duris, kad ji negalėtų išeiti. Ji nekantravo kuo greičiau ištrūkti, tiksliau, kad ji kuo greičiau ištrūktų, nekantravo jos liga.
   – Ar žinai, kodėl mama šiandien tave čia atvedė? – paklausiau Helenos.
   – Ji kvaila. Ir bjauri! Noriu dingti iš čia! Ji sako, kad aš pernelyg liesa, bet ką ji supranta… Man reikia bėgioti, o mano rezultatai dar niekada nebuvo tokie geri. Jai tiesiog niekas nerūpi! – šaukė ji su ašaromis akyse.
   Helenai rėkiant ant mūsų abiejų, Ana verkė. Aš nepajudėjau iš vietos ir toliau stovėjau priešais duris.
   Kai abi kiek aprimo, pasakiau Helenai:
   – Žinau, kad nenori čia būti. Taip pat žinau, kad tau nepatiks, ką netrukus išgirsi, tačiau turiu tai pasakyti, nes tu labai smarkiai sergi – kur kas labiau negu mano tavo tėvai. Tau teks gultis į ligoninę ir kurį laiką praleisti ten. Tavo gyvenimas visiškai pakrikęs.
   Iš Helenos krūtinės pasigirdo kraują stingdantis klyksmas, tarsi jai kas nors būtų smeigęs peiliu. Beliko tikėtis, kad už durų skiepų laukę mažyliai girdėjo ne viską. Be galo užjaučiau ir mamą, ir dukterį. Nervinė anoreksija – siaubinga liga, galinti sugriauti šeimos gyvenimą. Taip pat kaip ir nervinė bulimija. Tai ne vien vaikų liga, nuo jos kenčia ištisos šeimos, nes mamos (ir tėčiai, tik gal ne taip stipriai) kankinasi ne mažiau ir retai sulaukia reikiamos pagalbos.
   Helena buvo teisingame kelyje, nors tuo metu tikrai taip neatrodė. Tačiau eiti pirmyn buvo nelengva. Helenai išėjus, Ana pasakė, kad jai plyšta širdis. Ji jautėsi daug kur nepateisinusi dukters lūkesčių. Ji be galo sielvartavo dėl netinkamo dukters auklėjimo, būdama įsitikinusi, kad tikrai pernelyg daug kontroliavo savo dukrą, nepalikdama jai jokios laisvės. Patikinau ją, kad taip tikrai nėra. Kodėl ji šių ligos požymių nepastebėjusi anksčiau? – klausė ji savęs. Kodėl metų metais dukters akivaizdoje laikydavosi įvairiausių dietų ir kodėl taip stengdavosi pabrėžti, kokia puiki Helenos figūra, kol ji dar buvo mažesnė? Jos nuoskaudos liejosi viena po kitos.
   Jos teigimu, sunkiausia buvo bejėgiškai stebėti, kaip jos dukra miršta tiesiog jos akyse. Giliai širdyje Ana seniai žinojo, kad kažkas negerai, tačiau ji negalėjo net pagalvoti, kad Helenos liga gali būti tokia sunki. Iš pradžių galvojo, kad su iškilusiais sunkumais susitvarkys pati. Ji ruošdavo įvairiausius patiekalus ir gudrumu įkalbėdavo dukrą pavalgyti. Ana taip pat buvo įsitikinusi, kad Heleną atidavus į gydymo centrą ar ligoninę, aplinkiniai ją kaip mamą būtinai pasmerks.
   Kai tik Helena atsidūrė gydymo centre, gyvenimas galų gale palengvėjo ir mamai, ir dukrai. Helenai buvo suteikta reikiama pagalba, o Ana pagaliau pasijuto galinti ramiau atsikvėpti. Spręsti šią problemą ėmėsi kiti. Specialistų grupė sudarė Helenos valgiaraštį ir stebėdavo, kad ji valgytų. Kasdieniuose užsiėmimuose psichologai stengdavosi pakeisti iškreiptą jos mąstyseną, o psichiatrai bandydavo išvaduoti ją nuo įkyrių ją užvaldžiusių minčių ir jausmų. Po dviejų ten praleistų mėnesių Helena vėl pradėjo blaiviau mąstyti ir ėmė vaduotis iš depresijos gniaužtų. O Ana išgyveno giliai savyje užslėptą liūdesį dėl savo dukters ligos, kad galėtų pakilti iš šio sielvarto liūno. Kai anoreksiją ėmė gydyti specialistai, ir mama, ir dukra pradėjo sveikti savaip.
   Helenai grįžus namo, sunkumai nesibaigė. Ana turėjo išmokti labai atsargiai kalbėti su dukra. Jai teko pažaboti norą griežtai kontroliuoti jos mitybą ir nustoti stebėti, ką dukra valgo. Paruoštą maistą ji padėdavo priešais Heleną, nekreipdama jokio dėmesio, ar jis bus suvalgytas. Nebuvo galima pradėti kalbėti apie dukters svorį, o Helenai užsimanius eiti pabėgioti tuomet, kai gydytojai jai to dar nebuvo leidę daryti, Ana turėjo išmokti griežtai pasakyti „ne“.
   Praėjo jau treji metai, ir man džiugu pranešti, kad Helenai puikiai sekasi. Ne mažiau svarbu, kad puikiai sekasi ir Anai. Ji jums papasakotų, kad, išgyvenusi tokią baimę ir nerimą dėl Helenos ligos, tapo visiškai kitokiu žmogumi.
   – Tuomet iš tikrųjų ėmiau viską suprasti, – vėliau pasakojo ji man. – Juk visiškai nieko negalėjau padaryti. Kai tik man pavyko tai įsisąmoninti ir susitaikyti su šia mintimi, vėl galėjau naktimis miegoti.
   Ramiau miegoti Ana pradėjo suvokusi, kad nuo jos nepriklauso nei jos dukters gyvenimas, nei jos mirtis, liga ar į burną dedamas maisto kiekis.
   Tačiau Anai padėjo ne vien susitaikymas su šia mintimi. Jai teko patikėti savo dievinamą dukrą kitiems, pavyzdžiui, man. Jai teko išmokti pasikliauti manimi, psichologais, dietų specialistais, psichiatrais – daugybe Helenai padėjusių žmonių.
   Ana man sakė, kad patikėti, jog kiti sugebės padėti jos dukrai, buvo daug sunkiau nei jai iš pradžių atrodė. Jos teigimu, jai buvo be galo sunku. Vos pradėjus pasitikėti kitais, jai nustojo rūpėti, ką apie ją, jos dukrą ar jos auklėjimo metodus pagalvos kiti.
   – Šis suvokimas, – sakė ji, – suteikė didžiulį palengvėjimą ir leido man atsitiesti.
   Ana baiminosi, kad pagijusi Helena ims karštai jos nekęsti. „Be jokios abejonės, – mąstė ji, – Helena patirs didžiulę traumą dėl to, ką jai padarė mama ar tėtis, ir tai užkirs kelią bet kokiems tolesniems mūsų santykiams.“ Ar taip ir nutiko?
   – Nieko panašaus, – vėliau sakė ji man. – Iš tikrųjų tapome daug artimesnės negu kada nors anksčiau. Aš išmokau būti geresne mama, o jai pavyko lengviau įveikti savo ligą.
   Bandydama atsikratyti savo baimių, Ana suprato vieną nepaprastai svarbų dalyką: tai buvo jos dukters, o ne jos pačios liga. Sugebėjusi į anoreksiją pažvelgti kaip į apendicitą, ji bent iš dalies atsikratė kaltės jausmo. Juk iš tikrųjų, mes, mamos, neatsakome už viską, kas nutinka mūsų vaikams. Mūsų galimybės išties yra daug mažesnės nei mums atrodo. Helena išmoko būti pati atsakinga už savo ligą, o Ana atsikratė įsitikinimo, kad šia liga turi „sirgti“ ir ji.
   Kad nugalėtų savo baimę, Anai teko išmokti atsiverti kitiems. Pirmiausia ji išdrįso pasitikėti manimi, o po to – ir kitais medikais. Tai buvo nepaprastai sunku, tačiau vos pamačius, kad dukrai geriau, jos pasitikėjimas išaugo. Ji pradėjo labiau pasikliauti savimi ir savo pačios nuojautomis.
   – Jei galėčiau atsukti laiką atgal, pagalbos būčiau pradėjusi ieškoti kur kas anksčiau, – sakė ji.
   Suvokusi, kad ji negali per prievartą valgydinti savo dukters ir pakeisti ją apėmusių įsitikinimų apie maistą ir lieknėjimą, Ana pradėjo nerimauti dar labiau. Tačiau dabar ji pasakytų, kad tas momentas jai, kaip mamai, buvo lemtingas pokyčių pradžios taškas.
   Tačiau svarbiausia viena – Anai pavyko susidoroti su šiais sunkumais. Ji neišsigando ligos, savo skausmo ir padėjo kenčiančiai dukrai. Ji sugebėjo ne tik ištverti, bet ir atsitiesti. Šiuo metu jiedvi puikiai sutaria – tuo niekaip nebūtų galėjusi patikėti tuomet, kai Helena badavo ir svėrė keturiasdešimt kilogramų. Ir mama, ir dukra nepabūgo kovoti su savo baimėmis, kurios traukėsi, kol visiškai išnyko.

