SEPTINTAS SKYRIUS

Mokymasis gyventi

Vakaras. Butas kvepia švara. Titas išsimaudęs po dušu ir pasiklojęs švarią patalynę. Jis girtas ir apsvaigęs. Bet ne nuo įprastų narkotikų. Šį vakarą jis girtas nuo naujų pažadų ir apsvaigęs nuo troškimo rašyti.

Titas papučia į vamzdelį ir įdėmiai žiūri į ekraną. Staiga iššokęs tekstas kvailai iš jo šaiposi:

Labas, Titai! Laikas pradėti darbą? Sveikas atvykęs. Po šešių valandų aš išsijungsiu ir išsaugosiu tavo darbą. Jeigu po poros valandų pertraukos norėsi tęsti, turėsi papūsti į vamzdelį ir galėsi rašyti toliau. Bet atmink: jei nepapūsi į mane tris dienas, visos tavo laikmenos bus ištrintos ir turėsi pradėti nuo pradžių. Sėkmės!

„Prakeiktas pabaisa“, – galvoja Titas. Bet jis visiškai nepiktas. Priešingai. Supranta turįs suvaržyti save rutina ir prievolėmis, kad sėkmingai baigtų darbą. Pirma parengs kontrolinį sąrašą. Brūkštels keletą esminių žmogiškųjų elementų, apie kuriuos reikės sužinoti daugiau.

MEILĖ. Viskas apie santykius, moteris, vyrus, intymumą, seksą ir kūnišką gyvenimą. Nuo lengvų pašnekesių ir oro bučinių iki dulkinimosi.

PSICHOLOGIJA. Žmonių varomosios jėgos, lyderystė ir įvairių terapijos formų teorija ir praktika. Lyčių teorija ir psichinės ligos. Kas laimės, kas pradings?

NUSIKALTIMAS. Nusikaltėlių tipai, beatodairiškas žiaurumas, finansiniai motyvai ir kitos varomosios jėgos. Galbūt šis tas apie rasines įtampas ir klasių kovas. Teismo procesai ir nuosprendžiai.

MAISTAS. Mityba, maisto istorija, skoniai, virtuvės, gaminimas ir receptūra. Kaip paskersti, nudirti ir dalimis sukapoti gyvulius. Ir viskas apie silkę! Skanią silkę!

Jis pažvelgia į savo sudarytą sąrašą. Dabar negali galvoti apie nieką daugiau. Ar yra kas nors daugiau už tai? Ar tai visos žinios, reikalingos norint parašyti Geriausią knygą pasaulyje? Pach! Torto gabalėlis.

Dabar būtina išsirinkti darbo metodą. Knygą turi parašyti per šešis mėnesius. Reikės mažiausiai trijų mėnesių neapdorotam rankraščiui. Bet juk negali rinkti medžiagos tris mėnesius ir atidėti rašymą pabaigai – tai būtų pernelyg rizikinga. Ne, pirma jis turi nusibrėžti kelias gaires, kad žinotų, ko ieškoti, kai pradės savo tyrimą.

Viskas, ką parašys, bus kaip konspektas. Kiekviena pastraipa apims tiek informacijos, kiek „pasidaryk pats“ vadovas. Kiekvienas puslapis turi gyventi savo gyvenimą. Jei nors truputėlį nukryps, nusikals pačiai knygos sielai. Geriausia knyga pasaulyje turėtų būti tiesiog ligi kraštų pripildyta jausmų, siužeto ir faktų. Taip, štai kaip: viso to šerdis slypi trijuose žodžiuose! JAUSMAI, SIUŽETAS, FAKTAI. Jis sudaro dalykų, apie kuriuos turi sužinoti daugiau, sąrašą. Kad pasiektų tikslą, turi būti pasiruošęs paskersti šventas karves, iki minimumo sutrumpinti paaiškinimus ir išmesti iš teksto visą lavonieną. „TRUMPAI IR GLAUSTAI“, – rašo pabaigoje. Sutrumpins iki minimumo. „Tai bus dailiau nei dailu“, – galvoja Titas išsaugodamas dokumentą kaip Geriausios knygos pasaulyje manifestą.

Jis atsilošia ir pažvelgia į ekraną. Geras ir įkvepiantis dienos darbas. Jis nusipelno atpildo. Ko nors tikrai įmantraus ir gražaus.

Jau gana vėlu ir staiga pajunta, kad nori valgyti, gerti ir rūkyti – visko iš karto ir vienu metu. O, kaip greitai grįžta troškimas! Dabar reikėjo formulės, kaip išgyventi vakarą. Reikia turėti maisto ir vandens, kitaip mirs. Bet nebebus nei cigarečių, nei alkoholio. Jeigu užsirūkys, užsinorės ir alaus ar vyno. O jei pradės gerti alų ar vyną – nebesustos.