Mariana ir Džošas – mokymasis pasitikėti sūnaus meile

   Dažnai baimė slypi taip giliai, kad pasikeičia mūsų elgsena ir galvosena, o mes net neįtariame, kad tą baimę nešiojamės savyje. Kaip ir Ana, Mariana giliai viduje slėpė baimę, apie kurią net nenutuokė, kol su ja susidūrė akis į akį. Kai Džošui buvo septyneri, tėtis paliko ir jį, ir jo mamą – Marianą. Netrukus po skyrybų Mariana atvedė Džošą pas mane. Net ir tuomet, kai vaikas buvo dar visai mažas, Mariana baiminosi būti atstumta, nors to pati ir nesuvokė. Savo draugėms ir man ji gyrėsi, kokie „artimi“ tapo jos santykiai su sūnumi. Buvęs Marianos vyras sūnaus gyvenime tai pasirodydavo, tai vėl dingdavo, o Mariana, kaip rūpestinga mama, iš paskutiniųjų stengdavosi smarkiai nekritikuoti Džošo tėčio vaikui girdint, baimindamasi, kad tai tik paskatins Džošą užsidaryti savyje ir jis nustos jai pasakoti, ką iš tikrųjų jam jaučia.
   Abiem viskas klostėsi sąlygiškai gerai tol, kol Džošas įpusėjo paauglystės laikotarpį. Mariana pasakojo, kad kai vieną rytą sūnui pusryčiams pasiūlė omleto, išgirdusi atsakymą nepažino savo vaiko. Per vieną naktį Džošas neatpažįstamai pasikeitė. Jis niurnėjo ir kažką neaiškiai mykė po nosimi, nesiteikdamas atsakinėti įprastais žodžiais. Paklaustas, kaip sekėsi futbolo treniruotėje, jis nieko nesakęs užsidarė savo kambaryje.
   Mariana nedelsdama internete ėmė ieškoti knygų apie tai, kas vyksta penkiolikmečių vaikinų galvose. Ji žūtbūt norėjo susigrąžinti sūnų. Vieną dieną į mano kabinetą ji įžengė verkdama.
   – Niekaip negaliu suprasti, – kalbėjo ji, – juk jis toks geras vaikas. Praeitais metais, kol jo elgesys dar buvo normalus, mokykloje gaudavo puikius pažymius, elgdavosi mandagiai, netgi pasisiūlė savanoriškai padirbėti slaugos namuose. Kartu eidavome į kiną, jis į namus kviesdavosi draugus. Mums tikrai buvo be galo smagu leisti laiką drauge. Dabar jis net nežvilgteli į mane, neleidžia jo apsikabinti. Viskas, ką pasakau, būna negerai.
   – Na? – paklausiau. – Ir ką gi darote? Kaip su juo elgiatės? Dėl tokios jo laikysenos jūs, ko gero, nebesuprantate, ką ir kada sakyti, o kada patylėti?
   – Tiesiog nebežinau ką daryti. Prieš keletą mėnesių sumaniau pasiimti jį kartu su savimi atostogauti. Nusprendžiau, kad abu vyksime į kelionę ir pasistengiau sugalvoti, kas jį tikrai pradžiugintų. Jis visuomet kalbėdavo, kaip norėtų vykti stovyklauti į kalnus, todėl apsidžiaugiau, kad padarysiu jam staigmeną. Viskas klojosi siaubingai. Kuo daugiau stengiausi jam įtikti, tuo viskas ėjo blogyn. Atostogos baigėsi tuo, kad namo teko grįžti anksčiau nei planavome, nes abu siaubingai susikivirčijome. Jis rėkė, o aš verkiau.
   – Grįžus padėtis tapo dar blogesnė. Jis susirado naujų draugų, pasidarė keletą tatuiruočių, o aš jas pagyriau bandydama jį pamaloninti. Regis, kuo daugiau stengiuosi jam įtikti, tuo prastėja mūsų santykiai. Ko jau ko, o priekaištauti jam tikrai nenorėjau, bijodama visai atstumti jį nuo savęs.
   – Vieną naktį – apie antrą valandą ryto – suskambo telefonas. Skambino iš policijos. Pamaniau, kad suklydo surinkę ne tą numerį. Man pranešė, kad Džošas ir dar keli jo draugai nuvežti į policijos nuovadą, kai buvo sulaikyti vairuojantys apsvaigę nuo alkoholio. Buvau įsitikinusi, kad įvyko klaida, nes Džošas ramiai miega savo lovoje. Įlėkiau į jo kambarį ir, aišku, jo ten nebuvo.
   – Nuskubėjusi į policijos nuovadą ir pamačiusi jį uždarytą areštinėje, puoliau į ašaras. Tikriausiai turėjau būti įsiutusi, bet pykčio nejutau – buvau tik beprotiškai nusiminusi. Tiesą sakant, ir dabar baiminuosi dėl jo gyvybės. Jis visiškai nevaldomas.
   Kurį laiką mes aptarinėjome Džošo elgesį ir įpročius iki permainų ir po to. Buvo akivaizdu, kad Džošas kenčia nuo depresijos ir jaučiasi atstumtas tėčio. Įžengus į penkioliktus metus jam reikėjo vyriško pavyzdžio, o šalia nieko nebuvo. Dar labiau viską apsunkino tai, kad Mariana prisiėmė visą atsakomybę už jo problemas ir iš paskutiniųjų stengėsi, kad tik jo gyvenime nebūtų jokių sunkumų. Užuot pasistengusi išspręsti vieną bėdą po kitos, Mariana pradėjo elgtis taip, kaip elgiasi daugelis rūpestingų ir mylinčių mamų: ji dėjo visas pastangas įtikti savo sūnui, taip tikėdamasi vėl su juo suartėti. Ji pirkdavo daiktus, kurie patiko jos sūnui, su juo leisdavosi į išvykas, girdavo jo tatuiruotes, tačiau kiekvienas jos bandymas dar labiau jam įtikti sulaukdavo priešiškos jo reakcijos.
   Mariana ne tik jautėsi visiškai atsakinga už Džošo elgesį; ji taip pat jautėsi kalta, kad jį paliko tėvas. Ji suvokė, kaip šis poelgis Džošą įskaudino, tačiau užuot bandžiusi spręsti šią problemą, visaip kaip stengėsi praskaidrinti vaiko gyvenimą. Ji stengėsi išvengti bet kokių konfliktų, todėl nekėlė jokių reikalavimų ir taisyklių, manydama, kad tuomet ji niekada nesulauks sūnaus nepasitenkinimo, Džošas niekada nepyks ir jos neatstums. Bet žinote ką? Jis jau buvo ją atstūmęs. Jis nuo jos užsisklendė emociškai, ir kuo labiau ji stengėsi jį susigrąžinti, tuo labiau jis tolo.
   Blaiviai įvertinusi padėtį, Mariana pripažino, kad savo vaikui nuolaidžiaudavo bijodama būti atstumta ir siekdama išsaugoti jo meilę. Ji buvo pasiruošusi viskam, kad tik išlaikytų jį šalia savęs, o kai jis ėmė tolti, ji leido savo nudailintus nagelius vis giliau, manydama, kad tokį elgesį galima pateisinti gerais ketinimais. Jinai išpaikino jį.
   Mariana buvo įsitikinusi, kad ji nepakeltų skausmo, kurį jai tektų patirti Džošui ją atstūmus (arba pradėjus daryti dalykus, dėl kurių jis dar labiau nuo jos nutoltų). Be jo ji nieko daugiau neturėjo. Jie buvo tarsi vienas kumštis. Visi kiti juos apleido, todėl jiems reikėjo laikytis išvien. Įsigilinusi į savo jausmus, Mariana suprato, kai baiminosi būti palikta vienintelio žmogaus savo gyvenime, su kuriuo ji išties „jautė ryšį“. Be to, ji manė, kad tuomet pasijustų nevykusi mama – juk jei Džošas negali jos pakęsti, vadinasi, kaip mama ji yra niekam tikusi. Jei tektų tuo patikėti, ko būtų vertas jos gyvenimas? Jos santuoka iširo, su tėvais santykiai buvo įtempti (ne dėl jos kaltės), todėl ji jokiu būdu negalėjo leisti žlugti ir šiems jai labai svarbiems santykiams. Ji desperatiškai griebėsi visko, kad tik taip nenutiktų, kartu paikindama savo sūnų.
   Matome, kaip viena baimė gali iškreipti mūsų mąstyseną. Iš šios baimės kyla kiti nuogąstavimai, kai nebežinome, ko imtis. Paraginau Marianą atsiriboti nuo sūnaus ir nebijoti būti jo atstumtai. Geriausia, ką ji galėjo padaryti vardan jųdviejų santykių – susiimti ir perimti padėties kontrolę, nes jos sūnaus gyvenime viešpatavo visiškas chaosas. Ji turėjo nustatyti jam taisykles (be jų daugelis penkiolikmečių tiesiog visiškai pameta galvas) ir nustoti jam pataikauti. Jos baimė prarasti jo meilę paralyžiuodavo jos mintis ir versdavo elgtis neapgalvotai. Ši žavinga suaugusi moteris buvo tapusi marionete, pasiruošusia patenkinti kiekvieną sūnaus norą, kad tik prabustų švelnūs jo jausmai, kurie, jos įsitikinimu, glūdėjo jo viduje. Apakinta savo baimės būti atstumtai ji nebesugebėjo suvokti, ko jam trūko – stiprios, blaiviai mąstančios, suaugusios mamos.
   Supratusi, ko bijo ir išdrįsusi pažvelgti į savo baimę, ji pamažu vėl suėmė į rankas ir savo, ir savo sūnaus gyvenimą. Bendraudama su Džošu, ji nustojo baimintis, kad sūnus pradės jos nekęsti, ją atstums ir iš viso nebenorės turėti nieko bendra, ir žinote, kas nutiko? Džošo elgesys ėmė keistis. Jis ir toliau krėsdavo kvailystes, kurias paprastai daro visi penkiolikmečiai, tačiau nebesiveldavo į tokius pavojingus dalykus, kaip anksčiau. Ir niekada daugiau nepateko į areštinę.
   Mūsų užslėptų baimių galia didžiulė. Iš pradžių mažas nuogąstavimas ilgainiui virsta didžiule, išsikerojusia baime. Kai glitūs baimės pirštai paliečia santykius su kitais žmonėmis, tai nežada nieko gero. Todėl mums, mamoms, reikia pažaboti savo baimes ir išmokti jas kontroliuoti, kad jos nebegalėtų valdyti mūsų gyvenimo. Tikrai žinau, kad galime tai padaryti. Be jokios abejonės. O sąžiningai pripažinusios savo baimes, išsilaisviname.
   Prisipažinti bijant dažniausiai būna kur kas lengviau nei mes manome, tačiau dar svarbiau žinoti, kad užslėptos baimės tik didėja. Jos stiprėja, mums to net nepastebint. Tačiau vos tik įsisąmoniname savo baimę ir apie ją prabylame garsiai, baimė susitraukia tiek, kad mes pagaliau sugebame ją įveikti.

Trys būdai, kaip išsiugdyti šį įprotį

1. Negalime kovoti su tuo, ko nematome

   Priešus privalome aiškiai žinoti ir įvardyti. Baimė – tai jausmas, tad kiekvieną baimę turime suvokti atsietai nuo kitų jausmų. Tai labai svarbu, nes mūsų jausmai smarkiai persipynę. Bijodamos pykstame, bijodamos liūdime. Jausmai ne visuomet būna sumišę, tačiau jei taip nutinka, privalome sugebėti tarp kitų jausmų atpažinti baimę.
   Vienas iš paprasčiausių būdų tą padaryti ir sukonkretinti savo baimes – užduoti sau keletą klausimų, prasidedančių žodžiu „kodėl?“. Turime rasti savy pakankamai stiprybės (ir pasikliauti artimomis draugėmis, kurios mums padėtų įveikti savo baimes) ir iki galo išsiaiškinti, kodėl elgiamės taip, kaip elgiamės. Tuomet nepaprastai gerai suprantame, kas yra kas. Pavyzdžiui, kiekviena dirbanti mama privalo savęs paklausti, kodėl ji dirba būtent tiek valandų per savaitę. Ar tikrai dėl pinigų? O gal dėl to, kad nenori gyventi nieko nepasiekusi ir neįvertinta už savo sunkų darbą? Aš dažnai užduodavau sau šį klausimą. Kitaip tariant, norėdavosi įsitikinti, kad dirbu todėl, jog nuoširdžiai mėgstu savo darbą, ir visai ne vien dėl pinigų ir ne dėl to, kad bijočiau prarasti savo daktarės statusą. Privalau žinoti, kad dar šį tą reiškiu kaip moteris ir mama, jei ir neliktų prieš mano pavardę rašomų dviejų raidžių.
   Tai tik pradžia. Galime išsiaiškinti bet kurią savo baimę, jei atkakliai stengsimės įsigilinti į vienokio ar kitokio savo elgesio – ypač tokio elgesio, kuris mus liūdina – priežastis. Tam prireiks gerokai pasistengti ir galbūt kreiptis pagalbos į kompetentingą specialistą, bet tą verta daryti.

2. Būkite sau skausmingai atvira

Kai jau suprantame, kur glūdi problema, prasideda sunkusis etapas. Privalome stoti į kovą su mus persekiojančiais demonais. Kitiems žmonėms turime paaiškinti, ko siekiame ir paprašyti pagalbos. Nereikia skubėti ar bandyti save apgauti. Privalome išdrįsti konkrečiai įvardyti, ko bijome, o po to kelis kartus (žr. 3 punktą) pakartoti sau, kad jau pradėjome naikinti savo baimes. Privalome apie tai kalbėti ir įsivaizduoti, koks taptų gyvenimas, jei pasitvirtintų mūsų juodžiausios baimės, nes mąstydamos ir kalbėdamos apie jas, išsklaidome jų galią ir galime lengviau jas įveikti. Nuolatos kalbėdamos apie tam tikrą baimę, mes tarsi vėl iškviečiame ją į savo gyvenimą, tačiau dabar tai darome sąmoningai, valdydamos visą šį procesą. Taip parodome, kad tos baimės nebijome ir galime ją sunaikinti.

3. Palaipsniui išsivaduokite nuo baimės

   Kai pacientai jaučia nerimą ar patiria nevaldomus baimės priepuolius, gydytojai dažnai jiems taiko pažintinę elgesio terapiją. Tai – pratinimosi prie savo baimių metodika, kai nerimaujantis žmogus turi vis iš naujo patirti savo baimę. Geras gydytojas sugebės sukurti situaciją, kuri gąsdina pacientą ir sukelia jam baimės priepuolį. Jis patenka į tokią aplinką, kurioje išmoksta įveikti savo nerimą.
   Pavyzdžiui, kaip ir aš, nuo klaustrofobijos kenčianti moteris vis daugiau laiko turės praleisti uždaroje erdvėje. Jai gali pavykti nusikratyti savo baimės patyrus juodžiausius galimus scenarijus.
   Vienos mano pacientės mama kentėjo nuo sunkios formos obsesinio kompulsinio sindromo. Ji nepaliaujamai viską šveisdavo, o dėl ją apėmusios netvarkos ir purvo baimės jos santykiai su vaikais visiškai pašlijo. Jos noras švarintis vesdavo juos iš proto. Vis dėlto ji teigė, šią savo fobiją išmokusi pažaboti, ir man pasidarė įdomu, kaip jai tai pavyko.
   – Papasakokite, kaip atsikratėte savo baimės, – paprašiau jos vieną dieną.
   Mano nuostabai ji nusijuokė ir pasakė:
   – Nepatikėsite, bet kad ir kaip siaubingai viskas atrodė tuo metu, galvodama apie tai dabar, negaliu sulaikyti šypsenos. Iš pradžių gydytojas privertė mane kalbėti apie man pasišlykštėjimą keliančius dalykus. Turėjau įsivaizduoti purvu aplipusias savo rankas. Po to įsivaizdavau jas apskretusias tuo, ko dabar nenorėčiau minėti. Per kelias gydymo savaites jis iš tikrųjų privertė mane išsipurvinti rankas. O tada vis dar jų nenusiplovusi turėjau atsisėsti ir su juo bendrauti. Buvo klaikiai bjauru. Žinau, kad jums tuo sunku patikėti, bet aš jutau skausmą. Kartais pradėdavau verkti. Sykį pašokusi nuo kėdės, aprėkiau gydytoją. Tačiau žinau, kad tokia terapija man buvo veiksminga, o pats įspūdingiausias buvo mūsų paskutinis užsiėmimas. Žinodamas, kad mėgstu spragintus kukurūzus, gydytojas jų atsinešė į mūsų susitikimą. Kurį laiką kalbėjomės, o po to jis paprašė manęs nueiti į tualetą, o pasinaudojus juo neplauti rankų. Grįžusi į jo kabinetą, turėjau purvinomis rankomis valgyti spragėsius. Lyg to dar nebūtų buvę gana, iš savo kabineto išėjęs į koridorių ir atsistojęs prie tualeto durų, jis numetė kelias kukurūzų saujas ant tualeto grindų. Ten buvo taip nešvaru! O tuomet – taip, atspėjote – jis privertė mane suvalgyti nukritusius spragėsius. Tačiau tai, kas įvyko po to, buvo neįtikėtina: kelis kukurūzus nunešęs į vyrų tualetą, jis juos prilietė prie unitazo – bent jau man taip tvirtino padaręs. Pasakė, kad jei pajėgsiu suvalgyti ir juos, būsiu sėkmingai baigusi visą gydymo kursą. Ar suvalgiau? Žinoma, taip, nors pati negaliu tuo patikėti. Jaučiausi siaubingai, tačiau tai buvo vienas iš svarbiausių mano gyvenime padarytų dalykų.
   Turiu prisipažinti, kad su ją gydžiusiu psichiatru esame draugai ir negaliu patikėti, jog jis būtų galėjęs nueiti taip toli. Nuolat jam primindavau, kokias „kančias“ jis sukėlė šiai vargšei mamai, tačiau jis puikiai žinojo, ką daro. Norint įveikti mumyse tūnančias baimes, reikia kilti į mūšį. Būtent tą ir padarė ši mama – savo baimei ji paskelbė karą. Kaip jau turbūt atspėjote, jos santykiai su vyru ir vaikais dabar daug geresni, tačiau dar svarbiau tai, kad ji tapo laisva. Ji naktimis daugiau nebeprabunda išpilta prakaito. Per keletą pastarųjų metų ji nepatyrė nė vieno panikos priepuolio. Dabar ji gali išeiti pavakarieniauti su savo draugėmis ir mėgautis buvimu kartu, nebekvaršindama sau galvos, ar padavėjas gerai nusiplovė rankas ir ar pakankamai švari restorano virtuvė. Ji tiesiog mėgaujasi savimi ir savo draugija.
   Be abejo, daug baimių yra užslėptos ir jas ne taip lengva atpažinti ir su jomis kovoti. Pavyzdžiui, man tenka dažnai kalbėti viešai ir man tai patinka. Teko kalbėti klausant tūkstančiams vaikų, tėvų, gydytojų ir kitų žmonių. Kad ir kaip būtų keista, skaitydama paskaitas jaučiuosi pakankamai ramiai, jei tik auditorijoje nėra vieno žmogaus – mano vyro. Skamba neįtikėtinai, tačiau būtent tas žmogus, iš kurio sulaukiu daugiausia palaikymo, labiausiai mane ir trikdo, kai tenka kalbėti prieš kitus. Kodėl? Man baisu, kad išgirdęs mane ką nors pasakius, palaikys kvaile. Ar anksčiau yra taip nutikę? Ne. Jis niekada nėra šaipęsis iš mano kalbėjimo, niekada nekritikavo manęs kaip žmonos, ir vis dėlto, kaskart pamačiusi jį tarp susirinkusiųjų, jaučiu, kaip drėksta delnai. Jau geriau kalbėčiau girdint pačiam popiežiui negu savo vyrui.
   Mano baimė – niekuo nepagrįsta, būtent apie tai ir kalbėjau iš pat pradžių. Dažniausiai mūsų baimės būti atstumtoms arba išjuoktoms yra visiškai nepagrįstos, ir to negalime pamiršti, kai stengiamės jų atsikratyti. Ką darau norėdama nugalėti savo baimę apsikvailinti prieš vyrą? Giliai įkvepiu ir prašau jo kuo dažniau lankytis renginiuose, kuriuose skaitau pranešimus. Viduje kraustausi iš proto, jausdama dar didesnį nerimą, tačiau turiu jį kuo dažniau matyti tarp dalyvių, kad atsikratyčiau šios neracionalios baimės.
   Mano draugė Sendė taip pat pasielgė su savo draugėmis – niekur nedirbanti keturių vaikų mama nedrįso prisidėti prie moterų verslininkių grupės. Ji buvo baigusi psichologijos magistro studijas, kaip ji pati tvirtino, „prieš šimtą metų“, ir baiminosi, kad kitoms šios grupės narėms nepasakys nieko protinga. Ar jos dalyvavimas būtų naudingas šiai grupei? Aišku, kad taip. Tačiau nors ir aiškiai tą suprasdama, ji vis tiek negalėjo atsikratyti baimės, kad nepritaps prie kitų ir liks atstumta. Ir kaip ji pasielgė? Po ilgų įkalbinėjimų ji užsirašė į moterų investuotojų grupę ir į knygų klubą. Tačiau tai dar ne viskas. Ji prisivertė aktyviai kalbėti šių grupių susirinkimuose. Ten neidavo vien tik paklausyti. Ji ryžtingai nusprendė įveikti ją apėmusią baimę, kad kitos moterys ją gali palaikyti kvaila, todėl ėmė aktyviai dalyvauti diskusijose.
   Nors jau daug metų skaitau pranešimus dalyvaujant savo vyrui, vis dar nesijaučiu visiškai atsipalaidavusi, tačiau mano delnai jau nebedrėksta, o po pirmųjų kelių minučių aš apskritai pamirštu, kad jis yra salėje. Ir nors tai atrodo taip kvaila ir nereikšminga, man tai yra didžiulė pergalė. Dar vienas dalykas, padėjęs man įveikti jo kritikos baimę, buvo mano pasiryžimas jam atvirai prisipažinti šią savo baimę. Kai iš nuostabos išpūtęs akis jis man pasakė: „Tu ką, juokauji? Kalbi puikiai“, – prisiverčiau juo patikėti. Be to, prisiverčiau pažvelgti savo baimei tiesiai į akis. Sendė pasielgė taip pat (manau, kad tikriausiai dėl to ir esame tokios geros draugės – petys petin žengiame ir per gyvenimo džiaugsmus, ir per vargus). Praėjus dvejiems metams nuo tos dienos, kai ji pradėjo dalyvauti finansų grupės ir knygų klubo užsiėmimuose, ji rengiasi steigti panašias moterų grupes ir savo mieste. O kaip jos baimė pasirodyti juokingai? Ji dingo. Visiškai.
   Norėdamos išsilaisvinti iš baimių, turime būti tvirtos. Daugeliui baisu atsigręžti į savo baimes ir su jomis kovoti. Vienas baimes lengviau įveikti negu kitas, tačiau padedant geroms draugėms, o prireikus – specialistams, tai pavyks kiekvienai.
   Kai kurias iš mūsų kamuoja nerimas, nors pačios nežinome, kodėl. Jei esate viena iš tokių moterų, pasižadėkite, kad išsiaiškinsite nerimo priežastis, o jei to nepavyks padaryti pačiai, kreipsitės pagalbos. Kitos suvokia savo baimes, tačiau mano, kad norint jas įveikti reikės pernelyg daug jėgų. O iš tiesų gyvenimas įsibaiminus atima daug daugiau jėgų negu kova su tomis baimėmis. Per ilgesnį laiką baimė išsekina mūsų jėgas, todėl toks pasiteisinimas – visai nevykęs. Nė viena mama nenusipelno gyventi užvaldyta paralyžiuojančios baimės. Kiekviena turime gyventi kuo mažiau suvaržytą gyvenimą. Dažnai vaistas nuo mūsų baimių daug paprastesnis nei mums atrodo, nes vienas iš dalykų, kuriuos mums padaro baimė – iškreipia mūsų mąstyseną. Patikime, kad baimės negalėsime įveikti, kad tai per sunkus uždavinys. Nesileiskime apkvailinamos. Daugelis baimių yra tikros, ir visų jų reikia atsikratyti – jei jau ir ne dėl savęs (nors tai pakankamai svarbi priežastis), tai bent dėl savo vaikų. Tai, kas kamuoja mus, kamuoja ir juos. Gyvenimas toks trumpas ir todėl tikrai vertas to, kad jį nugyventume nebijodamos.

Dešimtas įprotis
Apsispręskite, ar norite išsaugoti viltį

Kodėl mamoms reikalinga viltis?

   Prieš keletą metų mano dukra gyveno Indijoje. Niekada nepamiršiu jos spinduliuojamos energijos, kai grįžusi atgal ji lipo iš lėktuvo. Mums laukiant atsiimti bagažo, dukra man pareiškė, kad jos gyvenimas iš esmės pasikeitė. Dar niekada anksčiau ji nebuvo patyrusi tokio intelektinio ir dvasinio virsmo. Būtinai norėjau apie tai iš jos išgirsti.
   Nieko nelaukusi ji ėmė pasakoti apie tenykštes moteris, kurias sutikdavo parduotuvėse, namuose, šventyklose ir kurios gyveno neįsivaizduojamame skurde. Ji bendravo su mamomis, kurių vaikai elgetaudavo gatvėse ir mirdavo nuo ligų, kurios čia, Jungtinėse Valstijose, būtų lengvai išgydomos. Jai teko pajusti degančių žmonių kūnų tvaiką, kai lavonai būdavo deginami krūvomis – vienas kūnas ant kito. Ji matė, kaip mamos savo vaikus prausia Gango upėje šalia plūduriuojančių fekalijų ir į upę išmestų mirusiųjų palaikų. Nuėjusi į šventyklas regėdavo mamas, kurios prie durų nusiaudavo batus, kad galėtų įeiti vidun ir melsti dievų sveikatos sau ir savo vaikams. Kartais išėjusios iš šventyklos tos moterys savo batų neberasdavo, nes juos būdavo pavogę vaikai, tikėdamiesi parduoti gatvėje.
   Mano dukters gyvenimą pakeitė ne kvapai, ne regėtas skurdas ar vargstančių mamų skausmas. Ji matė vaikus, kurie buvo specialiai suluošinti ir išmesti į gatvę prašyti išmaldos. Mano dukra nuolat klausdavo savęs, kaip turi jaustis jų mamos. Ji matė ir gatvėje sėdinčią mamą su vaiku ant kelių. Verkiantis vaikas buvo sulysęs ir akivaizdžiai išbadėjęs. Ji bendravo su kitomis mamomis, kurios pasakodavo apie savo sunkumus – skurdą, nesėkmingas darbo paieškas ir tuščias pastangas suteikti savo vaikams būtiniausius dalykus (maisto ir drabužių). Dukra sakė, kad, jų klausydama, stengdavosi atkreipti dėmesį į jų balso toną ar veido išraiškas. Labiausiai ją nustebino tai, kad ne visos mamos buvo tokios prislėgtos, kaip, jos manymu, turėjo būti, o kai kurių balsuose netgi galėjai jausti viltį.
   Jų tikėjimas ir viltis pakeitė mano dukters požiūrį į gyvenimą (ir kartais ją stebindavo). Indijoje mamos buvo dvasiškai stiprios, turėjo viltį ir nenuleido rankų. Būdamos priverstos gyventi siaubingomis sąlygomis, jos nesidžiaugė dabartine savo padėtimi, tačiau tikėjosi geriau gyventi ateityje – gal jau rytoj, o gal po daugelio metų. Jų viduje ruseno viltis.
   Gyventi neįmanoma neturint vilties. Tai yra šio mažo pasaulio žavesys ir keistenybė. Viltis yra paslaptinga ir taurinanti. Turėdamos viltį jaučiamės pakylėtos, o praradusios viltį – nusimename. Kartais atrodo, kad tokie dalykai nuo mūsų nepriklauso, bet tai klaidingas įsitikinimas. Svarbiausia laimingo gyvenimo paslaptis – neleisti vilčiai numirti.
   Mūsų širdis po organizmą varinėja kraują, galvoje atsiranda ir išnyksta mintys, o skrandžiuose virškinamas suvalgytas maistas. Tačiau jei, vykstant šiems procesams, širdyje nerusentų viltis, mes ne gyventume, o egzistuotume. Tai dar vienas vilties privalumas – jos dėka egzistencija virsta gyvenimu.
   Norėdamos turėti viltį, turime tikėti dviem dalykais: ateitimi, net jei ji ir labai trumpalaikė, ir pozityviais gyvenimo pokyčiais. Puoselėdamos viltį tikimės, kad ateity mūsų gyvenimas taps kažkuo geresnis negu dabar. Greitai sulauksime teigiamų pokyčių, mus (arba ką nors kitą) aplankys džiaugsmas, pasveiksime arba tiesiog bus geriau negu dabar. Viltis verčia mus žvelgti į priekį ir nesidairyti atgal. O kiekvienai mamai būtina žiūrėti pirmyn, nes dėl savo padarytų klaidų ir dažno nepasitikėjimo savimi pernelyg dažnai gręžiojamės į praeitį. Norėdamos pajusti gyvenimo džiaugsmą, mėgautis pokyčiais, pagerinti savo savijautą arba tiesiog atsikratyti šiuo metu mus apėmusio nerimo, turime galvoti apie ateitį.
   Per dvidešimt pastarųjų metų turėjau galimybę bendrauti su tūkstančiais mamų, ir supratau viena – visos mes turime per mažai vilties. Nesvarbu, ar esame pilnos entuziazmo ir nusiteikusios optimistiškai, ar kenčiame nuo įsisenėjusios depresijos, kiek-vienai iš mūsų reikalinga didesnė viltis, nes privalome gyventi, o ne vien egzistuoti. Nepaprastai didelę reikšmę turi mūsų teigiamas požiūris į gyvenimą. Kai kurioms moterims toks požiūris įgimtas, kitos turi nemažai pasistengti, kad jį išsiugdytų. Tačiau teigiamas požiūris – ne tas pats kaip viltis. Jis gali padėti sustiprinti viltį, tačiau iš esmės tai yra du skirtingi dalykai. Teigiamas požiūris padeda mums pozityviau vertinti įvairias situacijas, o viltis suteikia tikėjimą, kad ateityje gyvenimas taps geresnis ir mus aplankys sėkmė.
   Man teko laimė stebėti, kaip mamoms pavykdavo rasti išeitį iš tikrai nelengvų padėčių. Kai kurios augino neišgydomomis ligomis sergančius vaikus, kitų mamų vaikai turėjo apsigimimų ar sirgo vėžiu. Todėl esu mačiusi daugybę mamų, bandančių įveikti skausmą, ir galiu tvirtai teigti, kad neabejotinai lengviau sunkumus įveikia ir geriausiai atsilaiko tos mamos, kurios sugeba neprarasti vilties. Jos gal ir nežino, ką joms pačioms ar jų vaikams atneš rytojus, tačiau jos viliasi, kad ir be jų pačių dar kažkas (Dievas) valdo jų gyvenimą ir jais pasirūpins.
   Gera žinia visoms mamoms yra ta, kad išsaugoti viltį lengviau negu mums atrodo, nes kiekvienos iš mūsų širdies gilumoje tyvuliuoja vilties jūra. Kartais ji išsilieja iš krantų, tačiau to negana. Turime pralaužti visas užtvaras ir leisti vilčiai užplūsti mus.
   Mano dukrai grįžus iš Indijos, daug ir įdomiai kalbėjomės apie gyvenimą toje šalyje, ypač apie mamas ir vaikus. Paprastai pradėjusi pasakoti apie vietinių žmonių gyvenimą, mano dukra akivaizdžiai nuliūsdavo. Ji nejučia vis pagalvodavo apie Amerikoje gyvenančias mamas, negalėdama suprasti mūsų atsainaus požiūrio į gyvenimą, giliai užslėpto ar kone palaidoto dvasingumo ir amžino verkimo, kai gyvename tokiame pertekliuje. Kas darosi Jungtinių Valstijų mamoms? – klausdavo ji savęs. Juk esame apsuptos nepalyginti didesnės materialinės gerovės, turime daugiau švietimo ir medicinos galimybių. Kaip jai neprarasti noro kada nors tapti mama šioje šalyje, aplinkui matant tiek daug įsitempusių, susirūpinusių ir nervingų mamų? Ji norėjo būti tokia kaip moterys Indijoje, nes jų esybėse buvo kažkas gilaus ir paslaptingo. Ji nepyko, tačiau buvo liūdna ir susimąsčiusi, bandydama suprasti šiuos dalykus. Ar Indijos moterims viltį teikė jų tikėjimas? Gal padėjo tai, kad jos meldėsi savo dievams, o ne krikščionių ir judėjų Dievui? O galbūt tai buvo tik genetiškai nulemti asmenybių skirtumai?
   Mes kalbėjomės ir gilinomės į ją dominusius esminius klausimus. Manau, kad mums pavyko rasti kai kuriuos atsakymus.