Titas supranta, kad jo širdis nustatyta pagal seną ir pernelyg dosnų atpildo režimą. Pavargęs ar apgailėtinas? Stiklinę! Tikrai, ar padarei ką nors gera? Cigaretę! Jautiesi pribaigtas ir nesuprastas? Stiklinę ir cigaretę! Klaida? Sėkmė? Imk dvi, jos tokios mažos!

Ne, jei jau pasiseks, turės perprogramuoti savo smegenis taip, kaip buvo anksčiau, dar prieš tai, kai smegenys suprato, kaip smagu rūkyti ir gerti. Tai ne smegenų plovimas – greičiau priešingai. Jo makaulė buvo nuolat plaunama ilgą ilgą laiką. Išskalautas ir išmirkytas alkoholyje ir nikotine, jo protas pakrikęs ir išbalintas. Bet dabar smegenys turės gyvuoti be skalbimo miltelių ir tapti nepriklausoma ekologine sistema. Kiekvieną kartą pajutęs troškimą, jis turės nukreipti savo mintis į ką nors gera, užuot galvojęs apie alkoholį ir cigaretes. Geros mintys, geri vaizdai. Modeliai.

Jis mėgina surasti gerų vaizdinių, kuriuos galėtų prisiminti, kai tik smegenys pradės klajoti netinkama kryptimi. Peržvelgia grėsmės ir atpildo įvaizdžius savo galvoje, per kelias minutes išsirenka geriausius ir atmeta visus likusius. Galiausiai apsistoja ties dviem, kuriuos naudos, kai prireiks.

Viename vaizdinyje jis suaugęs kūdikio dydžio vyras. Guli motinos sterblėje – patalpoje, kuri atrodo kaip gimdykla. Jo prastai nuskusta barzda liečia vieną jos krūtį, tad po smakru matyti švelnus raudonis. Burnoje cigaretė, rankoje – didžiulė stiklinė viskio. Mama susiėmusi už nosies graudžiai verkia.

Kitame vaizdinyje Titas maždaug dvylikos metų, jam dar nepradėjusi želti barzda. Jis guli padėjęs prie krūtinės jaunai moteriai, laikančiai knygą. Negali matyti moters veido, bet jos krūtų speneliai standūs ir pašiurpę. Kas ji? Ant Tito lūpų pieno ūsai ir jis žvelgia tiesiai į žiūrovą – tai yra į save.

Vieną po kito perjunginėja abu vaizdinius. Geismas mažėja. Atsiranda vis daugiau ir daugiau detalių. Ryšku ar pernelyg ryšku? Kam tai rūpi, – mąsto Titas. Smegenų vaizdiniai veikia. Turi veikti! Veikia, veikia, veikia!

Geriau būti apsėstam nei priklausomam. Geriau būti apsėstam nei priklausomam. Geriau būti apsėstam nei priklausomam.

AŠTUNTAS SKYRIUS

Dieviška pica

Maistas. Maistas, maistas, maistas. Maistas! Aš alkanas! Prašau, juk turi būti leista bent jau pavalgyti? MAISTAS, MAISTAS, MAISTAS!

Tito smegenys greit pabunda. Jis išlekia iš buto, nubėga laiptais ir mauna lauk. Grynas oras! Gilus įkvėpimas. Maistas! Turiu gauti maisto! Apsidairo. Pica! Skuba į piceriją gatvės kampe ir skaito meniu. Nieko gero, Titai, tai pernelyg ilgai užtruks!

– Prašyčiau Quattro!

– Bus po penkiolikos minučių.

– Dažniausiai užtenka dešimties!

– Gerai, dešimties.

– Puiku, ačiū.

– Valgysite čia ar išsinešite?

– Čia. Čia ir dabar.

– Pasiimkite salotų – štai ten. Ko nors atsigerti?

– Prašau nestipraus alaus. Ne, ne, ne, ne tai! Vandens. Prašyčiau vandens.

Titas pasiima porciją tarkuotų kopūstų su aliejumi ir atsisėda prie baro priešais kepėją. Nedidelis stiklo gabalėlis skiria jį nuo įvairių dubenėlių su ingredientais. Titas stebi tešlą ore sukantį vaikiną. Pica skani. Tam tikra prasme ji yra viso gaminto maisto motina. Skanus šviežias padas ir įvairūs maži ir gardūs dalykėliai ant viršaus. Elegantiška ir rafinuota. Picai turi būti suteiktas žvaigždės vaidmuo Geriausioje knygoje pasaulyje! Ypač Quattro Stagioni – picų pasaulio rolsroisas. Jis turi, tiesiog privalo gauti tobulą Quattro receptą ir suteikti garbingą vietą savo knygoje. Galbūt picos receptas yra vienintelis dalykas, kurio reikia, kad parašytų tobulą gaminimo knygą? Būkime atviri, ji nebus geresnė, jei bus pilna nuobodžių receptų, ar ne? Žinoma, kokybė kainuoja. Ko daugiau reikia, jei ne vieno tobulo recepto? Picą gali valgyti pietums ir vakarienei! Ir pusryčiams, jei kas nors dar liko išsinešti. Argi ne taip? Būtent!