Kur prasideda viltis

   Kol būname mažos, vakare užmiegame žinodamos, kad ryte vėl bus šviesu. Tamsa nuslinks ir ryto danguje vėl nušvis saulė. Žinome, kad bus ko valgyti ir kad eisime į mokyklą. Gyvenimas tęsis toliau nepriklausomai nuo mūsų veiksmų. Vienaip ar kitaip viskas susitvarkys. Tuo tiki ir laimingi, ir liūdni vaikai. Rudenį lapai nusidažo aukso spalvomis, o kiekvieną pavasarį obelys pasipuošia žiedais. Galime visą dieną vaikščioti susiraukusios, nuliūdusios ar įpykusios, tačiau žinome, kad nepriklausomai nuo to, ką darysime ar kaip kalbėsime, jau visai greitai mums nutiks kas nors gero. Tuo esame tikros, nes mumyse gyvena viltis. Mes jos neieškome ir neprašome, kad ji atsirastų. Ją tiesiog jaučiame. Gimstame jau turėdamos viltį, vilčių pripildyta ir visa mūsų vaikystė.
   Augdamos patiriame įvairių gyvenimo smūgių. Mus prislegia įvairūs įvykiai, o mūsų mylimus žmones užpuola ligos. Tenka susidurti su mirtimi, ir daugelis iš mūsų pamato tamsiąją gyvenimo pusę, apie kurią net nenutuokė būdamos mažos. Bėgant metams kažkas mumyse stumia viltį lauk. Galima sakyti, kad ji pradeda grimzti vis giliau, tačiau mūsų neapleidžia, nes tai yra neatsiejama mūsų prigimties, mūsų esybės dalis. Bendradarbių dėka tampame atšiaurios, draugai mus pykdo, o šeimos – skaudina. Vaikai mus nuvilia, o darbas mumyse atveria didžiulę tuštumą. Ieškome tvirto atspirties taško, kažko, kas patenkintų mūsų gilius troškimus. Tačiau kadangi paprastai ieškome ne ten, kur reikėtų ieškoti, imame grimzti į neviltį. Pamačiusios, kad pralaimėjome arba mums nepasisekė, viltį stengiamės nustumti kuo toliau. Pasiduodame nevilčiai, nes tai atrodo prasmingiau negu puoselėti viltis. Jaustis beviltiškai – saugu. Tada žinome, kad nebeturime ko prarasti. Bet neviltis mus veda į aklavietę. Viltis žada geresnį rytojų, tačiau mus tai gąsdina, nes baisu, kad neištversime dar vieno nusivylimo. Renkamės neviltį, manydamos, kad taip bus saugiau.
   Būdama penkiasdešimt dvejų, neturiu jokios vilties vėl kada nors pasiekti gerą fizinę formą. Mėgau bėgioti. Trisdešimt metų bėgiojau dėl to, kad praskaidrinčiau sau nuotaiką ir išsklaidyčiau mane užplūsdavusias niūrias mintis. Bėgiodavau, kad atsikratyčiau nervingumo, pykčio ir išprakaituočiau „visą dvoką“, kaip sakydavo mano tėtis. Dabar mano kojos nebe tokios stiprios, dėl savo darbo pobūdžio daug laiko praleidžiu sėdėdama, todėl bėgioti tapo sunkiau. Kiekviena mano kūno ląstelė smunka žemyn ir nė viena nereaguoja į mano pastangas timptelėti jas į viršų. Bėgant metams išmokstame susitaikyti su savo kūno pokyčiais ir tai – gerai. Tačiau man teko matyti, kaip mano draugės netenka vilties (jei šis žodis ne per stiprus) kada nors vėl pasijusti sveikos ir stiprios. Žinoma, mano raumenų masė mažėja, bet kadangi anksčiau man patikdavo bėgioti, nusprendžiau vėl pradėti tą daryti. Na ir kas, kad jau niekuomet nebūsiu tokia stipri kaip anksčiau? Viltis liepia man žengti pirmyn ir džiaugtis tuo, ką turiu.
   Mano draugės pasiduodavo nevilčiai dėl savo santuokos, darbų ar finansinės padėties. Ar viskas tikrai taip beviltiška? Nežinau, bet kažkodėl abejoju. Daugeliu atvejų galime išsaugoti viltį ir imtis keisti savo gyvenimą. Galime pasikliauti savo pačių jėgomis ir leisti sau elgtis kiek įžūliai, kad mūsų gyvenimas taptų kitoks. Keisti netenkinančius dalykus galime pačios arba turime tikėtis, kad juos padės pakeisti gyvenimas, Dievas ar likimo dėsniai. Juk galų gale bėgant metams supratome viena – gyvenimas niekada nestovi vietoje. Nepriklausomai nuo mūsų poelgių, anksčiau ar vėliau pokyčiai neišvengiami.
   Šis žinojimas turėtų suteikti mums daugiau vilties, tačiau taip nenutinka. Suvokimas, kad viskas nuolat keičiasi, ir mane, ir mano drauges tik smukdo į dar didesnį liūną, kai nusivylusios nuleidžiame rankas. Jei dar sykį prisimintume mano dukters Indijoje sutiktų nuostabių moterų gyvenimo istorijas, suprastume, kad ir jos turėjo išgyventi tą pačią pokyčių dinamiką, kurią patiriame ir mes. Tačiau dėl kažkokių priežasčių joms buvo lengviau išsaugoti viltį negu daugeliui iš mūsų, tad turime išsiaiškinti, kodėl taip yra.
   Gimstame turėdamos viltį. Sužinome, kad geri dalykai vyksta nepriklausomai nuo mūsų valios, norų ar veiksmų. Saulė kyla, nes kažkas verčia ją pakilti, ir tai nuostabu. Tačiau vėliau tampame atšiaurios ir atbunkame, aplink save matome skausmą. Pyktis mus ypač užvaldo tuomet, kai kenčiame pačios ar mums brangūs žmonės, o mes matome, kad nieko negalime pakeisti. Įsiuntame dėl savo pačių bejėgiškumo. Sukaupusios visas savo vidines jėgas, bandome keisti susidariusią padėtį. Pavyzdžiui, jei mes nusivylusios nevykusia santuoka, stengsimės perauklėti savo vyrą, o galbūt pasikeisime pačios, kad su šiuo žmogumi galėtume gyventi toliau. Jei ir tai nepadeda, ieškome kitų išeičių iš mūsų netenkinančios padėties – pradedame sportuoti, einame apsipirkti, valgome ar užmezgame romaną. Kai ir tai neduoda norimų rezultatų, apimtos nusivylimo, savomis rankomis pradedame laidoti kadaise puoselėtas viltis. Pasiduodame nevilčiai supratusios, kad šios problemos niekaip nepavyks išspręsti ir kad geriau nepasijusime.
   Kartą puolusios į neviltį, taip pradedame elgtis vis dažniau. Tai pati svarbiausia problema. Antra bėda iškyla tuomet, kai visos mūsų pastangos pagerinti susidariusią padėtį neduoda norimų rezultatų. Kitaip tariant, savo problemas sprendžiame neteisingomis priemonėmis, nes pasirenkame netinkamus jų sprendimo būdus. Būdamos blogos nuotaikos griebiamės taurelės, supykusios apšaukiame savo vaikus, o liūdėdamos valgome ledus. Bandydamos savo problemas išspręsti netinkamais būdais, jas tik dar labiau paaštriname, ir tokiu būdu netenkame vilties.
   Pagalvokite apie mamas Indijoje. Būdamos beviltiškoje padėtyje, jos aiškiai suprato, kad daugelio problemų nepavyks išspręsti. Jos suprato, kad savo gyvenimo jos iš esmės niekaip negali pakeisti, todėl net nebandė nieko daryti, o susitaikė su esama padėtimi. Jos neturėjo beveik jokių galimybių gauti teisinę pagalbą, medicininių paslaugų ir psichologinių konsultacijų, nepaisant viso joms tenkančio psichologinio krūvio. Nebuvo nei sporto salių, kuriose jos galėtų lankytis, nei ledų šaldiklyje. Jos ėjo į šventyklas ir meldėsi.
   Tai galbūt vilties netenkame dėl to, kad manome, jog geriau pasikliauti savo jėgomis? Mums viltis atrodo nereikalinga, nes tikime pačios galinčios kažką padaryti, net jei tas „kažkas“ yra visai ne tai, ko reikia. Mūsų pastangos užmuša viltį. Jei saulė nepakils, mes rasime būdų, kaip priversti ją pasirodyti. Savo liūdesio atsikratysime pradėjusios daryti kažką, kas leis mums užsimiršti ir pasijusti geriau. Galbūt pradėsime intensyviau dirbti darbe, ant savo pečių užsikrausime dar kelis projektus ir t. t., kad tik nepaaiškėtų karti tiesa, jog esame visiškai bejėgės pakeisti saulės kelią. Tą gali padaryti kažkas kitas.
   Viltis blėsta, nes mes ją žudome, neįsisąmonindamos, kad vilčiai išsaugoti reikalingas supratimas, jog pasaulyje veikia ir kitos jėgos – daug didesnės ir galingesnės už mus. Jei mes neišmoksime pasitikėti šiomis išorinėmis jėgomis, visas blogybes nuolat stengsimės ištaisyti pačios. Deja, tą padaryti – ne mūsų jėgoms.
   Norėdama neprarasti vilties mama turi žengti du svarbius žingsnius. Pirma, turime išmokti būti optimistės ir mąstyti pozityviai. Kadangi tai reikalauja pastangų, daugelį iš mūsų ši mintis atgraso. Antra, turime leisti vilčiai pažaboti mūsų norą viską kontroliuoti. To mūsų neišmoko nei optimizmas, nei teigiamas požiūris. Žinoma, viltis verčia mus mąstyti pozityviai, tačiau savo viltis taip pat turime sieti ir su kažkuo kitu. Būtent dėl šiose dviejose srityse daromų klaidų mums ir nesiseka savo gyvenime išlaikyti vilties. Jos netenkame todėl, kad mūsų išgyventa skausminga patirtis užmuša paskutinius optimizmo likučius arba todėl, kad nenorime susitaikyti su mintimi, jog daugelio dalykų pakeisti negalime. Kol pastarojo dalyko galutinai neįsisąmoninsime, negalėsime savyje puoselėti nuoširdžios vilties. Tačiau tai įmanoma ir pabandysiu paaiškinti, kaip tą padaryti. Šiame skyriuje jūs išmoksite išsaugoti teigiamą požiūrį, pasitikėti, nenustoti tikėtis pozityvių permainų ir pagaliau – kovoti su neigiamomis mintimis.

Viltis suteikia mums gyvenimo prasmę ir tikslą (kiekvienai iš mūsų reikia daugiau vilties)

   Stabtelėkite ir pagalvokite, kada paskutinį kartą negalėjote nustygti vietoje iš džiaugsmo. Nekalbu apie tuos atvejus, kai buvote gerai nusiteikusi. Noriu, kad prisimintumėte, kada paskutinį kartą patyrėte tą visaapimantį džiaugsmingo laukimo pojūtį. Galbūt tuomet, kai niekaip negalėjote sulaukti gimdymo dienos? Gal prieš pradėdama dirbti naujame darbe arba besirengdama būsimoms vestuvėms? Jautėtės pakiliai, nes žinojote, kad laukia džiugūs įvykiai, kurie iš esmės pakeis jūsų gyvenimą. Jūs buvote pilna vilčių, nes mintyse jau regėjote dideles savo gyvenimo permainas.
   Bet tai dar ne viskas. Buvote pilna lūkesčių, nes tos permainos turėjo pakeisti ir jūsų požiūrį į savo gyvenimą. Ruošėtės patirti gilesnį prasmės ar gyvenimo džiaugsmo pojūtį. Gimdymui besirengiančios mamos supranta, kad jos reikalingos tam, kad mažylis galėtų išgyventi. Kai planuojate pradėti dirbti naujoje vietoje, viliatės, kad sugebėsite nuveikti kažką prasminga. O nauja santuoka parodo jums tolesnę gyvenimo kryptį ir leidžia tikėtis esminių jūsų kasdienio gyvenimo pokyčių.
   Laukdamos būsimų įvykių, išgyvename džiugesį, nes tikimės, kad po to gyvenimas taps turiningesnis. Viskas klostysis taip puikiai kaip niekada anksčiau, o mūsų būtis įgis naujų at-spalvių ir taps prasmingesnė. Viltis suteikia gyvenimo tikslą ir prasmę.
   Tai – labai svarbu. Privalome apie tai žinoti, nes mums tapus mamomis, bus daug dienų, kai imsime svarstyti, ko gyvenimas iš viso vertas. Vienos mamos abejoja savo galimybėmis pakeisti savo vaikų elgesį; kitos – nuleidžia rankas, nes jų gyvenimas atrodo beprasmis ir tuščias. Tamsa yra tamsa, ir apanka tie, kurie tamsoje gyvena. Kad nenustotume jaustis reikalingos, širdyje privalome išlaikyti viltį ir jos turime ieškoti giliai savo viduje. Kiekvienos iš mūsų gyvenimas yra svarbus. Kiekvienos. Viltis padeda mums to nepamiršti.
   Bėgant metams galime išsiugdyti atsainų ir cinišką požiūrį į mus supančius jaunus ir entuziazmo nepraradusius žmones. Tokius jausmus išgyvename todėl, kad kadaise irgi mąstėme kaip jie, bet gyvenime jau matėme ir šilto, ir šalto. Entuziazmas išblėso, nes patikėjome, kad visos mūsų pastangos – tuščios. Gal viskas ir galėtų būti kitaip, tačiau praradome norą stengtis, nes pavargome ištisai kovoti už savo idėjas ir siekti savo svajonių. Svajojome, dirbome ir kelis kartus „nusvilome“. O kadangi esame tik žmonės, pasidavėme mūsų nesėkmių sukeltai nevilčiai. Trumpai tariant, kai nustojome branginti savo įsitikinimus ir troškimus, praradome viltį, o gyvenime įsivyravo sumaištis ir nuobodulys.
   Todėl privalome prisiminti tai, ko taip aistringai troškome. Turime pergalvoti, kas mums gyvenime svarbiausia. Tik kaipgi tą padaryti? Įsigilinkite į save – kas priverčia spurdėti jūsų širdį? Ar apskritai dar prisimenate? Neabejoju, kad taip. Prisimename visos. Juk visos esame turėjusios svajonių – ir didelių, ir banalių – ir šios svajonės mus nukeldavo į kitą pasaulį, kuriame apsigyvendavome.
   Kai mokiausi medicinos mokykloje, svajojau būti chirurge. Mėgstu karpyti ir siūti, be to, man patinka įtempto dėmesio reikalaujantys užsiėmimai. Tačiau siekdama šios svajonės, supratau, kad dar labiau man patinka padėti vaikams, todėl mano svajonė pakrypo netikėta linkme ir tapau pediatre. Dar ir šiandien, savo kabinete pamačiusi žvitriai lakstantį mažylį, pajuntu, kaip suspurda mano širdis. Šiame gyvenime mano pašaukimas – mylėti vaikus ir jais rūpintis. Jų ligos, sveikata, poreikiai, tai, kaip jie keičia savo mamų gyvenimą – visa tai man labai įdomu.
   Visos mes apdovanotos unikaliais gebėjimais. Kai kurios moterys puikiai moka guosti. Raminamai skamba jau pati jų balso intonacija. Kitoms puikiai sekasi paskatinti ir įkvėpti aplinkinius. Kai kurios mamos sugeba įtikinti žmones nepasiduoti ir, sėkmingai panaudojusios savo gebėjimus, šios prigimtinės lyderės pačios pasisemia stiprybės. Mūsų talentai būna patys įvairiausi kaip ir mūsų plaukų spalva arba pirštų atspaudai. Tačiau šiuos gebėjimus atrasime tik išsiaiškinusios savo pomėgius. Pagalvokite, kas jums patinka. Pamąstykite apie tai – net jei šiuo metu ir negalėsite šiems pomėgiams atsidėti. Tiesiog apsispręskite, kas tai galėtų būti. Kurkite su šiuo jums brangiu dalyku susijusias svajones, o atėjus tinkamam metui, imkitės jas įgyvendinti. Gyvenimas pernelyg trumpas, kad abejingai plauktume pasroviui.
   Privalome ir vaikus išmokyti suprasti, kaip svarbu nepamiršti savo pomėgių ir kad ne mažiau svarbu išsaugoti viltį. Mes, mamos, savo vaikų gyvenime atsirandame tam, kad vestume vaikus tobulumo link. Dovanojame jiems gyvenimą, bet taip pat turime stengtis užauginti juos geresniais žmonėmis negu kad jie taptų augdami be mūsų. Geriausia, ką jie savo gyvenime gauna iš mūsų, – tai ne drabužiai, kuriuos padedame išsirinkti, ne mūsų surastos mokyklos ir net ne mūsų drąsinantys žodžiai. Svarbiausias dalykas, kurį duodame savo vaikams – jiems įdiegtos vertybės ir gyvenimo principai.
   Pažvelkite į savo vaikus. Stebėkite juos. Juose pažinsite save. Jūsų dukra nemeluoja, nes nemeluojate jūs. Jūsų sūnus dažnai juokiasi, nes su jumis jaučiasi saugus. Juose atsispindi jūsų gyvenimas ir įdėtas darbas. Neapsigaukite – genetika lėmė, kad vaikas paveldėjo rudas akis, o gal net ir charizmatišką asmenybę, tačiau gyvenimą jam suteikėte jūs. Grįžęs iš mokyklos sūnus nori būti su jumis. Niekas daugiau nepadeda jam pasijusti geriau negu jūs. Jis turi viltį, nes jūs sudarote sąlygas jam taip jaustis: kalbatės su juo apie ateitį, tikitės, kad jis bus laimingas, ir padedate išgyventi sunkius laikotarpius. Kai jo širdį sudaužo nelaiminga meilė, išklausote, guodžiate jį ir tokiu būdu grąžinate jam viltį. Niekam daugiau tai nepavyksta taip gerai kaip jums.

Ednos viltys dėl Elos

   Edna buvo nepalaužiamų vilčių kupina mama. Su ja susipažinau gydydama jos keturmetę dukterį Elą, kuri įkritusi į baseiną vos nenuskendo. Edna rado Elą plūduriuojančią kiemo baseine. Ištempusi mergaitę iš vandens, ji iš paskutiniųjų bandė ją gaivinti. Ji tiksliai nežinojo, kiek minučių Ela išbuvo po vandeniu, tačiau į ligoninę atvežtos Elos širdis vos plakė.
   Intensyvių pirmosios pagalbos gydytojų pastangų dėka Elos būklė kiek pagerėjo. Jos širdis pradėjo plakti ritmiškiau, tačiau ji vis dar pati nekvėpavo. Ji buvo perkelta į reanimacijos palatą, kurioje praleido daug savaičių. Neurologai Ednai ir jos vyrui siūlė atjungti gyvybės palaikymo įrangą, nes jų tvirtinimu, mergaitės perspektyvos buvo labai prastos. Ji niekuomet nevaikščios, nekalbės ir pati nevalgys, be to, visuomet bus ženkliai protiškai atsilikusi. Iš tikrųjų, daugelis tokios būklės vaikų dažniausiai neturi jokių perspektyvų pasveikti, tad visiškai nesistebėjau tokiu gydytojų pasiūlymu tėvams. Edna padėkojo specialistams už išsakytą nuomonę, tačiau pareiškė norinti, kad Elai būtų taikomi visi pažangiausi gydymo būdai. Ji nesutiko atjungti įrangos, bent jau ne tuo metu. Ela kabinosi į gyvenimą ir po kelių savaičių pradėjo pati kvėpuoti. Iš reanimacijos palatos ji buvo perkelta į pediatrijos skyrių. Kaip tik ten Elą ir pamačiau pirmą kartą.
   Dar ir dabar akyse stovi lovoje be gyvybės ženklų gulintis jos menkas kūnelis, aprengtas bjauriai papilkėjusia ligoninės pižama. Prie jos lovos stovėjo du ar trys žmonės, viena iš jų – Edna. Sveikindamasi su manimi ji elgėsi taip, tarsi būčiau buvusi pirmas jos ligoninėje sutiktas žmogus. Ji buvo mandagi ir žvali, ir, priešingai negu tikėjausi, neatrodė, kad būtų apimta bejėgiškumo ar pervargusi. Su manimi kalbėjo taip, tarsi būtų norėjusi tapti mano drauge, ir, aišku, būtent taip ir atsitiko. Tačiau kažkodėl jos malonus elgesys man kėlė nerimą ir liūdino. Su įpykusiais sergančių vaikų tėvais bendrauti lengviau, nes tuomet būnu atsargesnė ir labiau emociškai atsiribojusi.
   Tačiau bendraujant su Edna tai niekaip nebūtų pavykę. Ji nenuilstamai bandė mane suartinti su savo šeima. Iš pradžių nesupratau, kodėl ji taip elgiasi, tačiau po kelių savaičių viskas tapo aišku. Ji buvo pilna optimizmo ir tikėjosi, kad vieną dieną jos duktė pasveiks. Ir jos elgesys visai neatrodė nenormalus. Kaskart, kai kalbėdavomės apie Elą, ji viską sakydavo tiesiai ir atvirai. Ji neabejotinai suprato tikrąją savo dukters padėtį ir neturėjo tuščių iliuzijų. Tačiau dar ryškiau už supratimą, realų padėties vertinimą ir meilę dukrai jos viduje švietė viltis. Visiems, su kuo tik ji susitikdavo, aiškiai parodydavo, kaip tvirtai ji tiki Elos galimybėmis pasveikti. Ji nenustojo viltis, kad Ela atsimerks, atsistos ir vaikščios. Tikėjosi, kad vieną dieną Ela ištars žodį „mamytė“. Per tris mėnesius, kol gydžiau jos dukrą, nė karto nepastebėjau, kad Ednos tikėjimas būtų susvyravęs.
   Man gėda prisipažinti, kad pradėjusi gydyti Elą skeptiškai vertinau optimistinį Ednos požiūrį ir viltis. Nerimavau, kad šeimai ir draugams ji suteikia nepagrįstų lūkesčių ir kad garsiai kalbėdama apie šviesias perspektyvas, verčia jomis tikėti ir artimuosius. Maniau, kad skausmingas nusivylimas gali būti jau čia pat, o patikėję jos šnekomis artimieji patirtų didžiulį smūgį, jei Ela nepasveiktų. Tačiau kelias savaites pabendravusi su Edna ir pamačiusi jos elgseną, pradėjau galvoti, kad ji žino kai ką, ko nežinau aš. Nors išties gal nieko tokio ji ir nežinojo. Ko gero, ką ji tikrai turėjo – tai neįtikėtino įžūlumo tikėtis neįmanomo ir rizikuoti patikėti tuo, ko negali būti. Niekada taip ir nesužinojau, kas dėjosi jos mintyse per visus tuos ligoninėje praleistus mėnesius. Tiesiog mačiau, kad tai yra mama, kuri jokiu gyvu nepasiduos. Tik kas bus tada, jei Ela mirs, galvojau. Ar tuomet šis smūgis Ednai nebus dar skaudesnis?
   Vėlai vakare, kai kiti gydytojai jau būdavo išėję namo ir ligoninėje likdavo vos keli ligonių slaugytojai, lankydavau savo ligonius. Širdies ir kvėpavimo funkciją stebinčių aparatų monitoriai vos girdimai pypsėdavo, kartais kuris nors vaikas imdavo šauktis mamos. Matydavau mamas, užmigusias supamosiose kėdėse su kūdikiais glėbyje. Tiksliai žinodavau, kad Edną arba jos vyrą visuomet išvysiu palinkusius prie savo sąmonės neatgaunančios dukrelės lovos, laikančius jos ranką ir ją šnekinančius švelniais žodžiais arba į lubas nukreiptais žvilgsniais prašančius jai pagalbos.
   Po trijų mėnesių buvau perkelta į kitą ligoninės skyrių, o Elos priežiūrą perėmė kiti gydytojai. Retkarčiais stabtelėjusi prie jos palatos, gėrėdavausi maža mergaite ir jos ranką laikančia mama. Vieną popietę sulaukiau telefono skambučio. Tai buvo Edna. Pro ašaras ji negalėjo ištarti žodžio. Ela atsimerkė ir pažino mamą. Viltis triumfavo.
   Vos tik Ela pradėjo eiti geryn, jos organizmas ėmė sveikti nepaprastai sparčiai. Netrukus Ela jau galėjo atsistoti, o vieną dieną perėjo per visą palatą. Ji neaiškiai bandė tarti žodžius, o kartais net ir nusišypsodavo. Kuo labiau grįžo jos gyvybinės funkcijos, tuo didesnes viltis Edna puoselėjo. Ji kone paklaiko iš laimės. Kartą jos paklausiau, ko ji tikisi iš savo dukters.
   – Nieko. Nesitikiu nieko, – pasakė ji, – bet viliuosi paties geriausio.
   Praėjus kiek daugiau negu metams nuo įvykusios nelaimės, Ela buvo išleista iš ligoninės. Ji galėjo suprantamai kalbėti, o Edną vadino „mamyte“. Vėliau Edna man sakė, kad jei šis žodis būtų buvęs vienintelis visų metų jų atkaklaus darbo ir ją palaikiusios vilties rezultatas, vis tiek būtų buvę verta stengtis.
   Elos išgijimas man padarė tokį įspūdį, kad su Edna apie tai norėjau daugiau pakalbėti. Ji paneigė visas medikų prognozes, o per pastaruosius metus jos gyvenime nutikę dalykai buvo stebuklingi ir antgamtiniai. Kaip Ela atsigavo? Prašiau Ednos apie tai man papasakoti.
   – Man atrodo, kad iš esmės daugiausia pasikliovėme dviem dalykais, – pasakė ji man. – Neleidome sau prarasti vilties ir pasitikėjome Dievo malone.
   Abu šie dalykai man buvo tokie abstraktūs, kad reikėjo laiko visa tai įsisąmoninti.
   Pirmiausia Edna tvirtai pasiryžo neprarasti vilties. Nors visi kiti įspėjo ją nepuoselėti tuščių vilčių ir tikėtis blogiausia, mintyse ji nepaisė jų perspėjimo. Širdyje ji prisivertė patikėti tuo, kas neįmanoma. Jei stebuklas nebūtų įvykęs ir Ela būtų mirusi, ji tikėjo, kad Dievas padės jai išverti šią netektį. Kartą ji man prasitarė, kad ji sąmoningai rinkosi viltį, nors tai ir baugino. Tuomet pati sau ėmiau galvoti, kad galbūt, nusprendusi pasikliauti viltimi, mama taip bando perimti padėties kontrolę? Ar kaip tik stengiasi nustoti viską kontroliuoti? Jei tikėtume antgamtiniais dalykais, gal ir pagalvotume, kad tai yra vienas iš būdų valdyti padėtį, nes tikėjimas gali padėti žmogui pasveikti – tarsi pats tikėjimas būtų sėkmės talismanas. Prietaringai mamai viltis gali būti priemonė sulaukti stebuklo, tačiau Edna tikrai nebuvo prietaringa.
   Tuomet suvokiau, kad puoselėdama viltį Edna atsisakė bet kokios kontrolės. Ji desperatiškai neieškojo naujų gydymo būdų ir neprašė gydytojų neįmanomų dalykų, o tiesiog ramiai laukė, meldėsi ir mylėjo. Mintyse savo leisgyvį dukters kūną ji patikėjo Dievui. Jis pasirūpins ja tuomet, kai mama to padaryti negali. Manau, kad tuomet Ednai gerokai palengvėjo. Tą lengvumą mačiau jos veido išraiškoje visą tą laiką, kol gydžiau Elą.
   Todėl antrasis nuo vilties neatsiejamas dalykas – būtinybė nustoti kontroliuoti (ir mums, mamoms, tai tikrai nelengva). Edna visiškai pasikliovė Dievo gerumu ir malone, tikėdama, kad jis padės jos dukrai pagyti. Iš dalies ji buvo priversta taip padaryti. Kaip ir daugelis sunkioje padėtyje atsidūrusių mamų, ji ieškojo pagalbos aukščiau, nes negalėjo padaryti nieko daugiau, tik patikėti savo vaiką Dievo apvaizdai. Vėliau ji man tvirtino jautusi, kad tai buvo „saugiausia vieta jos vaikui“. Niekada taip ir nesužinojau, ar Edna buvo tikinti, kokį tikėjimą išpažino ir į kokią bažnyčią vaikščiojo. Ji niekada man necitavo Biblijos, bet man parodė, kuo tiki ir paaiškino, kad Dievas jai labai reikalingas. Iš jos balso supratau, kad juo ji visiškai pasitiki ir jį mėgsta, tiksliau – myli. Jai reiškiant savo dėkingumą, jos akys žėrėjo – jis buvo toks nepaprastas. Pasikliauti Dievu ji išmoko įtikėjusi, kad jis – geras ir kad myli jos mažąją mergaitę.
   Pasitikėti galime tik tuomet, kai pažįstame žmogų, kuriam skirtas mūsų pasitikėjimas. Tad būtų galima tvirtinti, kad ji manė pažįstanti Dievą ir jo asmenybę. Man pasidarė įdomu. Jos požiūris atrodė logiškas, nes savo viltis turime su kažkuo sieti, o ji pažinojo tą, kuriuo pasitikėjo. Ji nepuoselėjo beprotiškų vilčių, o tik prašė išpildyti konkretų norą ir jos prašymas buvo įvykdytas. Susiejusi savo viltis su Dievu, ji pajuto, kad ant kortos pastatytas visas jos gyvenimas.
   – Jaučiausi taip, tarsi iš savo krūtinės būčiau išplėšusi širdį ir ją atidavusi Dievui. Buvo baisu, negalėdavau miegoti. Tačiau kuo daugiau tikėjausi, tuo daugiau vilčių turėjau. Tikriausiai galiu sakyti, kad Dievas manęs niekuomet nenuvylė, – baigdama pasakoti tarė ji.
   Tie ilgi su Edna ir Ela vaikų ligoninėje praleisti mėnesiai man priminė garsų G. K. Čestertono posakį: „Mylime tada, kai įstengiame mylėti tuos, kuriuos sunku mylėti. Atleidžiame tada, kai įstengiame atleisti už neatleistinus dalykus. Tikime tada, kai įstengiame tikėti neįmanomu, viliamės tada, kai įstengiame neprarasti vilties, nors aplink viskas atrodo beviltiška.“