Quattro bus pagrindinio veikėjo patiekalas – tas, kuriuo kvalifikuotas detektyvas užburia savo pietų svečius ir suvilioja ilgakojes merginas. Klastingojo detektyvo vyriausiojo inspektoriaus Quattro garbė sklinda toli ir plačiai, ir dabar slaptas receptas bus atskleistas kartą ir visiems laikams Geriausioje knygoje pasaulyje. Kulinarinio pasaulio motina ir visų knygų motina!

Titas turi kuo greičiau – iš karto – sužinoti apie šį nuostabų patiekalą! Jis atsisuka į kepėją ir klausia:

– Sveiki, ar tiesa, kad Quattro Stagioni pavadinta pagal Antonijaus Vivaldžio kūrinį?

– Nežinau, pone. Kur jis dirba? Ar tai Antonijus iš Melinio Kungsgatane? Nustebčiau, juk žinote, jis Švedijoje tik apie penkiolika metų. Manau, kad Quattro Stagioni buvo čia jau anksčiau. Daug anksčiau. Žinau, kad jo Quattro labai skani – juk naudoja tikrą mocarelą iš Palermo. Štai kodėl tokia skani. Juk mocarela skani. Ir brangi. Jie prašo keturiasdešimt devynių kronų.

– Ne, klausiu, ar ji buvo pavadinta pagal Vivaldžio kūrinį styginiams Metų laikai?

– Ką turite omenyje, sakydamas „pavadinta“? Ji vadinasi Quattro Stagioni. Itališkai tai reiškia keturis metų laikus. Pica itališka.

Jis nusprendžia baigti apklausą apie Vivaldį. Reikia sužinoti daugiau. Daugybę dalykų. Kas žino, kur nuves kelias, jei tik pradedi savo tyrinėjimus? Kai protas neapkrautas, gali atrasti daug nauja. Aš neapkrautas! – galvoja Titas. Galbūt neapsėstas, gali taip būti, bet iš tikrųjų – neapkrautas. Jis žiūri į kepėją, barstantį mažąsias krevetes picos ketvirtyje.

– Kuris tai metų laikas? – klausia Titas rodydamas į krevetes.

– Ką? – atitaria kepėjas, ir jų akys sekundei susitinka. Kas ne taip su šiuo vaikinu?

– Taip, kuris metų laikas krevetės?

– Nežinau, – sako kepėjas ir truputį pagalvoja. – Turbūt vasara.

– Kodėl? – stebisi Titas.

– Suprantate, vasara, plaukiojimas sūriame vandenyje ir panašiai. Na, juk vasarą daugiau krevečių.

– Ar kada nors esate matęs krevečių plaukiodamas?

– Ne, bet kodėl ne? Ką manote?

– Manau, krevetės – ruduo. Žiūrėk, kaip jos trūkčioja. Susisukusios į save, tarsi save įsukdamos. Lyg kentėtų nuo rudeninės depresijos. Staiga visagalė būtybė įmeta šiuos jūrų gyventojus į krosnį ir džiovina – lėtai, bet užtikrintai. Visai kaip žmonės rudenį. Mes užsidarę savo namuose su verdančiais karštais radiatoriais, skleidžiančiais reguliuojamą karštį, kol džiūstame ir inkščiame. Taip, krevetės puikiai tinka rudeniui.

– Gerai, bet jei krevetės – ruduo, kas tada grybai? – tęsia padavėjas, prisijungęs prie žaidimo.

– Grybai turi būti ruduo, tikrai. Laukiniai grybai renkami rudenį. Ne, aš nerenku, turiu omenyje grybautojus.

– Taip, po velnių, žinoma, Jūs teisus, – sako Titas ir mąsliai deda ranką prie smakro. Gerai, grybai – ruduo, krevetės – vasara. Bet kaip dėl kumpio ir moliuskų?

Picų kepėjas juokiasi liže stumdamas picą į krosnį.

– Jūs juokingas, pone. Niekada anksčiau apie tai nesusimąsčiau.

– Taigi ką manote? Argi grybai nėra tiek vasariški, kiek krevetės?