Kaip Rozabelė išlaikė viltį

   Kai kurios mamos iš prigimties būna optimistės, kitos – neprilygstamos entuziastės, linksmuolės, visur sugebančios įžvelgti gėrį. Nesu panaši nė į vieną iš jų. Iš prigimties esu skeptikė, linkusi matyti pilką, o ne baltą spalvą. Gal kalti genai, mano auklėjimas, o gal mano tėvai. Tai visai nesvarbu, nes su šia problema tenka gyventi man pačiai. Daugelis mano pažįstamų mamų į gyvenimą irgi ne visuomet žvelgia pro rožinius akinius. Esame linkusios viską keliskart permąstyti, nerimauti, tikėtis blogiausia. Gyvenimas atrodo toks trapus ir nepatikimas. Turime būti deramai pasirengusios, kad, įvykus dar kokiai nors nelaimei, smūgis nebūtų pernelyg stiprus. Atrodo, kad gyvenimas atneša vien skausmą.
   Mamos iš prigimties į viską žiūri labai atsargiai – ypač į tai, kas susiję su jų vaikais. Norime, kad mūsų sprendimai būtų labai gerai apgalvoti, o mūsų lūkesčiai – realūs. Stengiamės santūriai reikšti optimizmą ir pozityvias nuotaikas, nes žinome, kad pasaulis yra ypač atšiauri vieta ir mums, ir mūsų vaikams. Nė viena nenori patirti skausmo, kai jo galima išvengti.
   Tačiau blogiausia tai, kad daugelis mamų nustoja puoselėti viltį. Atsisakome vilčių vardan realybės. Nenorime tikėti nebūtais dalykais, geriau jau žvelgti tikrovei į akis. Manydamos, kad gyvenime dažniausiai nebūna nieko gero, daugiausia pastebime blogus dalykus. Taip gyventi atrodo saugiau. Bet juk taip darydamos netenkame vilties, nes mums baisu kažko tikėtis. Be to, tai gali atrodyti kvailai.
   Viltis – valios aktas. Nors giliai širdyje kiekviena iš mūsų turi kažkokių vilčių, privalome leisti toms viltims atvirai pasireikšti. Šios viltys turi tapti realios ir gyvybingos.
   Kad galėtume gyventi turėdamos viltį, reikia dviejų dalykų. Pirmiausia turime tvirtai apsispręsti į viską žvelgti pozityviai. Tai gali būti ypač sunku toms moterims, kurios ištisai būna apimtos pesimistinių ar liūdnų nuotaikų. Daugeliui moterų, kurios augdamos būdavo dažnai kritikuojamos ar skriaudžiamos, negatyvus požiūris ir liūdesys gali tapti kasdiene būsena. Kad nustotume viską vertinti neigiamai, turime prisipažinti sau turinčios šią bėdą. Iš pradžių tai gali būti nelengva, tačiau po kurio laiko viskas bus paprasčiau.
   Liūdesys – tai negatyvaus požiūrio emocinė išraiška. Užplūdus liūdesiui, išlaikyti teigiamą nuostatą ar optimizmą tampa itin sunku. Iš tikrųjų, nuolatinis mamų liūdesys dažniausiai būna ne kančios pasekmė, o įprotis. Liūdesys gali būti susiformavusi emocinė reakcija į įvairius gyvenimo įvykius. Daugelis moterų nuo pat mažų dienų pratinasi ištisai liūdėti, pykti ir pulti į neviltį. Jei taip nutinka, tampa aišku, kodėl mamas gąsdina vien pati mintis, kad galima turėti viltį. Mamoms, kurios ištisai skaudinamos ar patiria kitų sunkumų, galimybė jausti džiugias emocijas atrodo beveik neįmanoma.
   Antras dalykas, kurio reikia norint turėti viltį – slopinti neigiamas ir puoselėti teigiamas mintis ir jausmus. Tuomet privalome daryti viską, kad galvotume ir jaustumės optimistiškai. Vien neigiamas emocijas išgyvenančioms mamoms siaubą kelia jau vien mintis, kad reikia leisti sau tikėtis. Pasijuntame pažeidžiamos ir pasiruošiame būti įskaudintos. Tačiau taip jaustis nėra jokio pagrindo. Gyvendamos su viltimi galime optimistiškai žvelgti į gyvenimą nelaukdamos, kad būtinai nutiks kažkas bloga.
   Tai pavyko mano senai draugei Rozabelei, kuri yra dvidešimt aštuoniais metais už mane vyresnė. Ją pažįstu jau aštuoniolika metų ir visą tą laiką ji buvo mano mokytoja ir viena iš tų žmonių, kuriais labiausiai žaviuosi.
   Rozabelės gyvenimas pasikeitė jai nusprendus išsaugoti viltį. Ji yra trijų suaugusių vaikų mama. Pirmus dvidešimt metų po vedybų ji gyveno Papua Naujojoje Gvinėjoje, kur dirbo menininke ir dalyvavo misionieriškoje veikloje. Visi jos vaikai gimė mažoje kalnų trobelėje, o gimdymus padėjo priimti jos vyras. Nors Rozabelė buvo amerikietė, gimus vaikams, ji liko Papua Naujojoje Gvinėjoje, nusprendusi negrįžti atgal, kur būtų galėjusi turėti puikią sveikatos priežiūrą. Kai jos vaikai jau buvo paaugliai, juodu su vyru keletui mėnesių parvyko į Jungtines Valstijas. Praėjus kelioms savaitėms nuo atvykimo jos vyras išėjo pabėgioti, tačiau tenubėgo tik iki garažo. Būdamas keturiasdešimt šešerių jis mirė nuo širdies smūgio.
   Rozabelė nežinojo, ko imtis toliau. Ji neturėjo nei darbo, nei pinigų. Juodu su vyru buvo įsigiję mažą namelį Papua Naujojoje Gvinėjoje, tačiau vykti atgal viena ji nenorėjo. Rozabelė puolė į neviltį – paniro į depresiją ir užsisklendė nuo visų. Kadangi taip ilgai gyveno svetur, ryšiai su Jungtinėse Valstijose likusiais draugais jau buvo nutrūkę. Visa, kas jai galėjo padėti, buvo už tūkstančių kilometrų ir jai nepasiekiama. Be to, dar teko visiškai vienai rūpintis trimis skausmo palaužtais paaugliais.
   Rozabelė man pasakojo, kad tą dieną, kai atšalusį savo vyro kūną rado gulintį ant cementinių garažo grindų, jos gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Išsinuomoto būsto kieme žvelgdama į tolį, ji matė vien tuštumą. Jautėsi taip, tarsi jai būtų išplėšę širdį.
   – Netrukus po savo vyro mirties suvokiau, kad tolesnis mano gyvenimas gali klostytis dvejopai. Iš pradžių negalėjau galvoti apie tokius dalykus kaip pinigai, mokykla vaikams ar draugai, nes tokioms mintims mano galvoje tiesiog nebuvo vietos. Mačiau, kad gyvenimas visiškai slysta man iš rankų. Reikėjo rinktis – arba gyventi ir į viską išmokti žvelgti optimistiškai arba pasiduoti ir mirti. Pasirinkau pirmąjį variantą. Buvau mačiusi tiek daug skurdo ir ligų, kad puikiai supratau, kas nutiks ir man, ir mano vaikams, netekus vilties. Turėjau išsaugoti tikėjimą savyje. Juk šiaip ar taip nebuvo ko prarasti.
   Ir niekas nebūtų pasakęs, kad Rozabelė pralaimėjo. Ji ėjo pirmyn, nesidairydama į praeitį: gavo iliustruotojos darbą ir susirado draugų, į kuriuos kreipėsi pagalbos.
   – Jei būčiau palūžusi aš, būtų palūžę ir mano vaikai. Teko daryti viską, kad taip nenutiktų, – pasakojo ji man. – Gyventi buvo nepaprastai sunku, vaikams sunkiai sekėsi pritapti naujoje vietoje. Savo namuose jie jautėsi kaip nesavi ir ilgėjosi mūsų ankstesnio gyvenimo. Jiems trūko tėčio, kurio aš negalėjau pakeisti. Štai tuomet iš tikrųjų ėmiau pasikliauti vien Dievu.
   Rozabelė pasakojo, kad jai oficialiai dalyvaujant misionieriškoje veikloje, jos tikėjimas Dievu nebuvo toks stiprus kaip dabar. Mane tai nustebino. Maniau, kad turėjo būti kaip tik priešingai – jos tikėjimas turėjo būti labai tvirtas gyvenant svetur ir dirbant su savo vyru ir sumenkti, grįžus namo ir netekus vyro. Kirbėjo klausimas, argi ji nesijautė Dievo išduota? Tiek daug metų ji paaukojo darbui toje vietoje, kur jos šeimai nebuvo labai saugu, o viskas baigėsi tuo, kad jos vyras mirė ir jai teko vienai pačiai toliau auginti tris vaikus. Man labai knietėjo daugiau sužinoti apie jos tikėjimą, todėl paprašiau apie tai papasakoti.
   – Reikia pasakyti, – tarė ji man, – kad niekada Dievo nejaučiau artimiau nei mirus mano vyrui. Pagalvojau, kad arba jis vis dėlto yra, arba jo nėra, ir labai panūdau tą išsiaiškinti. Todėl paprašiau Dievo, kad leistų man pajusti savo valią. Jis buvo mano vienintelė viltis ir jis arba suteiks man to, ko reikėjo, arba apleis mane. Dabar, po trisdešimties metų, galiu tvirtai pasakyti, kad jis niekada manęs neapleido. Nė karto.
   Nuostabiausia Rozabelės istorijoje tai, kad kuo daugiau vilčių ji puoselėjo, tuo lengviau tą sekėsi daryti. Apsisprendusi atsikratyti neigiamų minčių, pasakė Dievui, kad į jį sudeda visas savo viltis ir tikisi jo malonės. Ji nenuilstamai melsdavosi prašydama pagalbos, ir jos prašymai buvo išgirsti. Ar ji praturtėjo? Ne. Ar jos gyvenimas palengvėjo? Žinoma, ne. Tačiau jai pasakojant nuostabias savo gyvenimo istorijas, jos balse galėjau justi džiugesio gaidas. Ji pakvietė mane apžiūrėti jos tapytų darbų. Demonstruodama juos, regis, didžiavosi savo Dievu, kuris daugiau nei prieš trisdešimt metų tiek daug pagelbėjo ir jai, ir jos vaikams.
   Viltis neskirta silpnavalėms. Ji reikalinga pagalbos ieškančioms moterims. Nesvarbu, ar ieškome pagalbos augindamos vaikus, norėdamos įveikti liūdesį mirus vyrui ar siekdamos laimingai gyventi – mums reikia vilties.
   Todėl štai kokį paskutinį klausimą noriu užduoti visoms mamoms: kas neleidžia mums pradėti puoselėti vilties dabar pat? Žinau, kad rastume įvairių pasiteisinimų. Viltis reikalauja emocinės ir protinės ištvermės. Esame užsiėmusios. Desperatiškai blaškomės bandydamos dar daugiau nuveikti, nusipirkti ar kur nors suspėti, nes tai puikiai mokame daryti. Manome, kad vieną dieną sustosime ir skirsime laiko apmąstyti svarbesnius dalykus. O tas laikas ateis vėliau, kai būsime senesnės ir teks pradėti galvoti apie mirtį ir savo gyvenimo prasmę. Kodėl taip elgiamės? Kodėl laukiame, puikiai suvokdamos, kad taip tik bandome užgniaužti savo gilius troškimus? Ar gyventume kitaip, jei pradėtume viltis to, kas nematoma, užuot vaikiusiosi materialių svajonių ar stengdamosi pranokti kitas?
   Žinau, kad mūsų gyvenimas pasikeistų ir taptų kur kas geresnis.

Keturi būdai, kaip išsiugdyti šį įprotį

1. Išmokite jausti dėkingumą

   Ofra Vinfri savo laidų žiūrovėms ne kartą yra sakiusi, kad jei gimėte Amerikoje, esate viena iš laimingiausių moterų pasaulyje. Ji visiškai teisi. Mums, vaikus gimdančioms ir auginančioms Jungtinėse Valstijose, netenka nerimauti, kad mūsų vaikai mirs, pavyzdžiui, nuo pilvo parazitų, poliomielito ar kokliušo. Absoliuti dauguma mūsų žino, kad mūsų vaikai bus sočiai pamaitinti ir galės lankyti mokyklą. Jei ieškosime darbo, daugeliui pavyks jį susirasti. Gal tai ir nebus svajonių užsiėmimas, tačiau galėsime būti tikros, kad ant stalo turėsime maisto ir pastogę virš mūsų vaikų galvų. Jei mūsų sutuoktiniai smurtauja, galime išsiskirti (Čilėje skyrybos įteisintos vos prieš septynerius metus). Mūsų balsas svarbus politiniame ir profesiniame gyvenime. Kitos moterys daug nuveikė dėl to, kad už savo atliekamą darbą galėtume gauti vienodą (arba bent jau beveik vienodą) atlyginimą kaip ir vyrai. Nusprendusios eiti į darbą, daugelyje miestų ir miestelių rasime puikias vaikų priežiūros įstaigas.
   Supratote, ką noriu pasakyti. Dauguma iš mūsų visus išvardytus dalykus laiko savaime suprantamais, bet tai nėra gerai. Daugelis šių galimybių atsirado visai neseniai ir kažkas kitas turėjo smarkiai pasistengti, kad jos galėtų virsti realybe. Su tokiais dalykais juokauti negalima. Gyvename besąlygiškai tikėdamos, kad jais naudotis – mūsų teisė, bet juk dar taip neseniai viso to išvis neturėjome. Be to, daug ko gali ir nelikti: galime prarasti darbą arba netekti vaiko. Gali atsirasti naujų ligų, kurių vakcinos bus nepajėgios įveikti. Niekada nežinai, kaip pasisuks gyvenimas.
   Svarbu mokėti džiaugtis tuo, ką esame gavusios. Pirma, tuomet pasijuntame dėkingos už turimus dalykus, todėl juos visus imame pastebėti ir vertinti – savo vaikus, sveikatą, darbus. Tai – svarbūs dalykai, į kuriuos negalime nekreipti dėmesio. Laikas nustoti aimanuoti dėl nereikšmingų smulkmenų, nes jei prarastume tai, kas svarbiausia, labai greitai suprastume, kokios tos smulkmenos bevertės. Aplink mus pilna gerų dalykų. Kadangi visus juos turime, nepraraskime vilties ir tikėkimės šviesesnės ateities – sveikų vaikų, gero darbo, veiksmingų vaistų. Dėkingumo pojūtis padeda išsaugoti viltį. Turėti viltį nereiškia, kad norime vis daugiau. Kaip tik priešingai – taip mums primenama, kad turime išlaikyti viltį, nes jau esame apdovanotos ir kad privalome labai džiaugtis tuo, kas mums duota.
   Antra, išmokusios jausti dėkingumą, nustojame skųstis. Pagalvokite apie savo savijautą, kai imate reikšti nepasitenkinimą. Ar nuo to pasijuntate geriau? Ar kas nors pasikeičia? Ar jūsų pyktis išsisklaido, o skausmas dingsta? Į visus šiuos klausimus atsakysime „ne“. Dejavimas nieko gero neduoda. Kai taip pradeda elgtis mūsų vaikai, primygtinai prašome jų liautis, nes mus tai veda iš proto. Matome, kas vyksta su jais ir kaip jaučiasi tie, kurie priversti klausytis šių dejonių. Tokios aimanos išveda iš kantrybės visus jas girdinčius. Be to, nepasitenkinimas gimdo nepasitenkinimą. Vienas iš veiksmingiausių būdų išsiugdyti teigiamą ir pozityvų požiūrį – vengti skųstis. Tai nelengva. Mus supa draugai, vaikai ir sutuoktiniai, kurie ištisai kuo nors skundžiasi. Skundžiasi net ir televizijos žinių pranešėjai, dainų autoriai. Gyvename besiskundžiančioje visuomenėje, nes skęstame didžiuliame pertekliuje. Ironiška, kad, tiek visko turėdami, norime dar daugiau. Netikite manimi? Pažiūrėkite, kaip šeima dalijasi turtą mirus artimajam. Tie, kurie turi daugiausia, nori gauti didžiąją dalį. Jei sesuo turi didelius namus, ji norės pasiimti didįjį pianiną į savo svetainę. Nesvarbu, kad jos jaunesnysis brolis net neturi savo namų – jam atiteks lėkštės ir dubenėliai. Vyresnysis brolis, kuris turi jachtą, gaus didesnį automobilį, kad turėtų kuo vežioti savo jachtą.
   Tai keistas, tačiau visiškai suprantamas žmogiškas elgesys. Turėdami daug, daug ir imame. Turėdami mažiau, mažiau ir norime. Galima būtų tikėtis, kad daug turintieji jausis patenkinti ir laimingi. Gal taip ir yra, tačiau liūdniausia, kad pertekę įvairių daiktų, vis tiek galvojame ne apie tai, kiek daug turime, o ko mums dar trūksta.
   Norėdamos išsaugoti viltį privalome išmokti pastebėti, ką turime ir tuo džiaugtis. Kitaip ištisai trokšime dar ko nors truputėlį daugiau. Tuomet apie vilties išsaugojimą neverta nė kalbėti, nes viskas, ką jausime – tai ištisinis nerimas.

2. Išmokite pasitikėti

   Daugeliui mamų žodis „pasitikėjimas“ kelia siaubą. Nepasitikime savo vaikais ir sutuoktiniais. Negalime pasitikėti viršininkais ir kartais netgi pačios savimi. Arba bent jau laikomės tokios nuostatos. Niekas taip nesupykdo mamos kaip raginimas pasitikėti, kad kitas žmogus darbą padarys gerai arba jos nenuvils. Pasitikėti – ne tik baisu. Pareigingai mamai tai – kone eretiškas pasiūlymas. Tai mes sugebame rūpintis, mes esame tos, kuriomis galima pasitikėti. Be to, išmokome būti nepriklausomos ir pasirūpinti savimi. Daugelį iš mūsų tokiomis padarė gyvenimas. Mums dažnai vienoms tenka rūpintis, kad vaikams reikalingi dalykai būtų padaryti laiku, todėl pasitikime vien savo jėgomis. Daugelis mūsų jau įsitikino, kad nusprendusios pasitikėti kitu žmogumi tik liekame įskaudintos, todėl geriau pasikliaujame vien savo jėgomis ir vengiame prašyti kitų pagalbos.
   Nors savarankiškumas iš esmės yra puiki savybė, tačiau turime pripažinti, kad esame nuo kitų labai priklausomos būtybės. Norime bendrauti, ieškome bendrystės ir tarpusavio ryšio. Kad kiti galėtų patenkinti šiuos mūsų troškimus, turime išmokti jais bent šiek tiek pasitikėti.
   Kadangi viltį būtina su kažkuo sieti, išsaugoti viltingą požiūrį padeda pasitikėjimas kitais. Turėdamos viltį žvelgiame pirmyn, tikėdamos, kad ateityje kažkas mums padės, bus šalia ir dėl mūsų pasistengs. Galime tikėti savimi – ir tai puiku – tačiau to nepakanka. Kad gyvenime nieko netrūktų, šalia mūsų turi būti kiti žmonės.
   Daugelis mamų savo viltis sieja su vaikais, kitos pasitiki Dievu. Asmeniškai aš manau, kad verčiau rinktis Dievą. Tikėdamos, kad Dievas yra, pasikliaujame jo gerumu galvodamos apie ateitį. Viltis skatina mus gyventi toliau, o savo viltis sudėjusios į Dievą, patikime, kad vis tiek kada nors sulauksime jo malonės.
   Viltis – keistas dalykas. Kad galėtume turėti viltį, būtina viena – turime apsispręsti, ar galėsime pasitikėti. Mes arba pasitikime Dievu ir savo viltis siejame su juo, arba nepasitikime. Nepasitikėdamos negalime tikėtis, kad mums prireikus jis bus šalia. Viltis neatsiejama nuo pasitikėjimo.
   Štai kuomet pasitikėjimas persipina su tikėjimu, tačiau, kaip jau ir sakiau, nemanau, kad išmintinga aklai pulti tikėti. Būtų kvaila pasitikėti Dievu žinant, kad jis žiaurus. Kaip niekuomet nepatikėtume aštuonių mėnesių mažylės prižiūrėti trimetei sesutei (kuri dar neturi reikiamų gebėjimų), būtų neprotinga pasitikėti tuo žmogumi ar dievu, kuris nuolat nepateisina mūsų vilčių.
   Todėl pasitikėti reikia išmintingai, o žmogų, kuriuo pasitikime, turime pažinti nepaprastai gerai. Net ir tuomet, kai kuriais draugais ir sutuoktiniais galima pasitikėti ne visur. Tai nieko blogo. Mums tiesiog reikia žinoti jų galimybes. Tačiau nusprendus atsigręžti į Dievą, nebereikia rūpintis jo galimybėmis, nes juo galima pasikliauti absoliučiai visur.
   Pasitikėti sunku, o kadangi būtina pasitikėti tuo, su kuriuo siejame savo viltis, išlaikyti viltį irgi labai sunku. Bet juk mes, mamos, geriausiai ir sugebame daryti būtent tai, kas gyvenime sunkiausia.

3. Tikėkite, kad viskas bus gerai

   Daug prirašyta apie pozityvaus mąstymo ir elgsenos galią ir jų gebėjimą teigiamai paveikti žmogaus gyvenimą. Apie šias teorijas nelabai ką išmanau, nes, būdama gydytoja, širdyje esu mokslo šalininkė. Mėgstu įrodymus. Jei jau ir negaliu remtis patikimais moksliniais rezultatais, tai bent jau noriu viską pamatyti savomis akimis. Todėl iš karto noriu pasakyti, kad vien pozityviais lūkesčiais geros karmos galime ir neprišaukti. Galbūt mums pavyks, o gal ir ne. Viltis man atrodo kur kas aiškiau apčiuopiama negu karma. Viltį galime valdyti ir aiškiai apibrėžti, ją galime keisti, jos atsisakyti ar puoselėti. Turėti viltį – tai tikėti, kad Dievas ar kažkas iš artimųjų pasistengs, kad ateityje sulauktume gerų permainų. Todėl turime sulaukti, kol tos permainos įvyks ir būti pasirengusios jomis pasidžiaugti. Viltis išmoko mus kantriai laukti. Kas nors gali paklausti, ko tiksliai laukiame. Laukiame, kad pasijustume geriau, kad pagerėtų vaikų gyvenimas, kad pagytume, atsigautume ir sustiprėtų mūsų sveikata, kad gautume darbą ar kad išblėstų liūdesys dėl ištuštėjusių namų. Laukiame geresnių laikų, o šis tikėjimas širdyse tampa labai apčiuopiamas. Mes jį juntame ir su juo siejame savo viltis.
   Todėl natūraliai iškyla klausimas, ar neapsigauname taip elgdamosi. O gal tai tiesiog kvailos, aklos ir apgaulingai džiaugsmingos svajos? Nemanau, kad taip yra ir štai dėl ko. Džiaugsmingos svajos nesusijusios su jokiais esminiais dalykais. Tikėjimas, kad nutiks gera, – tai tik įvairių jausmų rinkinys. Tačiau viltingas geresnio gyvenimo laukimas verčia kažkuo rizikuoti. Pirmiausia rizikuojame savo santykiais su žmogumi, iš kurio tikimės gerų dalykų. Be to, viltingas laukimas pagrįstas tikėjimu, kurio tradicijos siekia šimtmečius. Žydai tikėjo, kad jiems gerovę suteiks Dievas. Krikščionys laukė, kol Dievas jiems padės esant gyviems arba bent jau leis patekti į rojų išėjus Anapilin. Nusprendusios viltingai laukti, prisijungiame prie anksčiau tą dariusių milijonų kitų žmonių. Perimame jų tikėjimą amžinąja tiesa, kad pasitikėti Dievu – teisinga, svarbu ir visai normalu (galbūt visi tie milijonai kitų, kurie irgi tikėjo prieš mus ir nebuvo normalūs, bet tai jau kita tema).
   Kaip ir visų kitų su teigiamo požiūrio ugdymu susijusių dalykų darymas, gerų permainų laukimas gąsdina. Tai atrodo labai rizikinga, bet juk taip ir yra. Laukiame gerų naujienų ir nerimaujame – o ką, jei nieko gero nenutiks? Ar tai reiškia, kad palūšime visiems laikams? Visai ne. Tiesiog turėsime luktelėti ilgiau, nes kitaip apskritai gali tekti palaidoti bet kokią viltį. O tokiu atveju mūsų, mamų, padėtis taptų katastrofiška.