– Ne, ne. Moliuskai – moterys, o moterys – pavasaris. Pavasarį atbudęs gyvenimas pilnas moterų. Žinai, mes, italai, mėgstam moliuskus. Jie atsiveria pavasarį. Kaip gėlės, išauginančios pumpurus, kurie vėliau sužydės, na, žinai. Moliuskai yra pavasaris. Akivaizdžiai geriausias metų laikas.

– Tada kumpis turi būti žiema. Na, Kalėdų kumpis ir taip toliau.

– Taip, tobula! Pone, mes išsprendėm picos paslaptį.

– Ar tikrai? Jūs įsitikinęs?

– Visiškai. Buvo lengva!

– Bet mes nebaigėme. Artišokas viduryje. Kas tai? Negali būti penktasis metų laikas. Galbūt tai saulė?

– Ne, ne saulė. Juk jis pilkas. Šiek tiek rusvas, kažkas panašaus. Tai ne saulė. Saulė geltona. Tada būtų buvusi paprika.

– Bet kas tada? – klausia savęs Titas, nuoširdžiai susirūpinęs šia paslaptimi.

– Gal Dievas? – mėgina spėti vaikinas ir persižengnoja ant savo baltų marškinėlių.

– Pilkšvai rudas… taip, galbūt, – sako Titas lyg pats sau.

– Senyvas vyras su barzda. Kaip Dievo atvaizduose pradinėje mokykloje. Taip, galbūt tai Dievas… kuris stebi visą pasaulį…

– Žinai, ne visi picų kepėjai ant Quattro deda artišokus.

– Ne? Kodėl ne?

– Nežinau. Niekad apie tai negalvojau. Gal jiems atrodo, kad pica be jo skanesnė.

– Deizmas. Deizmo kepėjas. Dievas paliko pasaulį, – sako Titas, mąsliai žvelgdamas į krosnį. – Jis daugiau nebėra picos dalis. Tik žvelgia į visa tai iš tolo.

Picos paviršius paruduoja, atsiranda burbuliukų. Vienas kraštas net apdegęs. Dievas tikrai dar ant šios picos, planeta skendi liepsnose, o jis kaip Buda sėdi viduryje: sukryžiuotomis rankomis, nesistengdamas nė kilstelėti artišoko lapelio iš po savo apsiausto. Jis, matyt, visiškai nesutrikęs ir vis dar daro įspūdį kaip ir tada, kai pirmą kartą susidūrė su pica. Kodėl jis nieko nedaro? Ko laukia? Didžiojo Sprogimo?

Kepėjas išima gražutę ką tik iškeptą Quattro iš krosnies. Padeda ant didelės lėkštės, pabarsto raudonėliu ir pastumia Tito link.

– Bon appétit[2]!

Titas pamaldžiai įninka į dalį su krevetėmis. Minutėlę. Nejaugi turi pradėti valgyti Quattro viduržiemį, po Naujųjų? Metų laikai negali prasidėti vidurvasarį. Juk turi būti kokia prakeikta tvarka, net ir ant picos. Tai reiškia, kad reikia pradėti nuo kumpio trečdalio. Tada pagal laikrodžio rodyklę valgomi moliuskai, krevetės ir grybai ir baigiama kumpiu.

Titas pradeda iš naujo, apsuka lėkštę ir įsmeigia peilį į Naujųjų nakties kumpį.

Tada suvokia šį tą klaikaus. Krevetės yra po kumpio! Metų laikai keičiasi ne ta tvarka! Tai blogos naujienos, labai labai blogos naujienos. Vis dėlto nusprendžia nieko nesakyti kepėjui. Kam jį dėl to jaudinti? Juk buvo draugiškas ir padėjo Titui perprasti sudėtingą Quattro sampratą. Būtų neteisinga užkrauti jam šią naštą. Galų gale juk pica kainuoja trisdešimt devynias kronas.

Titas neša savo kryžių ir valgo picą reikiama tvarka, nepaisydamas sumaišties ir picos gabaliukų kitoje lėkštės pusėje. Bet ką gi tai reiškia šimtmečio kontekste?

Kalorijos nuramina, ir patikimai save kontroliuodamas Titas įninka valgyti picą. Jis mano, kad Geriausia knyga pasaulyje ir pica turėtų būti iš geriausių ingredientų. Autentiška mocarela, grybai iš turgaus, šviežios krevetės ir tikras Parmos kumpis. Bet vis dėlto: reikia artišokų ar ne? Kas geriausiai tiktų herojiniam detektyvui?

Titas pasipildo energijos atsargas skania sezonine pica. Bent kartą apsiėjo be nuodijimosi alkoholiu ir nikotinu. Jis teisingame kelyje. Jam tai patiks.

Reikia rašyti!