4. Kovokite su neigiamomis mintimis

   Jei į mūsų mintis įsibrovęs pašalinis asmuo jas galėtų stebėti dvi paras, ką pamatytų? Ar jis išvystų daugiausia neigiamas mintis ar būtų maloniai nustebintas mūsų pozityvaus požiūrio į gyvenimą? Be abejo, niekam iš mūsų nesinorėtų įsileisti kitų asmenų į savo mintis. Tačiau tai, kas ten vyksta, – svarbu, todėl visa tai panagrinėkime atidžiau.
   Daugelis mamų nuolat būna apniktos juodų minčių. Jei iš ryto viskas dar buvo kaip ir neblogai, kad jūsų nuotaika nepataisomai subjurtų, pakanka vieno skandalo prekybos centre, kurį sukėlė jūsų pavargęs dvejų metų pyplys. Mintyse nuolat dejuojame ir skundžiamės, klausdamos savęs, kada gi gyvenimas pagerės. Kodėl mūsų septynmetis vaikas niekaip neišmoksta tinkamai elgtis? Kodėl vyras negali vakarais dažniau padėti suguldyti vaikus? Kodėl futbolo treneris mūsų sūnaus neleidžia į aikštelę? Juk šiaip ar taip jis – aukštesnio lygio žaidėjas. Vakarais mamos galvoje gali suktis tokios varginančios mintys, kad svajojate tik apie tai, kaip greičiau užmigti, kad nuo jų pabėgtumėte. Tiesiog norisi kelioms valandoms apskritai pamiršti visas mintis, kad galėtume pasisemti naujų jėgų rytojui.
   Didelę netektį patyrusias, pavyzdžiui, išsiskyrusias ar artimo žmogaus netekusias, mamas gali varginti itin juodos mintys. Depresija – aktuali daugelio mamų problema, o kai tokios slegiančios nuotaikos įsivyrauja jų širdyse ir mintyse, gyvenime nelieka nieko, tik ištisinė tamsa. Tamsa, iš kurios neįmanoma išnirti. O tokioje tamsoje vilties daigams vietos nėra.
   Pirmas vilties spindulys – tai žinojimas, kad depresijos galime atsikratyti dviem pagrindiniais būdais: nepasiduodamos negatyvioms mintims bei keisdamos savo mąstyseną ir vartodamos vaistus. Tai labai sunkus, tačiau veiksmingas procesas. Apie depresijos gydymą žinome viena – galima atsikratyti net pačių juodžiausių minčių. Jei įmanoma net tai, vadinasi, bus gerokai lengviau pakeisti ne tokias negatyvias mintis.
   Kai mumyse šis procesas įsibėgėja, galima pradėti tikėtis, kad viltis nubus ir stiprės. Vos tik pavyksta į tvirtą kaip uola negatyvumo luobą įvaryti pirmąjį pleištą, pasirodo pirmieji trūkiai. Po to belieka laukti, kada subyrės visa neigiamų minčių tvirtovė. Mūsų širdyje viltis neatsiras tol, kol suvoksime, kad pačios jos neįsileidžiame. Taip, daugelis mamų atsisako įsileisti viltį į savo protą ir širdį, nes tai gąsdina. Dauguma taip įpratusios tik ir laukti nutinkant dar ko nors bloga, kad kitaip galvoti būtų pavojinga. Tol, kol ištisai tikimės dar kokios nors nelaimės, širdyje vilčiai vietos nėra.
   Taip gyventi negalima. Jei esate viena iš negatyvios galvosenos negalinčių atsikratyti mamų, galbūt net pati nepastebite, kaip prie tokių minčių esate pripratusi. Arba galbūt ir suprantate, kad jau įpratote į viską žvelgti pesimistiškai, tačiau jums pernelyg baisu keisti savo požiūrį.
   Yra labai geras būdas pasitikrinti, ar esate viena iš tokių mamų. Kaip jau minėta skyriuje apie vienatvę, raskite laiko pabūti viena. Ramiai sėdėdama kėdėje pagalvokite, koks užsiėmimas jums iš tikrųjų teikia didelį džiaugsmą. Galite prisiminti kažką, ką darėte prieš daugelį metų. Galvodama apie tai, pasimėgaukite šiuo jausmu. Ar patinka jaustis taip lengvai, taip džiugiai? Prisiminkite jus apimdavusį gerumo pojūtį.
   Kai jau pajusite, kad šis džiaugsmingas pojūtis jumyse įsitvirtino pakankamai stipriai, atsistojusios nuo kėdės įtikinkite save išsaugoti šį jausmą. Eikite ruošti vakarienės ir maišydama padažą spagečiams galvokite, kad gyvenimas ir vėl gali tapti toks pat mielas. Žinoma, praeities nesusigrąžinsite, tačiau tą patį gerumo pojūtį galite išgyventi bet kuriuo dienos metu. Įsiteikite sau, kad gyventi su šiais gerais jausmais – emociškai saugu.
   Jei jūsų mintyse pasigirsta prieštaraujantis balsas, tvirtindamas, kad nieko gero iš to nebus, arba jus apima neaiški baimė, kad taip gerai jaustis – pavojinga, vadinasi, esate patekusi į spąstus. Negatyvios mintys yra jūsų vidinė kliūtis norint pažadinti viltį, ir šią kliūtį privalote pašalinti. Vienintelis būdas tai padaryti – pripažinti, kad esate įpratusi į viską žiūrėti negatyviai. Jūsų širdis apsitraukė kietu luobu, neįleidžiančiu nei vilties, nei džiaugsmo, o taip gyventi – nevalia.
   Tiesą sakant, turbūt kiekvienai iš mūsų yra tekę taip jaustis. Nuovargis atbukina mūsų jausmus. Galvoti negatyviai daug lengviau negu išsaugoti teigiamą požiūrį. Tačiau čia kalbu apie tai, kaip atsikratyti neigiamų minčių ir išdrįsti stoti į kovą su jomis. Jūsų galvoje jos užima vietą, kuri yra labai vertinga. Apie šią vietą galite galvoti taip: mintims skirta tik x skaičius laisvų vietų. Ar norite, kad visos šios vietos atitektų neigiamoms mintims? Spręsti – jums. Apsispręsti turime visos.
   Jei jau pogimdyvine depresija sergančios mamos gali atsikratyti pražūtingų minčių, tai tikrai pavyks ir jums. Bet kuri iš mūsų gali išmokti galvoti taip, kaip nori, o kai tai pavyksta, mūsų gyvenime atsiranda vietos ir vilčiai. O visų geriausia žinoti, kad jai bus kur augti ir didėti.

Padėka

   Norėčiau padėkoti savo nuostabiajam agentui Danui Conaway iš agentūros „Writer’s House“ už jo išmintingas pastabas, pagalbą ir patarimus rengiant šios knygos rankraštį. Labai dėkoju Džilei Schwartzman, kuri man visokeriopai padėjo ir mane skatino rašant ne tik šią knygą, bet ir „Strong Fathers, Strong Daughters“. Džile, esi nuostabi viršininkė. Taip pat dėkoju leidyklos „Ballantine“ redaktorei Susanai Porter – ačiū už tavo nuomonę ir patarimus redaguojant mano knygą. Didžiausios padėkos nusipelno ir visa nuostabi „Ballantine“ darbuotojų komanda: Libby McGuire, Kim Hovey, Theresa Zoro, Susana Corcoran Waters, Jane von Mehren, Melissa Possick, Kristina Fassler, Quinne Rogers ir Sharon Propson už jų indėlį, patarimus ir sunkų darbą. Su visais jais dirbti nepaprastai šaunu.
   Taip pat noriu padėkoti savo patikėtinei, patarėjai ir savo „dešiniajai rankai“ Annai Mann už jos nenuilstamą darbą, kantrybę ir atsidavimą. Tikrai nesijaučiu verta viso to, ką iš jos gaunu. Dėkoju ir savo (visai neišprotėjusiai) seseriai Betei – ačiū, kad nė akimirką nenustojai manimi tikėti. Mane įkvepia tavo humoro jausmas ir vidinė stiprybė. „Ačiū“ sakau ir savo nuostabiai anytai ir didžiausiai mano gerbėjai Pegei už besąlygišką paramą visuose mano darbuose.
   Jaučiuosi didžiai skolinga savo šeimai už jų patirtus sunkumus. Ačiū, Mere, už tavo meilę, ačiū, Aldenai, už tai, kad perskaitei, ką parašiau. Šarlote ir Laura, dėkoju už jūsų meilę, padrąsinimą ir maldas, o tau, Valteri, – už kasdien man teikiamą džiaugsmą. Ir galų gale noriu padėkoti savo vyrui Voltui – ačiū, kad visuomet būni greta, kad myli mane kaip mamą ir žmoną net ir tuomet, kai būnu to neverta.

Apie autorę

Meg Meeker yra knygų „Strong Fathers, Strong Daughters“ ir „Boys Should Be Boys“ autorė. Ji turi medikės išsilavinimą ir būdama vaikų ir paauglių gydytoja su vaikais ir jų tėvais dirba jau dvidešimt penkerius metus. Dr. Meg Meeker turi keturis suaugusius vaikus ir su vyru gyvena Šiaurės Mičigane.

Meg Meeker 10 laimingų mamų įpročių Kaip susigrąžinti entuziazmą, gyvenimo tikslą ir sveiką požiūrį

Įžanga

Pirmas įprotis Įsisąmoninkite savo – mamos – vertę

Mamos, savikritika ir mūsų savivertė

Aukštesnis pašaukimas

Esate branginama labiau nei manote

(Gerai) pasverkite kuklumo svarbą

Pagalvokite apie gilesnę savo gyvenimo prasmę

Ką apie savivertę sužinojau iš Džulianos

Ko iš savo mamos išmoko Eliza

Trys būdai, kaip išsiugdyti šį įprotį

1. Susidarykite sąrašą

2. Nesistenkite padaryti įspūdžio kitiems

3. Užsirašykite, ką sudėsime į dėžutę (ir ko ne)

Antras įprotis Išsaugokite geriausias drauges

Raskite savo kompaniją

Maistas – tai draugystė

Mano gyvenimą pakeitusi draugystė

Trys būdai išsiugdyti šį įprotį

1. Nuspręskite, kas bus jūsų artimiausios ir kas tik šiaip geros draugės

2. Atraskite pusiausvyrą santykiuose su draugėmis

3. Mylėkite draugę labiau už save

Trečias įprotis Puoselėkite ir praktikuokite tikėjimą

Kodėl mamoms reikia tikėti ir kodėl tai ne visada lengva

Tikėjimas – pradėkite nuo paprastų dalykų

Tikėjimas aukštesnėmis jėgomis

Tikėjimas – tai ne religija

Kai Rašelė man parodė, kaip paprasta tikėti

Kaip Olivija suprato, kad tikėjimui reikia žygio batų

Keturi būdai, kaip išsiugdyti šį įprotį

1. Prieš darydamos gerai pagalvokite

2. Tikėjimas turi būti asmeniškas

3. Įsiliekite į tikinčiųjų bendruomenę

4. Tarnaukite

Ketvirtas įprotis Nustokite konkuruoti

Kodėl konkuruojame ir kaip tai veikia mūsų santykius su aplinkiniais

Mes visos taip elgiamės

Pavydas

Konkuravimas atsisuka prieš mus pačias

Konkuravimas trukdo geriems santykiams

Kaip konkurencija vos neišardė draugystės

Kaip Sindė atsikratė ją apėmusio pavydo

Penki būdai, kaip išsiugdyti šį įprotį

1. Mokėkite atpažinti pavydo požymius 1. ir neapgaudinėkite savęs

2. Iš pat pradžių užkirskite kelią konkuravimui

3. Dažnai girkite kitus žmones

4. Jauskite pilnatvę, ne tuštumą

5. Prisiverskite elgtis maloniai

Penktas įprotis Keiskite požiūrį į pinigus

Pinigai, mamos ir mūsų savivertė

Kodėl leidžiame pinigus?

Kaip nustojusi jaudintis dėl pinigų Leksė rado ramybę

Kaip Greta išmoko duoti daugiau pradėjusi uždirbti mažiau

Trys būdai, kaip išsiugdyti šį įprotį

1. Atgniaužusios pirštus ir paėmusios kito žmogaus ranką sužinosite, kas yra tikrasis saugumas

2. Pagalvokite, kodėl išsitraukiate piniginę

3. Laimės ieškokite šeimoje, o ne piniguose

Šeštas įprotis Raskite laiko pabūti viena

Kodėl mamoms reikia vienatvės

Ar būti vienai – savanaudiška?

Sužinokite Motinos Teresės paslaptį

Kaip rasti dvidešimt minučių per dieną pabūti vienai

Kaip rasti ramią vietą – Londos istorija

Keturi būdai, kaip išsiugdyti šį įprotį

1. Pradėkite nuo trumpų vienatvės valandėlių

2. Susiraskite vietą, kurioje galėtumėte būti viena (ir apie kurią visi žinotų)

3. Nuraminkite savo mintis (taip, jūs tą galite)

4. Mąstykite apie svarbesnius dalykus

Septintas įprotis Kaip teisingai reikšti ir priimti meilę

Mamos ir mamų meilė

Kaip reiškiame meilę – kodėl ją siejame su savo poreikiais ir lūkesčiais

Kaip gauname meilę – pyktis, pasitikėjimo trūkumas ir skirtingi lūkesčiai

Kaip Sju išmoko pamilti Korbiną tokį, koks jis yra

Ką Meribetė sužinojo apie savo dukters meilę

Keturi būdai, kaip išsiugdyti šį įprotį

1. Rizikuokite protingai

2. Nereaguokite į brangių žmonių elgesį pernelyg asmeniškai

3. Išmokite suprasti mylimų žmonių nuotaikas ir leiskite jiems suprasti save

4. Apie savo meilę kalbėkite net ir tuomet, kai neturite jokio noro

Aštuntas įprotis Išmokite gyventi paprastai

Meg Meeker
10 laimingų mamų įpročių
Kaip susigrąžinti entuziazmą, gyvenimo tikslą ir sveiką požiūrį

Pirmas įprotis
Įsisąmoninkite savo – mamos – vertę

Antras įprotis
Išsaugokite geriausias drauges

Trečias įprotis
Puoselėkite ir praktikuokite tikėjimą

Ketvirtas įprotis
Nustokite konkuruoti

Penktas įprotis
Keiskite požiūrį į pinigus

Šeštas įprotis
Raskite laiko pabūti viena

Septintas įprotis
Kaip teisingai reikšti ir priimti meilę

Aštuntas įprotis
Išmokite gyventi paprastai

Devintas įprotis
Atsikratykite baimės

Dešimtas įprotis
Apsispręskite, ar norite išsaugoti viltį